Dar kartą sugrįžęs „Don Karlas“

Ne pirmą kartą pasidžiaugiu archyvarės bruožu išsaugoti įvairių renginių programas. Ypač vertingos laikui bėgant tampa operos spektaklių knygelės – ne tik ranka papildytomis matytų spektaklių datomis, bet ir į jas įdėtais visokiais lapeliukais, kuriuose užfiksuotos statytojų idėjos iš spaudos konferencijų, asmeniški pamąstymai apie atlikėjus ir kūrėjus, glausti įspūdžiai apie spektaklius. Didžiuosius meninius sukrėtimus prisimeni ir be jų pagalbos, bet jei įspūdis drungnas arba net visai neigiamas, tie užrašėliai prikelia ir visiškon užmarštin nugrimzdusius meninius įvykius. Man ypač svarbūs tie, apie kuriuos viešai nepasisakiau, bet mintyse su jais aktyviai polemizavau arba jiems prieštaravau.

Kaip tik tokiu man tapo Giunterio Krämerio Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytas „Don Karlas“, po kurio kilo didelis vidinis maištas. Jis kilo tikrai ne dėl to, kad jį būčiau lyginusi su senuoju visų pamėgtu spektakliu. Maištavau prieš spektaklio estetinį bjaurumą (tai irgi grožio forma, seniai žinoma estetikos mokslui) ir jo skleidžiamą emocinį šaltį. Labiausiai stebino tai, kad tas pats režisierius buvo pas mus sukūręs stilistiškai švarų, emocingą, nepamirštamą „Žydės“ spektaklį. „Don Karlo“ sceninis sprendimas išplaukė iš režisieriaus požiūrio į teatrą, kurį nesyk yra viešai išsakęs. Jo nuomone, teatras negali mūsų estetiškai linksminti, jis privaląs publiką suerzinti ir priverst mąstyti. Ar mąstyti taip pat, kaip režisierius? Publika gali jam ir nepaklusti, ji turi teisę šią prievartą tiesiog atmesti arba mąstyti visai ne apie tai, apie ką norėjo režisierius, ji gali klausti, kodėl operos spektaklyje reiškiamos idėjos nesužadina jokių emocijų – atjautos, gailesčio, kartėlio ar bent pykčio... Radikalus režisūrinis pasakojimas, primenantis sausų postulatų rinkinį, daugeliu atvejų prasilenkia su kompozitoriaus sukurtu muzikiniu pasakojimu.

Pirmiausia apie ant sienos „pakabintus“ išrengtus vyrus bjauriai pražergtomis kojomis su juodais maišais ant galvų. Mes turėtume jų gailėtis, nes tai inkvizicijos pasmerktos, būsimos egzekucijos aukos. Bet atsitinka priešingai. Kadangi scenovaizdis nesikeičia, esame priversti šį vaizdą matyti ilgiau kaip valandą (iki autodafė). Užuot kėlęs užuojautą, jis ima siutinti, negelbsti nė pateikti inkvizicijos aukų Ispanijos miestuose skaičiai. Jau per pirmąją premjerą pieš dešimt metų bjaurėjausi šiuo sprendimu ir nejaučiau nė menkiausio gailesčio pasmerktiesiems. Kai Don Karlą, apvilktą tramdomaisiais marškiniais, režisierius verčia plasnoti rankomis ir juokingai skeryčiotis, tenka beveik tramdyti juoką, o karaliaus galvai atsidūrus inkvizitoriaus tarpkojyje belieka spėlioti – gal tai tiesmuka aliuzija į religijos tiesų pavergtą karaliaus protą?

Režisieriaus tikslas – politinis spektaklis, kurį jis, padedamas scenografo ir dramaturgo Herberto Schäferio, išrutulioja gana aiškiai, stipriausiai akcentuodamas politinę situaciją. Dėl to aukojamas Verdi sukurtas muzikinis Ispanijos karaliaus paveikslas, kuriame sutilpo ištisa nelaimingo vyro jausmų gama, pradedant meile be atsako, baigiant įtarinėjimu ir įtūžiu. Scenos gilumą uždengusi gelsvo mūro spalvos didžiulė medžio plokštė – itin originalus scenografo sprendimas, pagerinęs akustiką. Solistų ir choristų balsai gerai girdimi, nes sklinda nuo scenos krašto, tačiau visiškai sumažėjo erdvė spektaklio personažų veiksmams. Todėl jiems tenka daug ir labai išraiškingai sėdėti, pirmyn atgal vaikščioti arba laipioti aukštyn žemyn, kas šįsyk ypač erzino. Karalienė ir damos skaudžiausius išgyvenimus išreiškė nusirengdamos, o Princesė Eboli savo klastas vykdė sėlindama lyg koks žvėris arba kojų manipuliacijomis, kaip „seksualioje“ scenelėje su Pilypu. Priminsiu, premjera įvyko 2016 m., kai Rusija jau buvo užgrobusi Krymą, tad Krämerio kuriamame politiniame spektaklyje vietoje Nyderlandų atsiradusi Ukrainos vėliava – vykęs ir logiškas sprendimas. Dabartinio, vasario 13 dienos, spektaklio kontekstas kur kas dramatiškesnis, tad kovos už laisvę linija dar labiau sustiprinama. Ryškiausias pasikeitimas – kitas Didžiojo Inkvizitoriaus įvaizdis, sceninį kostiumą iš katalikiško pakeitus į Maskvos stačiatikių patriarcho. Scena su Inkvizitoriumi būdavo stipriai šaržuota, dabar – dar labiau. Režisierius 2016 m. programoje rašo: „Didysis Inkvizitorius – labai senas, ant mirties slenksčio stovintis žmogus. Nors jo kūnas kone miręs, protu Didysis Inkvizitorius yra tikras pabaisa – jį užvaldęs katalikiškas troškimas išgyventi bet kokia kaina.“ Kursyvu pažymėjau šiuo metu medijose vis pasikartojančią mintį apie vienos  kaimyninės valstybės vadovą.

Verdi operoje kova už laisvę labai svarbi, o pats kompozitorius italams buvo tapęs išsivadavimo iš Austrijos nacionaliniu herojumi. Operoje vaizduojama Nyderlandų kova prieš šalį pavergusią Ispaniją atspindėjo tuometinę italų padėtį. Šią plotmę įgarsino puikiai atlikti chorai bei įtaigiai orkestro išpildyti ypač vaizdingi instrumentiniai partitūros puslapiai. Tačiau operoje ryškus ir lyrinis pradas, kuriame dominuoja raiški muzika, kupina subtilių niuansų, spalvų, dinaminių bangų, jautriai reaguojanti į veikėjų mintis ir veiksmus. Raiškos viršūnę ši muzikos linija pasiekia finalinėje Elizabetės arijoje.

Stipriausia šio spektaklio pusė – muzika ir išties solidus jos pateikimas. Orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus, grojo itin darniai, skambėjo sodriai, alsavo gyvybe, lyrinės temos žavėjo jausmingumu, dainingumu, maršiniai epizodai su choru tryško energija, tiksliai trinksėjo lėkštės ir būgnai. Pagyrimo nusipelno orkestro solistai – tiksli valtorna, atverianti operos garsyną, Pilypo arijos įžangoje – violončelė (popierinėje programėlėje norėtųsi rasti šių atlikėjų pavardes). Maestro Staškus pateikė įtaigią visumos interpretaciją, kuri įtraukė ir nepaleido iki paskutinės gaidos. Orkestro santykis su solistais taip pat buvo dėmesingas ir jautrus.

Kai kuriuos solistus esu jau girdėjusi, tačiau savo partijas jie gerokai patobulino. Tai Vienuolį ir Didžiojo Inkvizitoriaus balsą užtikrintai interpretuojantis Liudas Mikalauskas, įsiminęs jau nuo pirmųjų premjerų. Solisto balse daugėja tauraus skambesio ir sodrumo. Kitas girdėtas solistas Steponas Zonys, pirmąsyk Rodrigą dainavęs 2022 m., šįsyk partijai suteikė kur kas daugiau raiškos ir spalvų. Ypač sėkmingai savo vaidmenį atliko Viktorija Miškūnaitė, Elizabetę dainuojanti nuo 2016 m. premjeros. Jos interpretacijoje išgirdome visą karalienės jausmų dramą, gausias emocijas, kovą su neleistinu meilės jausmu, karališką išdidumą ir moterišką silpnumą. Turtingi vokalo resursai ir iki smulkmenų nušlifuota vaidyba nusipelno didžiausių pagyrų. Apgailestavau, kad režisieriaus sumanytas finalas, kai karalienė grimzta į visišką tamsą, neleido matyti solistės veido, atliekant gražiausią finalinę operos ariją. Karaliaus Pilypo vaidmenį kūrė Almas Švilpa, šiame spektaklyje pasirodantis antrą kartą. Jis Pilypą jau yra dainavęs keliuose Vokietijos teatruose, solidžiai padainavo ir šiame pastatyme. Džiugina, kad Vokietijoje išgarsėjęs bosas pasirodo Lietuvos teatruose ir sukuria įsimenamus vaidmenis (Skrajojantį Olandą, Mefistofelį, Karalių Pilypą). Jo Pilypas turėjo atitikti statytojo koncepciją, kurioje centrinė vieta jam nesuteikta. Šią užduotį Švilpa įvykdė sąžiningai.

Tarp svečių pirmiausia pasidžiaukime Gastonu Rivera, kuris šiame „Don Karlo“ pastatyme jau ne naujokas. Tad vaidybos užduotys (mano galva, gana keistos) jam nekelia klausimų, jas solistas vykdo su pastebimu azartu, o vokalinės paklūsta be juntamų pastangų. Šis žymiu spinto tenoru įvardijamas solistas reziduoja Argentinoje ir dainuoja įvairių šalių teatruose. Don Karlo partiją jis atliko meistriškai ir labai emocingai. Žavėjo visame diapazone puikiai skambantis balsas, lanksti dinamika, spalvingumas, nuoširdus jausmas.

Jelena Kordić „Don Karle“ dainuoja pirmą kartą, tačiau sostinės publika dainininkę jau girdėjo „Aidoje“, kur ji įkūnija Amneris. Šis mecosopranas įsiminė dar nuo Tarptautinio Virgilijaus Noreikos konkurso, kuriame pelnė antrąją premiją (kiek pamenu, nemažai jos gerbėjų, kaip ir aš, tikėjosi pirmosios). Kaip teigia vokalo specialistai, Eboli partija priskiriama prie sunkiųjų dėl specifiškai traktuojamo vokalo. Garsioji arija „O don fatale“, kurią mintinai moka visi operomanai, laikoma bene sunkiausia tarp Verdi sukurtųjų. Kordić ją dainavo drąsiai, pasitelkusi gerai įvaldytas vokalo priemones. Žavioji „Daina apie skraistę“ taip pat solistei nesukėlė sunkumų, nors joje gausu povandeninių rifų. Tiksliai ir darniai solistei pritarė Austėja Zinkevičiūtė.

Negaliu nutylėti nuoširdų skausmą ir liūdesį paskleidusio Flamandų deputatų epizodo, kurį nuotaikingai atliko šeši solistai: Arūnas Malikėnas, Mindaugas Tomas Miškinis, Deividas Bartkus, Klaudijus Zajančkauskas, Arminas Skirvainis ir Rokas Šveisteris.

Šios mintys yra apie vasario 13-ąją išklausytą spektaklį. Kitą dieną, kai Elizabetę dainavo Ksenija Bachritdinova, teatre būti negalėjau, tad iš anksto buvau nuėjusi į jos repeticiją. Solistė partiją parengė labai kruopščiai, dainavo jautriai ir itin šiltai. Mano galva, ši partija jos balsui ypač tinka. Apie šeštadienio debiutą nuomonės klausiau muzikos profesionalų, ir visi dainininkę gyrė. Linkiu visiems solistams, choristams ir orkestro muzikantams tolesnių brandžių darbų.