Prasidėjo 2026-ieji – Kanklių metai

LR Seimo nutarimu 2026-ieji paskelbti Kanklių metais. Apie šio instrumento unikalumą ir vaidmenį lietuviškoje kultūroje kalbamės su etnomuzikologe, Jono Basanavičiaus ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate profesore Daiva Vyčiniene bei etnomuzikologu, instrumentinio folkloro tyrinėtoju, Jono Basanavičiaus premijos laureatu Evaldu Vyčinu.

1906 m. Skriaudžiuose buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje kanklių ansamblis. 2026 m. minimos 120-osios jo įkūrimo metinės, todėl 2026-ieji LR Seimo nutarimu paskelbti Kanklių metais. Ar galite trumpai apibūdinti, koks tai buvo ansamblis, kokiomis sąlygomis suburtas, ką tai reiškė anuometinei bundančiai Lietuvai?

Daiva Vyčinienė: Etninės kultūros globos taryba vis ieško progų atkreipti visuomenės dėmesį į kokį nors svarbų etninės kultūros reiškinį, kaip vieną lietuviškosios tapatybės ženklų. Štai pernai sukako 200 metų nuo pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio – Liudviko Rėzos „Dainos, oder Littauische Volkslieder“ (1825) – paskelbimo. Tai tapo puikia proga 2025-aisiais švęsti Lietuvių liaudies dainų metus. Natūralu, kad dingstimi 2026-uosius paskelbti Kanklių metais tapo 120-osios Skriaudžių kanklių ansamblio, žyminčio kanklių, kaip tautinę lietuvių tapatybę simbolizuojančio muzikos instrumento, proveržį, įkūrimo metinės.

Kankliavimas Skriaudžių apylinkėse jau XIX a. pabaigoje buvo viena iš svarbių tautinio sąjūdžio dalių. Kanklės buvo daugelio žymių skriaudiškių šeimoje. Kankliavimo veikla Suvalkijoje (Sūduvoje) ypač suaktyvėjo panaikinus spaudos draudimą Lietuvoje ir stiprėjant tautiniam atgimimui. Prie to svariai prisidėjo 1906 m. į Skriaudžius vargonininkauti atvykęs Pranas Puskunigis (1860–1946). Pamatęs kankliuojančius savamokslius Skriaudžių gyventojus, jis ėmė mokyti kankliuoti Veiverių mokytojų seminarijos seminaristus ir pamažu subūrė kanklininkų ansamblį, vėliau surengė pirmuosius kanklių muzikos ir dainų vakarėlius Sasnavoje ir Veiveriuose. Skriaudiškis metraštininkas Vincentas Liorenta (1929–1994) liudijo, kad nepriklausomybės metais Skriaudžiuose kas antras žmogus kankliavo – kas viešai, ansambliuose, kas namie, savo džiaugsmui. Nuo 1906 m. kanklės pradėtos vertinti kaip tautinis instrumentas. Šiek tiek vėliau, kanklėms tapus tautinio identiteto simboliu, jos pradėtos modifikuoti (pridedant daugiau stygų). Tuometiniai meistrai ėmė puošti kankles juostų raštais, ąžuolo šakelėmis, pasitaikydavo ir tautinės simbolikos (Gedimino stulpai).

Skriaudžių ansamblio pavyzdžiu panašūs kanklininkų ansambliai netrukus susibūrė ir Kaune, Krekenavoje, Svėdasuose, Panevėžyje, Kupiškyje, kiek vėliau – ir Vilniuje, Šiauliuose, Užpaliuose, kitose Lietuvos vietovėse, taip pat JAV, Vokietijos, Australijos lietuvių bendruomenėse.

Per 120 gyvavimo metų Skriaudžių ansambliui vadovavo net keliolika vadovų. Kiekvienas įnešė savitą indėlį į jo gyvavimo istoriją. Po Puskunigio, nuolat pabrėždavusio kanklių dvasingumą ir tautiškumą, parašiusio tris kankliavimo vadovėlius, įkūrusio Kanklininkų draugiją, Kanklių muzikos mokyklą, ansambliui vadovavo jo mokinys Antanas Degutis. Jo pastangomis skriaudiškiai 1924 m. dalyvavo pirmosios Lietuvos dainų šventės atidarymo koncerte Kaune. Vėliau ansambliui vadovavo Jurgis Alenskas, Puskunigio sūnus Leonas Puskunigis, Jaunius Vylius, Arvydas Kazimieras Karaška, Onutė Žukauskaitė-Patronaitienė, Dalia Venckienė ir kt.  Beje, 2008–2015 m. vadovaujant birbynininkui Edmundui Gumuliauskui, greta kanklių suskambo ir tautiniai pučiamieji instrumentai, tad nuo kanklininkų ansamblio vos nepasukta dainų ir šokių ansamblių keliu. Anot Vytauto Alensko, „jau buvo pavojus prarasti savitumą, kai ansambliui atsiuntė šiuolaikinių chromatinių birbynių, modifikuotų kanklių, tačiau, ačiū Dievui, ansamblyje jos neprigijo“. Svarbu pabrėžti, kad iki šiol ansamblyje kankliuojama vietinėmis – suvalkietiško tipo dvylikastygėmis kanklėmis. Jas pagal Prano Puskunigio pavyzdį gamino žymiausi meistrai Jurgis Alenskas, Kajetonas Naudžius, vėliau – Vladas Kučinskas, Petras Deltuva, Vytautas Veiverys ir kt.

Manyčiau, ne visi yra pamąstę, kad kanklės gerokai skiriasi. Galbūt daugeliui kanklės yra tik tos, kurias matome vadinamuosiuose liaudies instrumentų ansambliuose, bet gal mažiau atkreipiamas dėmesys į tas senąsias, autentiškas kankles, matomas folkloro ansamblių pasirodymuose. Jūs taip pat, kai dainuojate, pritariate kankliuodami autentiškomis senosiomis kanklėmis. Prašau paaiškinti, kuo skiriasi šių instrumentų konstrukcija, skambesys, kankliavimo būdai.

Evaldas Vyčinas: Nežinau, kaip daugeliui, bet man tos vadinamųjų liaudies instrumentų ansamblių kanklės visai ne kanklės (Daiva: reikėtų pabrėžti, kad tai nėra tik  asmeninis požiūris – ne kanklės šie instrumentai yra ir pagal tarptautinę muzikos instrumentų klasifikaciją). Tai autorinis išradimas, sugalvotas ir įgyvendintas vieno žmogaus. Tai nieko bendro su tradicinėmis kanklėmis neturintis instrumentas. Tradicinės kanklės Lietuvoje jau gana seniai pradėjo keistis. Tas seniai – tai XIX a. pabaiga ir XX amžius. Jos keitėsi, nes keitėsi pati muzika. Į Lietuvą ateina nauji šokiai, nauji žanrai. Kanklėms reikėjo padauginti stygų, padidinti stygų įtampą – tam pasitarnavo du papildomi metaliniai slanksteliai. Korpusas buvo daromas iš atskirų dalių, o ne skobtas, nes kanklės pradėtos gaminti gerokai didesnės. Kartais stygos sudvejinamos. Skambinama plektronu, o ne pirštais. Tie visi kanklių pokyčiai nusižiūrėti nuo giminingų instrumentų – citros, cimbolų. Visi šie pokyčiai pamažu pagimdė visai kitą instrumentą.

Ar skiriasi ir kuo įvairių Lietuvos regionų kanklės? Ir taip pat kaimyninių šalių giminingi instrumentai?

Evaldas: Žinoma, skiriasi: ir instrumento pavidalas, ir repertuaras, ir kankliavimo stilius. Vien Aukštaitijoje esama net trijų skirtingų rūšių kanklių. Ankstyviausios – skobtinės penkiastygės (jomis kankliuotos sutartinės; biržietis kanklininkas Jonas Plepas jų kankliavimą vadino „gedojimu unt kunklių“). Vėlyvesnės – taip pats skobtinės 6–12 plieninių arba varinių stygų kanklės. Vėlyviausios – klijuotos daugiastygės, gamintos pagal suvalkiečių kanklių modelį. Kanklėmis (išskyrus penkiastyges) Aukštaitijoje kankliuojamos dainų ir šokių melodijos, pritariama dainavimui. Žemaitijoje paplitusios kanklės su 9–15 ir daugiau stygų, kurios išdėstytos smailiu kampu pagal korpusą. Žemaičių kanklės trapecijos formos, plokščiadugnės, pasižymi negausiomis puošmenomis. Šiame regione ilgiausiai išliko muzikavimas kanklėmis tradicinėse kapelose. Senosios kartos žemaičių muzikantai skambino dainų, šokių, taip pat ir šventų giesmių melodijas.

Suvalkijos (Sūduvos) kanklės išsiskiria apvaliu korpuso galu ir drūtgalio užsukimu, vadinamu „baronka“, taip pat itin puošniai dekoruotu korpusu. Šiame krašte ne tik skambinamos dainų bei šokių melodijos ir pritariama kanklėmis dainuojant: čia nuo seno gyvuoja ansamblinis muzikavimas vienarūšiais instrumentais, t.y. kanklėmis.

Mažosios Lietuvos instrumentarijus išskirtinis – skambinama pagal istorinius šaltinius rekonstruotais šiam kraštui būdingais muzikos instrumentais: kanklėmis-arfa, psalteriumu ir kt. Latviai Latgaloje turi kankles su „laba“ – tai už varžiklių esantis pratęsimas. Lietuvoje tik Zarasų rajone buvo rastos panašios kanklės. Tai pačiai chordofonų, daugiastygių skambinamųjų instrumentų, lentos citrų (vok. Brettzither) šeimai, kaip ir lietuvių kanklės, priklauso latvių kokle, estų kannel, lyvių kāndla, suomių ir karelų kantele, taip pat ir Šiaurės vakarų Rusijos gusli. Šių instrumentų kilmės klausimas, jų bendrumai ir skirtumai – jau atskira, labai plati tema.

Evaldai, jūs rekonstravote daugybę liaudies instrumentų, tarp jų ir kanklių. Ar galėtumėte papasakoti apie patį procesą, kokios būklės instrumentų teko „gaivinti“, sukonstruoti, ko pirmiausia siekėte prikeldamas instrumentą?

Tradicinėmis kanklėmis susidomėjau jau kiek anksčiau nei pradėjau jas rekonstruoti. Pirmąsias suvalkietiško tipo Juozo Lašo kankles įsigijau iš etnoinstrumentologo Arvydo Karaškos – mainais už Juozo Vepšto padirbtą smuiką. Nepatiko man tos Lašo kanklės – didelės, sunkios... Mano pasirinktas rekonstruoti kanklių tipas – muziejinės kanklės. Bet tai nėra koks nors konkretus muziejinis pavyzdys, o tam tikrų konstrukcijos savybių, pastebėtų muziejuose, rinkinys. Tai mano susikurtas įvaizdis.

Pasirinkau devynių stygų, skobto korpuso kankles mediniais varžikliais. Stygos tempiamos nuo metalinio virbo viename gale iki medinio varžiklio kitame. Jokių tarpinių metalinių slankstelių nėra. Dėl to stygų įtampa nedidelė. Stygos skamba gana ilgai. Man tiesiog parūpo pasidaryti tokias kankles ir išgirsti jų skambesį. Iki 1980 metų tokios kanklės Lietuvoje jau nebeskambėjo. Pirmosios mano paties darytos kanklės buvo septynių stygų, bet jos man dar nepatiko. Man nepavyko dėl to, kad neturėjau reikiamos medienos. Vėliau mano vadovaujamo folkloro ansamblio „VISI“ narys Vytautas Musteikis parvežė Latvijoje pas meistrą Jānį Poriķį pasigamintas devynių stygų kankles. Jos skambėjo jau geriau. Tada man parūpo „užkrėsti“ kanklių daryba liaudies meistrus. Juk jie turi tinkamos medienos ir meistravimo įgūdžių. Pirmas atsiliepė Jonas Bugailiškis. Su juo pagaminome pirmąsias kankles ir jos buvo tikrai vykusios, iki šiol puikiai skamba. Vėliau keletą kanklių esu pasidirbęs pats, vienos ir šiandien skamba kanklininkės Žemynos Trinkūnaitės rankose. Bugailiškiu pasekė meistrai iš visos Lietuvos (Egidijus Virbašius, Albertas Martinaitis ir kt.), nes poreikis turėti šį instrumentą folkloro ansamblių sąjūdžio metu buvo didžiulis.

Didelę įtaką rekonstruotų kanklių populiarumui folkloro ansambliuose padarė kankliavimo kursai, surengti 1989 m. Kelmėje (išaugę į muzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursus, jie kasmet vyksta iki šiol).

Kaip manote, ar kankliavimas šiandien yra aktualus ir kaip tai pavadintumėte – tai kūryba, edukacinis užsiėmimas, laisvalaikis, meditacija?

Daiva: galime drąsiai kalbėti apie naują – trečiąją, ypač ryškią kankliavimo atgimimo bangą (pirmoji sietina su Skriaudžių ansamblio įkūrimu, antroji – su folkloro ansamblių sąjūdžio pakilimu XX a. 9-ajame dešimtmetyje). Šiandieninis kankliavimas – visa apimantis. Pradėčiau nuo tradicinio kankliavimo, kuris, palaikomas įvairiausių edukacijų, sėkmingai gyvuoja tiek etnokultūriniuose regionuose, tiek didmiesčiuose. Tai Žemaitijoje vykstantys Kelmės etnomuzikavimo kursai „Skambėkite, žemaitiškos kanklės“, Aukštaitijoje – „Skambantys kankleliai“, Suvalkijoje – „Sūduvos žali sodai“ (Skriaudžiuose), „Jaunųjų kanklininkų sambūris“ (Griškabūdyje), Kaune – kankliavimo mokymai „Kanklių uogienė“ ir kt.

Kūrybinei kankliavimo krypčiai priskirčiau tradicinių dainų dainavimą pritariant devynstygėmis kanklėmis. Evaldas apie 1983-iuosius pirmas pradėjo dainuoti Antano ir Jono Juškų užrašytas dainas, pritardamas sau kanklėmis. Tokia Juškų dainų interpretacija prisidėjo prie jų atgimimo: iki tol Juškų daugiatomio dainos mažai kam buvo žinomos, o jei ir buvo dainuojamos, tai dažnai skambėdavo negyvai, tarsi muziejinės kopijos. Ši naujovė (kartais įvardijama kaip „pirmoji postfolklorizmo injekcija Lietuvoje“) greitai prigijo daugelyje folkloro ansamblių, paskatino ir vienišų kankliuotojų atsiradimą. Kai kurie ansambliai (arba pavieniai atlikėjai) vėliau ėmė kankliuoti ne tik Juškų, Liudviko Rėzos (t.y. Mažosios Lietuvos), bet ir pietų bei rytų dzūkų dainas (kaip žinoma, anksčiau Dzūkijoje kanklių nebūta).  

Daugelis kanklėmis sau pritariančių dainininkų (Algirdas Svidinskas (1954–2025), Andrius Morkūnas, Rytis Ambrazevičius, Toma Grašytė-Jegelevičienė ir kt.) išsiskiria savitu aranžavimo ir interpretavimo braižu. Kaip pastebėjo etnomuzikologė Austė Nakienė, „folkloro judėjimo „bardas“ Evaldas Vyčinas dainuoja su didesniu polėkiu ir labiau įsijautęs, nei tai daro liaudies dainininkai“.

Šiandien gimsta ir visiškai nauja, nuo tradicinio kankliavimo gerokai nutolusi kūryba: instrumentinės kompozicijos (Žemynos Trinkūnaitės, Agotos Zdanavičiūtės, Renatos Bilbokaitės ir kt.), dainuojamoji poezija (Jono Chockevičiaus, Zdanavičiūtės, Gedimino Žilio, Virginijos Skeirienės ir kt.), alternatyvioji šiuolaikinė muzika (kompozitorės Tomos Čepaitės). 

Dažnai kanklių muzika naudojama muzikos terapijoje ar kaip asmeninė kontempliacijos priemonė. Ypač populiarėja neformalūs kankliavimo užsiėmimai – vadinamieji „Kanklių ratai“. Meditacija – ypač dažnai su šiandieniniu kankliavimu siejama būsena, kuri savais žodžiais XX a. pradžioje buvo apibūdinta ir senųjų Aukštaitijos kanklininkų Petro Lapienės, Jono Plepo. Galima sakyti, kad meditacija tampa savotišku šiandieninio kankliavimo raktažodžiu. Žinoma, kiekvienas kanklininkas turi savą kankliavimo sampratą, asmeninį santykį su šiuo instrumentu.

Evaldas: Nuo pat pradžių iki šiol kanklės man – pirmiausia instrumentas, skirtas pritarti dainoms, o ne kankliavimo įmantrybėms demonstruoti. Kartu su kanklėmis, galima sakyti, atradau ir Juškų dainas. Girdžiu sakant: „Vyčino dainavimas – savotiška meditacija, užburianti klausytoją“ ir pan. Iš kur ta meditatyvinė, „vyčiniška“ dainavimo maniera? Visi žinome, kad lietuvių liaudies dainos monotoniškos – aš tiesiog dar labiau paryškinu šią jų savybę, jų monotoniškumą. Dainuojant ta monotonija, ramuma, be jokių nervų ir stresų, labai svarbi. Kanklės prisideda prie šios būsenos kūrimo.

Daiva: Neabejotiną tradicinių kanklių svarbą šiandieninėje Lietuvos kultūroje rodo tai, kad „Kanklės ir kankliavimas Lietuvoje“ 2025 m. įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Ar sekate kanklių panaudojimo atvejus profesionaliojoje kūryboje? Kas yra jums padarę didžiulį įspūdį lietuvių akademinės muzikos srityje ir kokius įdomius reiškinius matote dabar?

Daiva: Matyt, šiuo klausimu galima būtų kalbėti apie du visiškai skirtingus dalykus: tradicinių kanklių panaudojimą profesionalioje kūryboje ir naujus vėjus akademiniame kankliavime (pastarieji, be abejo, susiję su talentingų kanklininkių Aistės Bružaitės, Reginos Marozienės ir kitų koncertine veikla, jų užsakymais šių dienų kompozitoriams). Naujų akademinio kankliavimo reiškinių nespėju sekti – jų tikrai nemažai (vienas įspūdingiausių – plačiai nuskambėjęs Šarūno Nako seansas „Paveikta moteris“, skirtas Bružaitei).

Man žinomi saviti tradicinių kanklių panaudojimo šiuolaikinėje muzikoje atvejai susiję su ilgamete koncertine veikla Šarūno Nako Naujosios muzikos ansamblyje. Visada prisimenu Broniaus Kutavičiaus oratorijas „Iš jotvingių akmens“ ir „Magiškas sanskrito ratas“, kuriose tradicinės kanklės įgauna simbolinę prasmę. Būdamos muzikinių ritualų vykdymo „įrankiai“, jos, kaip ir transformuoti balsai, tampa svarbia susisiekimo su Kitu pasauliu (ikikrikščioniškuoju, anapusiniu ar pan.) priemone. Kalbėdamas apie „Magišką sanskrito ratą“, Kutavičiaus yra sakęs, kad tokiõs vėlių muzikos, sielų muzikos „su niekuo neatkursi, tik su šitokiais netradiciniais instrumentais“. Šioje oratorijoje kanklės, kaip ir kiti instrumentai bei jų skleidžiami garsai, tampa „ano pasaulio“, mirties nuojautos, „vėlių muzikos“ ir kitais simboliais (pats kompozitorius oratorijos muziką apibūdino kaip tragišką, „tarp mirties ir gyvenimo“). Čia reikėtų priminti, kad kanklių garsas lietuvių tradicinėje kultūroje kadaise sietas su mirusiųjų pasauliu. Šiaurės rytų Aukštaitijoje gyvavo tikėjimas, kad kankles geriausia dirbdintis mirus artimam šeimos nariui. Žymus Biržų krašto kanklininkas Martynas Lapienė mirus tėvui bėgęs į mišką, nusikirtęs klevą ir dirbęs kankles. Jos, anot Lapienės, skambėjusios skurdžiai, liūdnai, nes buvo dirbtos liūdesio metu. Skambinimas kanklėmis prie mirusiojo minimas Lietuvos XVIII a. istoriniuose šaltiniuose. Beje, ir šiandien, kai laidojamas folkloro aplinkos žmogus, būtinai kankliuojama arba dainuojama pritariant kanklėmis.

Šioje vietoje atsiveja prisiminimas ir apie mudviejų su Evaldu Kanklininkų vaidmenį Kutavičiaus operoje-balete „Ugnis ir tikėjimas“, beje, sulaukusioje prieštaringų vertinimų. Jau per pirmas bendras repeticijas su Operos teatro choru pajautėme nepatiklius choristų žvilgsnius: „Ir ką čia tie „neprofesionalai“ su savo kanklytėmis veikia scenoje?“ Vis dėlto Kutavičiui būtent tokios – tradicinės – kanklės buvo reikalingos idėjai įgyvendinti. Jos kompozitoriui tarsi įkūnijo simbolinį persikėlimą į „tą laiką“ (in illo tempore).  Tikėtina, kad šių autentiškų instrumentų įtaigą (tiek garso, tiek vaizdo) pajuto ir žiūrovai.

Beje, įdomios šokio kritikės Vitos Mozūraitės įžvalgos šia tema: „Nesu muzikologė, negaliu operuoti terminais. Man daug svarbiau, kad ši muzika atrodė labai autentiška savo vidine jėga, absorbavusi savyje pirmykščių gaivalų kovą su viduramžių krikščionybės apraiškomis, įkūnijamomis a la grigališkuoju giedojimu. [...] Į grėsmingus orkestro pliūpsnius įsiterpiantys kanklių (ne tų, lakuotų iš „Lietuvos“ ansamblio repertuaro, bet tikrų – mažučių ir apšepusių, kuriomis groja Daiva Vyčinienė ir Evaldas Vyčinas) ir fleitos garsai padvelkia beribe ramybe, tarsi kartais pajustum upės dugną po kojomis ir galėtumei atsikvėpti.“

O kokių problemų matytumėte puoselėjant kankliavimo meno tradiciją?

Daiva: Tai, kaip minėjau, labai gyvybingas reiškinys, todėl šiandien dar gana sudėtinga spręsti, ar kai kurie aplink vykstantys procesai jau laikytini „problema“ (vertinant juos pagal „nukrypimo nuo tradicijos“ lygį), ar tai tiesiog iš esmės pakitęs, šiandieninių kankliuotojų sampratos nulemtas muzikavimas, galbūt tapsiantis naujos – XXI a. tradicijos pradžia.

Didėjant saviraiškos poreikiui, stiprėja noras išsiveržti iš tradicijos, „išsilieti“ savaip ir pan. Daugeliu atveju galima stebėti visišką kūrybos laisvę, įvairiausių skambinimo būdų derinimą (įskaitant ir šiuolaikinei akademinei muzikai būdingus garso išgavimo būdus: stygų dengimą, mušimą delnu per stygas, flažoletus ir t.t.). Beje, šia prasme naujausia kūrybinė kankliavimo raiška tarsi panaikina ribas tarp kankliavimo tradicinėmis ir koncertinėmis (akademinėmis) kanklėmis. Įdomių ir šiek tiek tarpusavyje besisiejančių kūrybinių ieškojimų esama tiek tradicinėmis kanklėmis kankliuojančių, tiek profesionalių kanklininkių projektuose. Bet, žinoma, esminiai klausimai lieka: kiek mums šiandien dar svarbi senoji kankliavimo tradicija,regioniniai jos ypatumai, kiek svarbus „tautiškumo“ kankliuojant aspektas? Palikime šiuos ir kitus klausimus ateičiai. Kas žino – gal Kanklių metais gims ir naujų, visiškai netikėtų kankliavimo reiškinių?