Skambesys gimsta nugalėjus savo amžiną abejingumą

Mindaugo Bačkaus muzikinis pasaulis pulsuoja gyvybe, jautrumu ir autentiškumu. Jis iš tų menininkų, kurie į muziką žvelgia kaip į būdą būti, o ne vien tik kurti. Jo mąstyme dera ramybė ir nerimas, nuolatinis troškimas ieškoti to, kas nauja. Bačkus geba telkti žmones skatindamas pasitikėjimą ir tikėjimą bendru kūrybos stebuklu. Jo vadovaujamas orkestras – gyvas organizmas, augantis kartu su laiku, o pats Bačkus – tarsi tylus jo širdies ritmas, išlaikantis jautrumą pasauliui ir tikėjimą, kad menas dar gali vienyti žmones.

Kūrybinė lyderystė kameriniame orkestre – tai ne tik meninių sprendimų priėmimas, bet ir kasdienis bendruomenės telkimas. Kaip nusakytumėte santykį tarp meno vadovo atsakomybės ir asmeninės kūrybinės laisvės? Ar tai labiau tarnystė idėjai, ar jos formavimas?

Kūrybinės lyderystės esmė – kryptis. Jei nėra krypties, nebus ir trajektorijos. Orkestras turi savo egzistavimo dinamiką. Tai pakilimai ir nusileidimai, euforija ir apatija, tikėjimas ir beprasmybė, viltis ir rutina. Galima subalansuoti kolektyvą, kad svyravimai būtų kuo mažesni, tuomet stabilumas, nuosekli ramybė, nuspėjamumas tampa pagrindiniais kokybės kriterijais. Jei vadovui šie kriterijai priimtini ir siektini – toks bus ir kolektyvas. Tai nėra mano mėgstamos dinamikos pavyzdys. Būčiau linkęs prie didesnio dinaminio svyravimo. Kartais gali atrodyti, kad pakilimai ir nusileidimai sekina, tačiau tokia yra dinamikos kaina. Jei bendruomenė tavimi pasitiki – sutelkti pavyksta. Tuomet gauni tarsi nebylų bendruomenės leidimą kūrybinei laisvei, nes dauguma tiki, kad tavo kūrybiniai ieškojimai pasiekia tikslą. Štai taip atsiranda galimybė turėti laisvę ir didelę atsakomybę vienu metu.

Jūsų veikloje nuolat jaučiama pagarba tiek tradicijai, tiek modernumui. Kaip manote, kur šiandien susitinka istorinė atmintis ir šiuolaikinė muzikinė savivoka? Ar muzika gali būti būdas susikalbėti tarp epochų?

Galvoju sugretinti taip: tradicija – tai intelektas, modernumas – tai intuicija. Jei pasirenkame tik vieną pusę, savotiškai apribojame save, tarsi užsidarome burbule ir tampame pusiau akli. Šis fenomenas ypač aiškiai matomas šiandieninėje informacijos sklaidos erdvėje. Kai dirbtinis intelektas, matydamas žmogaus poreikius, duoda tai, ko žmogus trokšta tą akimirką. Bet čia ir yra baisioji informacinio burbulo pusė – įstrigęs vienpusiškume nebegali pamatyti visumos, atrasti balanso tarp skirtingų pasaulio pusių. Manau, svarbu pasakyti, kad tai nėra vien tolerancijos klausimas. Tai labiau gebėjimas būti atviram. Jei teigi tradiciją, nereikia neigti eksperimentų. Jei esi avangardas, turėtum domėtis tradicija. Tikiu, taip gali tapti pakantesnis, dėkingas, atrasti meilę menui ir taiką savyje. Suprantama, tai tik prielaida, tačiau kad susikalbėtum, pirmiausia reikia girdėti aplink save ir nebijoti, jei girdi ne tai, ką norisi.

Kiekvienas orkestras – gyvas organizmas, o jo meninis veidas dažnai tampa kolektyvinio jautrumo atspindžiu. Kas jums pačiam yra idealus kamerinio orkestro skambesys – ar tai estetinis siekinys, ar tam tikras dvasinis buvimas?

Orkestras – tai vieta, kur žmonės susitinka. Vėl ir vėl. Jei susitinka visada taip pat – orkestras tampa rutina. Todėl reikėtų susitikti vis kitaip. Orkestras turi keistis kartu su pasauliu, su miestais, su žmonėmis. Nereikia stabdyti pokyčių. Mes dažnai norime sustabdyti tai, kas mums atrodo vertinga ar gražu. Ir štai koks netikėtumas: kai tik sustabdome ir bandome užrakinti ar užfiksuoti, viskas ima irti ir byrėti tarsi smėlis pro pirštus. Nes kūrybai reikia laisvės, nes menui reikia erdvės ir nesuvaidinto smalsumo, nes žmogui reikia išalkti, kad jis pats trokštų būti su muzika. Tada ir gimsta skambesys. Jis gimsta akimirkomis, kai nugalime savo amžiną abejingumą, kai trumpam imame tikėti, kai tarnystės instinktas pasidaro stipresnis už gyvenimiškos buities realybę. Skambesys neatsiejamas nuo buvimo. Sakyčiau, tikras buvimas ir yra skambesys.

Atlikdami įvairių epochų kūrinius, žengiame į tapatybių, migracijų, istorinių lūžių erdves. Kiek, jūsų manymu, muzika pajėgi kalbėti apie atmintį ir netektį? Ar jaučiate, kad scenoje tenka per save perleisti ne tik garsus, bet ir epochas?

Muzika yra galingas ginklas, nes prasiskverbia į giliausias žmogaus vidinio pasaulio vietas. Tai tos vietos, kurių sąmonė ir intelektas nebepasiekia. Tai vietos, kurias dažniausiai vadiname tokiais žodžiais kaip siela, pasąmonė, dvasia, tikėjimas, meilė. Kiekvieno žmogaus vidinis pasaulis unikalus, būdingas tik jam. Štai kodėl tas pats muzikos kūrinys skamba vis kitaip įvairių atlikėjų interpretuojamas, štai kodėl ta pati muzika gali daryti vis kitokią įtaką kiekvienam iš mūsų. Muzika atsispindi žmoguje kaip veidrodyje. Vienus atspindžius priimame, kitus ne, vieni suteikia džiaugsmo, o kiti gal neigiamų emocijų. Menininkas iš esmės yra pasakotojas. Ir net jei jis pasakoja svetimą istoriją, negali jos papasakoti atsietai nuo savo gyvenimo ir patirties. Taip per save visada perleidi garsus ir epochas, tarsi filtruotum tuos garsus, tuos kontekstus. Jei tie išgyvenimai tikri, tikiu, jie gali paliesti klausytoją.  

Ar yra vidinis taškas, kuriame solisto ir vadovo būsenos susilieja? Kai stovite prieš orkestrą kaip atlikėjas, ar vis dar girdite jį „iš vidaus“, kaip kūrėjas ir formuotojas? O gal tuo metu tiesiog klausotės?

Man dar niekada nepavyko tiesiog klausytis. Tai didelis skausmas. Pasiilgstu tų laikų, kai galėjau klausydamasis muzikos nieko nesuprasti, neanalizuoti, nevertinti, bet tiesiog girdėti ir mėgautis, kai gali būti laimingas, nes gražu. Dabar taip neišeina. Labai noriu, bet man kažkas trukdo. Tarsi nuolat girdėčiau netikslumus, trūkumus, neatitikimus, apsimestinį dvasingumą. Tai kaip apsėdimas, lyg viduje gyventų kritikas, kuris nepailstamai dirba savo darbą ir atsisako bendradarbiauti su kūno savininku. Meno vadovas yra žmogus, kuris turėtų užduoti klausimus. Ne tik sau, bet gal labiau visiems, su kuriais jis kuria. Klausimai visada padeda rasti kelią. Jei prie meno ateini iš anksto žinodamas visus atsakymus – nieko vertingo nesukursi. Neįmanoma. Tai tampa tik iš anksto išmoktų formulių ir klišių kartojimo sistema. Ji trumpai gali veikti, bet ilgalaikiame kontekste tai pralaimėjimas. Nes kūryba yra kismo procesas.

Muzikiniame pasaulyje dažnai kalbama apie tobulumą, bet rečiau – apie tiesą. Kaip manote, su kuo susijusi muzikinės tiesos prigimtis: su garsu, intencija, santykiu, o gal tyla tarp natų?

Jei tiesa ir egzistuoja, tai greičiausiai ieškočiau jos nepasiekiamose kosmoso platybėse. Gal ten, kur viskas prasidėjo, yra tiesos sėkla. Visi kiti dalykai – tik nebesugrįšiančios akimirkos. Menas negali atsakyti į jokius klausimus, todėl žodis „tiesa“, matyt, šiame kontekste sunkiai vartotinas. Gal – nuomonė, individas, intuicija, žinios, pajauta, nerimas, viltis ir dar daugybė žodžių, telpančių į žodį „muzika“.

Muzika dažnai vadinama universalia kalba, bet vis tiek reikalauja „vertėjo“ – atlikėjo, kuris ją prakalbina. Ar atlikėjas yra labiau vertėjas, ar bendraautoris?

Manyčiau, pirmiausia atlikėjas yra tarpininkas tarp muzikos ir klausytojo. Vieną kartą mano draugas pasakė: „Jei bažnyčioje ieškai charizmatiško kunigo, vadinasi, netiki į Dievą.“ Tuomet pagalvojau – nieko sau, juk tai tiesa! Jei tavo tikėjimas priklauso nuo kunigo, tai esi netikintis žmogus. Suprantu, skamba gan kategoriškai, tačiau čia slepiasi labai daug tiesos – jei tavo meilė menui priklauso nuo menininkų, tai tu nemyli meno. Kitaip tariant, atlikėjas yra tarpininkas, o štai muzikos bendraautoris ir vertėjas yra klausytojas. Nes klausydamasis jis verčia muzikos garsus į savo gyvenimo patirtį, kuria kartu su muzikos garsais, kad patirtų emocijas. Štai kodėl kartais po koncerto sakome: gera publika šį vakarą buvo... Mes turime omeny, kad koncerte įvyko sinergija tarp muzikos ir klausytojų.

Šiuolaikinėje kultūroje dažnai kalbama apie greitį, produktyvumą, efektyvumą. Kaip manote, ar menas dar gali išmokyti žmogų lėtumo, gebėjimo ne skubėti, o išbūti su kūriniu ir su savimi?

Man regis, eiliškumas būtų toks: iš pradžių žmogus turi tapti sąmoningas, o tada ateina menas kaip turinys, galintis praturtinti. Menas negali išmokyti, nes jis yra pasekmė. Dievas negali išmokyti, kol netiki, meilė negali išmokyti, kol nemyli, mirtis negali išgąsdinti, kol nepriartėja. Taip ir menas negali veikti tol, kol nesugebi jo įsileisti į save. Tikiu, kad pirmiausia išmoksti neskubėti, tada užsimanai meno, pirmiausia išmoksti būti su savimi, tada pasigendi meno, pirmiausia imi vertinti lėtumą, tuomet randi laiko sau ir menui.

Muzikoje dažnai slypi tiek džiaugsmas, tiek liūdesys. Ar jums artimesnė tokia kūryba, kuri kelia dvasią, ar tokia, kuri leidžia žmogui patirti savo trapumą?

Muzikoje slypi tai, ką atsineši savyje. Suprantu, tai gana kontroversiška tema, tačiau verta apmąstymų. Turiu omenyje ne akivaizdžius dalykus, tokius kaip nuotaika, nepavykusi diena, santykiai darbe ar metų laikas, – veikiau reikėtų kalbėti apie pasąmonę, ilgalaikį gyvenimo turinį, vienatvę, prasmės stygių, gal savotišką norą užsimiršti, nes dažnai atrodo, kad gyvenimas yra nesibaigiantis užduočių ir problemų sprendimų ratas. Kartais muzika sustiprina džiaugsmą, kartais sugrąžina skausmą. Muzika gali aktyvuoti proto aistras, įtraukti savo matematinio prado genialumu, o kartais – tai tik mūsų būties atspindys, kuris mums nebūtinai patinka. Būna, klausaisi muzikos, o jautiesi taip, lyg žiūrėtum į savo atspindį: nuobodu, laikas sustojo, oi, kaip garsiai, kokia graži solistės suknelė, įdomu, kas dizaineris, noriu namo, geriau būčiau nėjęs, ar daug liko iki pabaigos... Žinoma, būna ir priešingai: byra ašaros ir galvoji, ką žmonės pamanys, kad nesivaldai...

Kokios muzikos pasiūlytumėte įsidėti į grotuvą, pavyzdžiui, prie Kalėdų stalo, kad ji ne tik lydėtų šventę, bet ir primintų, dėl ko verta sustoti ir pabūti kartu?