Džiaugtis muzikos tikrumu

Gruodžio 19 d. tarptautinio pripažinimo sulaukęs styginių kvartetas „Mettis“ – Kostas Tumosa (I smuikas), Bernardas Petrauskas (II smuikas), Tomas Petrikis (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė) – ir pianistas Lukas Geniušas surengs koncertą LVSO koncertų salėje. Programoje skambės trys didžiųjų kūrėjų Felixo Mendelssohno, Anatolijaus Šenderovo bei Antoníno Dvořáko kūriniai. Pokalbyje su „Mettis“ nariais – mintys apie dažnai kylančius, bet retai užduodamus klausimus.

Ar turėti išskirtinius gebėjimus ir galimybę interpretuoti didžiųjų kompozitorių muziką yra privilegija? Kaip suprantate savo misiją?

Bernardas Petrauskas: Sąvoką „privilegija“ suprantu kaip situaciją, kai kompozitorius dedikuoja tau savo kūrinį ir tu turi privilegiją jį atlikti pirmas. Didžiųjų kompozitorių muzikos atlikimą labiau siečiau su atsakomybe, nes tie kūriniai gyvuoja daugiau nei kelis šimtmečius ne šiaip sau. Žinoma, tam tikra prasme turime pakankamus muzikinius gebėjimus ir supratimą, kurie suteikia išskirtinę privilegiją atlikimu dalintis su plačiuoju pasauliu.

Rokas Vaitkevičius: Manau, kad prisiliesti prie šedevrų, prie tikrų meno kūrinių, kurie įeina į istoriją, – privilegija ir džiaugsmas. Turėti galimybę gilintis į juos yra tai, dėl ko savo profesijoje mokomės, dėl ko grojame.

Kostas Tumosa: Manau, kad mūsų, kaip atlikėjų, misija – suprasti ir tarsi laidininkams perleisti kompozitorių idėjas, mintis, emocijas šių dienų klausytojui.

Tomas Petrikis: Jei misija netiki ir jos nejauti, tai jokia misija. Jei tai neteikia malonumo, manau, net pačią genialiausią muziką groti bus jokia privilegija, o tik dar vienas darbas, kurį gali daryti techniškai gerai. Taigi viskas priklauso nuo požiūrio: jei žiūrima nuoširdžiai, tuomet misija netampa baisiu žodžiu, o veikiau malonumu, bendryste.

Kuo ypatingas gyvo garso koncertas šiais skaitmeninio turinio laikais?

B. P.: Mūsų koncerte nebus nei šokių, nei įspūdingų šviesų. Siekiame paliesti žmones emocijomis, o ne dabar paplitusiais vizualiniais efektais.

R. V.: Pirminė mūsų koncerto idėja – paprastumas. Nenaudosime šventinio laikotarpio blizgučių, o gilinsimės į natūralų garsą, kompozicinės minties gylį ir džiaugsimės jos tikrumu, kitaip tariant, grįšime prie muzikos esmės.

K. T.: Gali būti geriausias įgarsinimas, naudojamos moderniausios kameros, tačiau tai niekada neužfiksuos ir neįamžins salėje tvyrančios atmosferos, kurią gali pajusti tik gyvo garso koncerte.

T. P.: Eliminavus skaitmeninius ir dažnu atveju nelabai vykusius tarpininkus (garso aparatūrą, telefoną ir pan.), tarp atlikėjo ir publikos užsimezga stebuklingas ryšys. Grojame mediniais instrumentais, kurie skleidžia vibracijas, ir kiekvienas fizikas pasakys, kad žmogus iki molekulinio lygmens yra iš jų sudarytas. O jei, be viso to, dar dalinamasi emocijomis, kurias kelia atliekama muzika, jokia aparatūra šių patirčių neatstos.

Ką grodami jaučiate jūs, atlikėjai?

T. P.: Visas emocijas, vibracijas ir muzikinį tekstą pirmiausia perleidžiame per savo kūną. Žinoma, per daug įsijautus į emocijas kūnas gali apvilti, todėl reikalinga tam tikra kontrolė, balansas. Vis dėlto surepetuoti koncerte visų juntamų jausmų bent jau man neįmanoma, svarbiausia užduotimi laikau nuoširdų bendravimą su publika.

B. P.: Manau, kad muzikantai jaučia gerokai daugiau emocijų nei tai, kas pasiekia klausytoją per atstumą. Visuomet laukiu tų spalvingų momentų, kurie nutinka scenoje.

K. T.: Aš visuomet išgyvenu emocijas, kūrinio istoriją, kurią kompozitorius siekė perteikti, tad antrinu Bernardui, kad visa tai, ką patiriame scenoje grodami, pasiekia ir klausytoją.

R. V.: Groti puikioje LVSO koncertų salėje mums yra šventė. Tikimės, kad tokią pat šventę sukursime ir publikai.

Papasakokite plačiau apie gruodžio 19-osios koncerto programą.

B. P.: Į programą įtraukėme romantiko Felixo Mendelssohno Styginių kvartetą Nr. 6, kuriame jis naudoja klasikines muzikos struktūras bei formas. Taip pat skambės labai įdomus šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo Styginių kvartetas Nr. 3, o koncertą vainikuos nuostabus ir euforiją keliantis Antoníno Dvořáko Fortepijoninis kvintetas Nr. 2, kurį atliksime kartu su pianistu Luku Geniušu.

K. T.: Šioje programoje galima atrasti subtilių panašumų, tokių kaip tautiškumo puoselėjimas muzikoje. Mendelssohnas puoselėjo vokišką kultūrą, Šenderovas – litvakų, Dvořákas – čekų.

R. V.: Šenderovo Styginių kvartetą Nr. 3 norėjome atlikti jau seniai, pats kompozitorius mums yra padovanojęs jo natas. Prieš trejus metus prie mūsų prisijungė Tomas, anksčiau grojęs styginių kvartete „Art Vio“, kuris įrašė šį Šenderovo kvartetą į kompaktinę plokštelę ir glaudžiai bendravo su kompozitoriumi. Taigi, Tomui kompozitorius yra perteikęs visą šio kūrinio idėją, be to, Tomą su kūriniu sieja ir asmeninis ryšys – pasirinktinai kūrinio pabaigoje skamba jo dukters verksmo įrašas.

T. P.: Išties, Šenderovo kvartete gausu kiekvieno atlikėjo techninių, virtuozinių pasirodymų, tą patį galiu pasakyti apie Mendelssohno kvartetą ir Dvořáko kvintetą. Visus kūrinius sieja gaivališka ekspresija ir virtuoziškumas.

Tomai, prašyčiau prisiminti, kaip vyko jūsų darbas su kompozitoriumi Šenderovu.

T. P.: Šį trečiąjį kvartetą kompozitorius parašė „Art Vio“ užsakymu. Maestro jame grįžo prie muzikinių ištakų – girdima Eduardo Balsio įtaka, jaučiama Bélos Bartóko kvarteto forma, gausu šiuolaikinės muzikos elementų. Sakyčiau, kūrinys labai artimas chrestomatiniam kvarteto žanrui gerąja prasme. O bendradarbiavimas su kompozitoriumi niekada nebuvo baigtinis. (Šypsosi.) Tai ir yra smagu: vieną dieną sakydavo taip, kitą – kitaip, o paklaustas, kodėl vakar reikėjo groti piano, o šiandien forte, sakė: „Vakar lijo, o šiandien giedra.“ Galutiniu mūsų bendrakūrybos rezultatu esu labai patenkintas ir tikiuosi, kad šiuo atlikimu padėsime žmonėms kvartetą iš naujo atrasti.

Koncerte atliksite Dvořáko fortepijoninį kvintetą su pianistu Luku Geniušu. Papasakokite apie jūsų bendradarbiavimą.

B. P.: Lukas yra aukščiausio lygio muzikantas, su kuriuo kvėpuojame panašiu ritmu, ir tai yra labai paprasta bei malonu.

R. V.: Mano nuomone, kvinteto žanras yra tarsi kvarteto ir fortepijono duetas. Mes, kvartetas, esame kaip vientisas darinys ir įsileidžiame į savo ansamblį labai puikų ir įdomų žmogų, su kuriuo norime bendrauti muzikoje. Su Luku mums nėra tekę daug groti, tačiau iš tų patirčių atmintyje išliko jo muzikinė pajauta, reakcija, minties supratimas. Šio koncerto laukiame entuziastingai – bus labai įdomu ir smagu mums patiems.

K. T.: Visuomet labai įdomu dirbti su kitais atlikėjais ir atrasti bendrą kalbą konkrečiame kūrinyje. Taip išmokstame daug naujų dalykų, atlikimo subtilybių, apie kurias kartais patys nepagalvojame. Džiaugiuosi šia galimybe dalintis.

T. P.: Su Luku muzikuoti ypač lengva dėl panašaus muzikos pajautimo, jo neginčytinos meistrystės. Kamerinėje muzikoje jis puikiai jaučia erdvę, kitus atlikėjus – tik pavydėk. Neabejoju, kad Dvořáko kvintetas nuskambės puikiai.

Dėkoju už pokalbį.