Pasiruošęs šokiui atiduoti gyvenimą

Jonas Bernardas Kertenis – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupės šokėjas, didžiojoje teatro scenoje pasirodantis jau ketvirtą sezoną. Sukūrė labai įvairius vaidmenis tiek klasikiniuose, tiek šiuolaikiniuose baleto ir šokio spektakliuose: Juokdarį „Barboroje Radvilaitėje“ (choreografė Anželika Cholina, LNOBT, 2011 m.), Mirtį „Čiurlionyje“ (choreografas Robertas Bondara, LNOBT, 2013 m.), Žmogų balete „Pradžioje nebuvo nieko“ (choreografė Živilė Baikštytė, LNOBT, 2023 m.), Jozefą K. „Procese“ (choreografas Martynas Rimeikis, LNOBT, 2017 m.), Leandrą „Arlekino milijonuose“ (choreografas Alexei Ratmansky, LNOBT, 2023 m.) ir daugelį kitų. 2024 m. pripažintas Baleto viltimi LNOBT metų solistų apdovanojimuose.

Kada supratote, kad šokis – jūsų pašaukimas ir gyvenimo kelias?

Mokykloje pajutau, kad į mane pradėjo kreipti daugiau dėmesio. Pastebėdavo, kad turiu gebėjimų, gerus duomenis, reikalingus baleto menui. Tai ir sužadino mintį, kad galbūt esu sukurtas baletui ir jis galėtų tapti mano pašaukimu.

Ar kada kilo kokių nors abejonių?

Abejonių kyla. Supratau, kad šokti – labai atsakingas, daug ištvermės ir laiko reikalaujantis darbas. Mąsčiau, ar galėsiu tai ištverti. Baleto pamoka kiekvieną dieną, tas pats plie prie atramos kartais atrodydavo kaip kančia. Dėl to ir atsirado abejonių, ar galėsiu dar 18 metų daryti tą patį per tą patį. Kilo klausimas – ar tikrai tuo galėsiu mėgautis? Ar esu pasiruošęs šokiui atiduoti gyvenimą? Vis dėlto laimėjo antroji pusė: supratau, kad tai daryti verta.

Jūsų įkūnyti veikėjai labai skirtingi: Sodininkas „Parke“, Jozefas K. „Procese“, Alenas „Tuščiame atsargume“. Nuo ko pradedate kurti vaidmenį?

Daug kas priklauso nuo to, ar vaidmuo – iš spektaklio, kuris jau yra repertuare. Jei taip, viskas atsiremia į choreografijos mokymąsi: žiūri medžiagą, su ja dirbi, repetuoji. Pavyzdžiui, Aleną, nors jis ir buvo iš premjeros, kūrėme su choreografo asistentu. Nuolat žiūrėjau medžiagą, tobulinau judesius, kaip jie „įeina“ į kūną. Vėliau prasideda pantomimos mokymasis: žiūri, kur atsiranda šypsena, sutrikimas, laimės jausmas. Galiausiai – rekvizitas, su kuriuo tenka šokti. Nors to ir nelabai mėgstu, rekvizito spektakliuose netrūksta.

Kaip paversti vaidmenį savu?

Tai vyksta natūraliai, per daug nemąstant. Pavyzdžiui, Jozefo K. vaidmeniui pradėjau ruoštis iš vaizdo medžiagos, iš jos mokiausi ir šokio teksto. Per repeticijas man pasakydavo, ką darau gerai, o ką reikėtų taisyti. Žiūrėjau, kaip šoka Jeronimas Krivickas, Ernestas Barčaitis. To, ką daro jie, nukopijuoti negali, nes, viską perleidus per save, išeis savaip. Natūraliai vaidmuo tampa savas, kai perleidi jį per save.

Ar buvo vaidmenų, kurie sukėlė daug abejonių?

Abejonių kilo ruošiant Mirties vaidmenį spektaklyje „Čiurlionis“. Šis vaidmuo neturi daug choreografinio teksto, daugiausia jo sudėtingame duete su Čiurlioniu. Man užkliūdavo, kai išgirsdavau, kad privalau būti greitesnis už patį Čiurlionį, nes kaip Mirtis turiu jį valdyti. Reikėjo išlikti santūriam, bet tuo pačiu metu ir valdingam, nes jis tau – kaip marionetė. Visada lydėjo jausmas, kad valdau ne aš, bet valdo mane. Susirišimo su vaidmenimi pritrūko būtent šokant Mirtį. Prieš tai daugiausia šokdavau linksmus, pakvailioti mėgstančius personažus. Dažniausiai jie būdavo skriaudžiami. Atliekant Mirties vaidmenį turėjo būti atvirkščiai – reikėjo egzistuoti virš visų.

Pats negaliu pasakyti, ar pavyko susitvarkyti su vaidmeniu, bet repetitorių ir kitų šokėjų atsiliepimai buvo neblogi.

Jozefas K. – itin emociškai sudėtingas personažas ir kartu vaidmuo. Nuo „Proceso“ vakaro praėjo jau kuris laikas, emocijos susigulėjo. Koks tas jūsų Jozefas K.?

Pirmas dalykas, kurį supratau, kad pats Jozefas K. yra beveik trisdešimties metų. Man tuo metu buvo apie dvidešimt. Pirmiausia kilusi mintis – ar galiu įkūnyti šį personažą, jei nesu brandesnis dešimčia metų.

Net dabar, žiūrėdamas spektaklio nuotraukas, galiu pasakyti, kad manasis Jozefas K., lyginant su kitais, buvo vaikiškesnis. Vien Barčaitis, Krivickas yra fiziškai už mane didesni, platesnių pečių, o manasis herojus atrodė kur kas mažesnis.

Kurie vaidmenys padėjo atrasti savyje ką nors naujo?

Banaliai kalbant, man trūksta ištvermės. Kai repetavome „Procesą“, tą itin pajutau.

Kurdamas Jozefą K. supratau, kad tai mano vaidmuo. Pats nesu linksmiausias žmogus, man patinka santūrumas, dvejonės, kurių pilnas Jozefas K. Net spektaklio scenografija, atmosfera buvo labai prie širdies dėl brutalizmo, nuolat tvyrančios pilkumos.

Tačiau niekada nemaniau, kad galėsiu ant scenos šokti su skėčiu ir paskraidyti, kaip dariau atlikdamas Aleno vaidmenį. Įsikūnydamas į linksmus veikėjus taip pat atrandu daug naujo. Mokykloje dažnai jausdavau, kad negaliu scenoje šypsotis, man tai nebuvo malonu. Kordebalete jausdavau, kad galiu pasislėpti. Dažnai girdėdavau, kad man labiau tinka vaidinti romantiką. Atėjus į teatrą atsivėrė naujas kelias. Pirmas vaidmuo, į kurį reikėjo įdėti daug savęs, buvo juokdarys Anželikos Cholinos spektaklyje „Barbora Radvilaitė“. Supratau, kad niekur nepasislėpsiu, publika mane matys. Įgavau daugiau patirties, kaip scenoje reikšti emocijas, kada kokią veido išraišką nutaisyti.

Su kuo sunkiausia susitvarkyti būnant šokėju?

Sunkiausia rutina, labai jos nemėgstu. Po kurio laiko daug kas pabosta. Tiesa, kartais tų pačių dalykų darymas padeda jaustis saugiam. Bet šokyje man rutina nepatinka. Dirbi iki penkių, o grįžus jau nebėra jėgų niekam kitam.

Kartais apima scenos baimė. Ne visi personažai ją sukelia, bet būna, kad tenka su tuo pakovoti.

Kas jus labiausiai džiugina kasdienybėje?

Dažnai sau prieštarauju – sakiau, kad nemėgstu pamokų, nes kol susiruošiu, kol ateinu... Tačiau jausmas po pamokų paprastai būna labai geras: kūnas šiltas, džiaugiesi, kad atėjai, atlikai. Per vasarą pasiilgstu kolegų, rytais labai smagu juos sutikti.

„Kūrybiniame impulse“ pristatėte „Vieną žingsnį“ – savo choreografinę miniatiūrą. Kaip sekėsi choreografo amplua?

Vien dėl to, kad pasirinkau gana ilgos trukmės pastatymą, teko gerokai padirbėti su choreografija. Lengviausia buvo dirbti su grupiniais šokiais, judesiai lengvai dėliojosi ir jungėsi tarpusavyje. Šiek tiek sunkumų kėlė duetai ir solo, dažnai į repeticijas ateidavau tuščia galva, sėdėdavau ilgą laiką be jokių minčių su šokėjais arba sudėdavau choreografiją, bet kitą dieną viską pakeisdavau.

Tačiau po tam tikro laiko viskas susidėliojo į vietas. Supratau, kad choreografo darbas reikalauja daug pastangų, laiko ir kantrybės. Labai džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę ir nenuleidau rankų iki paskutinės minutės.

Ką jums reiškia judesys?

Spektakliuose tai kalba, kurią išreiški ne žodžiais. O judesys apskritai yra kalbos priemonė, parodanti, ką išgyveni viduje. Pavyzdžiui, tam tikras mostas ar gestas gali atskleisti kur kas daugiau nei žodžiai. Jei būsi laimingas – atliksi judesį vienaip, jei liūdnas – kitaip, ir žmonės tą pastebės. Judesys – nepaslepiama emocijų išraiška, kurios nepavyks nutylėti.

Ačiū už pokalbį.