Fortepijoninio meno maratono startas

Lapkričio 15 d. Nacionalinėje filharmonijoje prasidėjo jau devintasis Vilniaus fortepijono festivalis, pirmąkart surengtas 2009 metais. Kaip ir daugelis šių metų renginių, jis skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms. „Ši išskirtinė asmenybė, genialiai suderinusi menus, per kūrybą liudijanti, kaip susisieja tapyba ir muzika, įkvėpė festivalio šūkį „Diptichas Čiurlioniui“. Šįkart festivalyje išgirsime filosofine prasme įvairių diptichų, atskleidžiančių bet kuriuos du skirtingus, vienas kitą papildančius aspektus: pianistą ir dirigentą, dirigentą ir kompozitorių, pedagogą ir pianistą, galiausiai jau tapusį tradicinį naujų fortepijono pasaulio vardų tandemą... Simboliškai sveikinsime 150-ąjį gimtadienį švenčiančius Čiurlionį ir Ravelį – tokius skirtingus ir tokius artimus, žavėsimės paryžiečių Satie ir Chopino kūrybine sąsaja“, – sakė festivalio meno vadovė Mūza Rubackytė.

Šia proga festivalio atidarymo koncerte įvyko Arvydo Malcio kūrinio simfoniniam orkestrui „Dedikacija Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui“ premjera. Turbūt daugiausia iš visų kompozitorių interpretuojantis genijaus palikimą, redagavęs daugiau kaip dešimt jo kūrinių, Malcys perskaitė ne vieną laišką, peržvelgė tapybą. „Ši partitūra turi savotišką siužetą. Kūrinio idėja – vesti klausytoją Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos keliu, pakeliui užuominomis įterpiant kompozitoriaus kūrinių citatų fragmentus. Kūrinio forma – tai muzikinis audinys iš susipynusių monologų, dialogų, alegorijų ir kulminacijų, virstančių dramatizmu ir lyrizmu, – sakė kompozitorius. – Skamba Čiurlionio muzikinė medžiaga iš „Pasaulio sutvėrimo“, taip pat mano ankstyvų simfonijų „Tavęs nujautimas“ ir „Išlaisvinti daiktai“ muzikos fragmentai. Savo muziką norėjau priartinti prie Čiurlionio laikmečiu skambėjusios konsonansinės, ekspresyvios orkestruotės. Įsivaizdavau, kad klausydamasis šio opuso Čiurlionis atpažintų savo epochos simfoninio orkestro skambesį.“

Šis kūrinys nuo kitų Malcio Čiurlionio interpretacijų skiriasi lengvumu ir minkštumu, aptakumu ir vientisumu. Galbūt artimiausia jam dvasia – fantastinis koloritas, kur įvairiausi garsai ir tembrai tarsi atstovautų dailininko paletės atspalviams. Pirma pasirodžiusi Čiurlionio tema – „Bėkit, bareliai“ žemuose styginių registruose. Toliau girdimos Preliudo d-moll VL 239 ir kitų preliudų temos tarsi veda per šį ore kybantį spalvingą debesį. Dirigento Modesto Pitrėno vadovaujamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras gražiai išryškino kūrinio lyriškumą, minkštas to kolorito tai kylančias, tai slūgstančias bangas. Kulminacijoje suskamba žymusis simfoninės poemos „Jūra“ (originaliai „Marių“) motyvas, pastaraisiais mėnesiais tapęs simboliniu kultūrinio gyvenimo šaukiniu. Lengvas ir subtilus orkestro tonas perteikė permatomus muzikinių paveikslų sluoksnius. „Dedikacija Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui“ – meistriškas, neilgos trukmės ir malonus ausiai kūrinys, labai tinkamas jį reprezentuoti įvairiuose kontekstuose. Kitas koncerte skambėjęs simfoninis kūrinys – Ferenco Liszto „Preliudai“ orkestrui, S. 97.

Šį vakarą sceną puošė ir joje karaliavo solistės Guoda Gevilaitė ir, žinoma, pati Mūza Rubackytė. Skirtingų kartų pianistės artimos scenos žavesiu ir artistiškumu, jaunatvišku džiaugsmą teigiančiu ambicingumu, įgimtu grožiu ir elegancija, nepaprastai įspūdingais sceniniais drabužiais. Jaunesnioji kolegė Guoda yra kameriškesnio, minkštesnio plano pianistė. Maurice’o Ravelio Koncertą fortepijonui kairei rankai ir orkestrui D-dur atliko 1995 metų tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso laureatė Guoda Gedvilaitė. Tai nemažas iššūkis pianistui, jeigu jis ne kairiariankis; be viso kito, čia reikalingi gerai treniruoti raumenys. Akį traukė juoda pirštine iki alkūnių apmauta dešinė ranka... Išradingą, kariškų energingų ritmų prisotintą kūrinį trapi pianistė paskambino su užmoju, stilingai perteikdama charakteringumą ir pakilumą, gerai jausdama ansamblį su orkestru. Tvirtai jam vadovaudama savo solo partija, Gedvilaitė atsiskleidė kaip ryški solistė.

Atidarymo koncertą vainikavo paskutinis akcentas – Ferenco Liszto „Fantazija vengrų liaudies melodijų temomis“ fortepijonui ir orkestrui. Gerai subalansuotoje koncerto programoje jo pabaigai turbūt buvo sunku rasti dėkingesnį ir koncertiškesnį opusą su kaskadomis liaudiškų „cimbolų“ auštame registre ir šventiškais vaizdais. Mūza Rubackytė tiesiog užbūrė savu žibėjimu, karališka laikysena, skambinimu su ugnele ir ypač konkrečiu, kokybišku garso užgavimu, pramušančiu net ir orkestro tutti. Ne tik klasišku pasirodymu, bet ir vien savo gyvu buvimu Maestra liudijo tai, kokia svarbi tokioms aukštumoms pasiekti yra kultūrinė aplinka, asmeninė patirtis, platūs siekiai ir nepaprastas atsidavimas muzikai.

Rubackytės globojamas festivalis  žada daug nepaprastų įspūdžių, nuo jauniausių atlikėjų iki pasaulinių žvaigždžių. Jos dėka jis jau ne tik tapo svarbiu Lietuvos ir Prancūzijos fortepijono meno pulsu, gyva meistriškumo ir pedagogikos srities apykaita, talentingų pianistų atradimu ir rūpinimusi jais, bet ir rodo tą aukštą kultūros kartelę, kuri turėtų būti pavyzdžiu pasaulyje matomai Lietuvai.