Kaip skamba šiuolaikinės moters pasaulis?

Spalio 18 d. Kauno „Ąžuolyno“ bibliotekoje ir spalio 25 d. Birštono kurhauze pianistė Martyna Kučinskaitė surengė rečitalius-diskusijas, kurių metu skambėjo išimtinai lietuvių moterų kompozitorių fortepijoninė muzika. Tai išskirtinis reiškinys Lietuvos akademinės muzikos panoramoje, nes pirmą kartą visas koncertas buvo skirtas lietuvių kompozitorėms. Į šią svarbią iniciatyvą dėmesį atkreipė ir Lietuvos kultūros tarybos ekspertai, kurie palaikė jaunosios pianistės idėją ir rekomendavo finansuoti programos parengimą, įrašus, koncertus ir projekto sklaidą. Tad projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.

Martyna Kučinskaitė – pianistė, augusi kauniečių muzikų šeimoje ir pradėjusi fortepijonu skambinti nuo trejų su puse metų. Pirmuosius 12 metų mokėsi Kauno A. Kačanausko muzikos mokykloje, savo mamos, mokytojos-ekspertės Aušros Kučinskienės klasėje. Būdama moksleivė, pelnė daugelio tarptautinių ir nacionalinių konkursų aukščiausius apdovanojimus, o baigiamaisiais metais surengė rečitalių ciklą Lietuvoje. Bakalauro studijas tęsė VDU Muzikos akademijoje, kur studijavo pas dėstytojus dr. G. Alekną, R. Zubovą, D. Kepežinską. Magistro laipsnį įgijo Niujorke, tęsdama studijas kartu su profesoriumi Gabrieliumi Alekna Bruklino koledže, CUNY (City University of New York).

Koncerto Kauno Ąžuolyno bibliotekoje metu pianistę kalbino Solveiga Reklaitytė.

Miela Martyna, ar galėtum trumpai papasakoti, kaip kilo šio projekto idėja ir kokie yra jo tikslai, kuriuos sieki įgyvendinti šiais metais?

Idėja surasti, išmokti, įrašyti ir atlikti būtent moterų lietuvių kūrinius, kurie yra parašyti XXI amžiuje, kilo labai organiškai. Studijuodama Niujorke gavau progą matyti ir atlikti labai „šviežius“ kūrinius, kuriuos kūrė tiek patys studentai, tiek koledžo dėstytojai, tiek visame pasaulyje žinomi akademinės muzikos kompozitoriai. Kultūrinis gyvenimas Niujorke yra nuolat kintantis ir atsinaujinantis, tad ten daug dažniau skamba šiuolaikinė muzika, nei (mano pastebėjimu) Lietuvoje. Jau tuomet supratau, kad man įdomi šiuolaikinė muzika, nes ji labai puikiai atspindi mūsų dabartinį pasaulį. Ji yra aktuali, drąsi ir nuolat stebinanti. Kai grįžau į Lietuvą po magistro studijų Bruklino koledže, supratau dar vieną tiesą – pati būdama moteris, nei karto nesu atlikusi profesionalaus, rimtos, stambios formos kūrinio, kuris būtų sukurtas moters kompozitorės. Tuomet pagalvojau, kad jei renkuosi žanrą ar epochą, kurie man yra artimi, kodėl gi nežengti dar vieno žingsnio ir nepasirinkti kūrinių, kurtų būtent lietuvių moterų – jų patirtys kažkiek turėtų sutapti su manosiomis, taip padėdamos greičiau suvokti šią muziką ir perteikti kompozitorių idėjas natūraliau.

Mano tikslas yra populiarinti šią, mano nuomone, dar per retai atliekamą nuostabią muziką, kuri galėtų tapti prieinamesne atlikėjams, jei būtų išleista bent po vieną kūrinio įrašą. Šiuolaikinę muziką dažnai yra sudėtingiau suprasti vien pažvelgus į jos natas, tad ji neskamba koncertuose ar festivaliuose taip dažnai, kaip galėtų. Surinkusi maždaug valandos trukmės programą, kurioje yra keturių labai skirtingų kompozitorių kūriniai, ją profesionaliai įrašinėjau ir spalio mėnesį atlikau dviejuose viešuose koncertuose Kaune bei Birštone. Visų kūrinių įrašai greitai bus patalpinti visose žinomose ir laisvai prieinamose muzikos platformose, tokiose kaip Spotify, YouTube, Deezer ir pan.

Minėjai, kad šio projekto metu pasirinkai pristatyti net keturių kompozitorių kūrybą. Kas paskatino priimti tokį sprendimą?

Pradžioje ieškojau, kas apskritai kuria kūrinius solo fortepijonui, nes projektą vykdau viena. Tuomet pastebėjau, kad dauguma šiuolaikinės akademinės muzikos Lietuvoje yra rašoma ansambliams, įtraukiant liaudies instrumentus, balsą ar net pasitelkianti kompiuterinę muziką, ją derinant su akustiniais instrumentais. Autorių sąrašas, kurios turi sukūrusios bent po vieną kūrinį solo fortepijonui, nebuvo labai ilgas, tačiau kai kurios kompozitorės kaip tik turėjo nemažai kūrinių būtent fortepijonui. Siekdama geriau suvokti tiek jų kūrybinį braižą, tiek tematiką, pasirinkau po kelis kūrinius iš trijų daugiau kuriančiųjų solo fortepijonui. Tai daugelį metų gyvenanti Niujorke, viena žinomiausių Lietuvos šiuolaikinės orkestrinės muzikos kūrėjų Žibuoklė Martinaitytė, kaunietė kompozitorė, pedagogė, šiuolaikinės muzikos festivalių ir projektų organizatorė Zita Bružaitė, klaipėdietė kompozitorė, pedagogė, muzikos vadybininkė Loreta Narvilaitė. Kai ieškojau paskutiniojo kūrinio, įtraukiau vieną kompozitorę, kurios muzika kartu ir labai skiriasi nuo visų kitų kūrinių, ir apibendrina mano projekto programą – Justiną Repečkaitę, daugelį metų gyvenančią Paryžiuje, išsiskiriančią subtiliomis garsų faktūromis ir erdvinio skambesio vizija. Vos vienu kūriniu ji puikiai atskleidžia tiek fortepijono galimybes, tiek atlikėjo įgūdžius, parodant dinamikos ir emocijų amplitudę. Šios autorės suteikia galimybę parodyti, kokia skirtinga muzika yra kuriama ne tik Lietuvoje, tačiau ir užsienyje gyvenančių autorių, ir, manau, man tai pavyko atskleisti.

Kokie ryšiai tave sieja su visomis šiomis autorėmis, galbūt kai kurios yra artimiau pažįstamos?

Tikrai taip. Nors apie visas šias kompozitores žinojau dar iki šio projekto pradžios, su kai kuriomis teko susipažinti ir anksčiau. Studijuodama VDU Muzikos akademijoje, turėjau vieną semestrą paskaitų su Zita Bružaite. Labiausiai pamenu, kaip stipriai ji man išsiskyrė iš kitų akademijos dėstytojų, kurie, dauguma, yra atlikėjai. Bružaitės kompozitoriškas žvilgsnis į muziką, kūrinio formą, motyvus, o tik vėliau menišką ar įtaigų jo atlikimą man padėjo suvokti kūrinius iš visai kitos pusės, nei anksčiau. Tuomet supratau, kaip svarbu pirmiausia išanalizuoti kūrinio visumą, o tik paskui pamažu atkreipti dėmesį į jo detales, jei mes, atlikėjai, norime gerai jį suvokti ir atlikti.

Žibuoklę Martinaitytę buvau kartą sutikusi lietuviškame renginyje Manhetene prieš keletą metų. Taip pat apie jos kūrybą nemažai girdėdavau iš savo profesoriaus Gabrieliaus Aleknos, nes jis dažnai atlieka jos kūrinius. Vienas pirmųjų mano Martinaitytės kūrybos įspūdžių buvo kūrinys fortepijonui su violončele “... and under every deep a lower deep opens...“, kurį klausiausi per tiesioginę koncerto transliaciją pandemijos metu (atliko Caroline Stinson – violončelė, Gabrielius Alekna – fortepijonas). Jis mane tarsi užbūrė, aš vis grįždavau pasiklausyti būtent to įrašo, nes norėjau vėl persikelti į tą niūriai žavų pasaulį, kurį Martinaitytė taip puikiai sukuria. Tikėdamasi, kad panašių skambesių atrasiu ir jos solo kūriniuose fortepijonui, pasirinkau keletą jos kūrinių ir jie tikrai nenuvylė.

Visos šios kompozitorės turi kažką bendro, kas paskatino tave rinktis jų kūrinius ir sukomponuoti juos viename įrašų albume. Kokie yra jų kūrybos techniniai ir tematiniai panašumai, o galbūt ir skirtumai, kurie leidžia mums geriau suvokti XXI amžiaus moters pasaulį? Ir kuo, tavo nuomone, moterų kūriniai skiriasi nuo vyrų kompozitorių, kurie yra tapę akademinės muzikos klasikais ir formavę mūsų muziką iki šių dienų?

Kai pradėjau vykdyti šį projektą, dauguma manęs klausė, kuo skiriasi moterų kūryba nuo vyrų. Galėčiau atsakyti į šį klausimą keliomis dalimis, kurios galbūt padės tiek muzikams, tiek mėgėjams pastebėti tuos skirtumus. Per visą savo muzikinę karjerą esu atlikusi tikrai nemažai muzikos, nuo renesanso, baroko laikų iki dabar. Mes, atlikėjai, dažnai susiduriame su tokiomis problemomis, kaip nepatogiai parašytas muzikos išdėstymas, kartais neįmanomas atlikti viena ar net dviem rankomis. Tais atvejais yra sudėtinga perteikti meninę idėją, iki kol mes išsisprendžiame tas „nepianistiškas“ vietas. Tai šiek tiek stabdo tiek kūrinio mokymosi procesą, tiek atima dalį mąstymo pasirodymų metu, kai atliekame kūrinius koncertuose. Visų šių moterų kūriniuose nesusidūriau su tokiomis vietomis, kurios trukdytų muzikos tėkmei. Tai man buvo labai maloni staigmena, kai mokydamasi visiškai naują, dažnai negirdėtą muziką, net nežinodama, kaip ji turi skambėti, labai greitai galėjau ją įsivaizduoti ir suprasti, nes techniniai klausimai jau buvo išspręsti pačių moterų kompozitorių. Manau, tai galėtų būti apskritai moteriškas bruožas – apgalvoti visas detales, net smulkiausias, jei tai padės kitiems jaustis patogiau ir leis atsipalaiduoti.

Kitas moterų kūrybą siejantis elementas – jų tematika. Kol dauguma kitų lietuvių kompozitorių vyrų (pavyzdžiui, Vytautas Bacevičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir pan.) dažnai kuria sapnų, minčių lygmenyje ir perteikia kosminę erdvę savo muzika, moterys yra labai žemiškos, grounded. Jų kūryboje aš pastebiu gamtos temą ir moterį, kuri yra visiškai savo fiziniame kūne, kartu būdama dalis visos gamtos, o per šią muziką leidžia pažvelgti klausytojui į jos akimis regimą pasaulį. Kai kurie programos kūriniai yra tiesiogiai susiję su gamta savo programiniais pavadinimais, pavyzdžiui, Martinaitytės „Medžių enciklopedija“, „Šviesos blyksniai, Bružaitės „Bangos“, „BeMoon“, Narvilaitės „Drugys“ ar Repečkaitės „Stalaktitai“, o kiti – šiek tiek abstraktesni – atspindi vidinį moters pasaulį ir yra labai reflektyvūs, meditaciniai.

Kokia buvo patirtis bendraujant su kompozitorėmis, kai rinkaisi jų kūrinius ir juos mokeisi šiam projektui?

Trumpai tariant – nuostabi. Víena yra būti klasikinės muzikos profesionalu, kuris gali pastebėti, atpažinti ir jau intuityviai atlikti didesnę dalį muzikos, nes ji yra daug kartų analizuota studijų metais ir dažnai klausyta koncertuose, konkursuose, meistriškumo pamokose, o visai kita yra mokytis muziką, kurios (daugumos) įrašų net nėra. Paradoksalu, bet visi šie kūriniai, nors dauguma ir nė karto negirdėti, man buvo labai artimi ir greitai suvokiami. Labai padėjo kompozitorių palikti aprašymai kūrinių natose – kartais tai būdavo paprasčiausias sąrašas techninių ženklų, kurių atlikimo būdas ar prasmė yra paaiškinami labai detaliai, nes jie retai sutinkami arba būdingi tik tai autorei, kartais – įkvėpimo šaltinis (kitas kompozitorius ar jo kūrinio motyvas), o kartais tai visa sukūrimo aplinkybių istorija, padedanti atlikėjui geriau suvokti kūrinio idėją ir skambesį taip, kaip jį įsivaizduoja pati kompozitorė. Labai smagu ir tai, kad kiekviena iš mano pasirinktų kompozitorių buvo pasiekiama greitu elektroniniu laiškeliu, kai reikėdavo pasikonsultuoti dėl alteracijos ženklų ar atsitiktinės spausdinimo klaidos. Tai ne tik paspartina atlikėjo darbą mokantis kūrinius, bet ir padeda juos atlikti bei įrašyti kuo tiksliau, autentiškiau.

Galėjai rinktis bet kokių moterų kompozitorių kūrinius, tačiau pasirinkai išskirtinai lietuvių. Kuo tau svarbus lietuviškumas ir kur šiuose kūriniuose aptinki jo apraiškų? O gal kaip tik XXI amžius yra per daug globalus jų ieškoti šiuolaikinėje muzikoje, mene?

Nors ir neilgai pagyvenusi Niujorke, magistro studijų metais turėjau privilegiją suvokti tautiškumo trapumą ir svarbą. Iš Lietuvos išvykę studijuoti, dirbti ar visam laikui gyventi žmonės dažnai ilgainiui pradeda idealizuoti savo tėvynę dėl jos nepasiekiamumo, neapčiuopiamumo. Paprasčiausias juodos duonos, varškės ar dažų velykiniams margučiams trūkumas labai greitai primena, ką prarandame. Nors šiame informaciniame amžiuje išties dauguma esame labiau pasaulio nei konkrečios šalies piliečiai, manau, tautiškumas išlieka kasdienybės ir meno elementuose. Galbūt mes nebešvenčiame visų pagoniškų švenčių ar nebesirengiame tradiciniais lietuviškais rūbais net ir gyvendami Lietuvoje, tačiau protėvių papročiai, dainos, maistas, posakiai vis dar gyvena giliai mūsų pasąmonėje. Daugiausia lietuviškų bruožų aptikau Narvilaitės kūriniuose – „Garsas prabyla į tylą“ kūrinio pradžioje skamba lietuvių liaudies dainos „Anoj pusėj Nemuno“ motyvas, kuris vėliau yra išvystomas į savotišką fugą. „Drugyje“ – kūrinyje dainuojančiam pianistui – skamba skudučių motyvai, o Gintaro Grajausko sukurtos eilės yra lietuviškai dainuojamos kūrinio atlikimo metu. Sutartinių apraiškų pastebiu ir Martinaitytės „Medžių enciklopedijos“ pirmojoje miniatūroje – „Baltoji pušis“. Čia skamba melodija, panaši į lietuvišką raudą, kuri atkartojama sutartinėms dažnu disonansu.

Vieniems tautiškumas yra daugiau, kitiems mažiau svarbus, o aš manau, kad visad turime pasirinkti savo gyvenime tai, kas yra vertingiausia būtent mūsų gyvenimo metu. Jei pasaulinė technologijų pažanga šiuo metu patobulina mūsų gyvenimą, nesėdėsime visą gyvenimą užsidarę gryčioje su plūkto molio grindimis prie krosnies avėdami vyžas, nes tai yra lietuviška. Apkeliavę daugiau pasaulio ar pagyvenę svečiose šalyse pastebime, kas mums yra svarbu ir ką tautiškumas reiškia kiekvienam individui asmeniškai. Man – tai atsikartojančios apraiškos tiek mano kasdienybėje, tiek muzikoje, kurios klausausi ir kurią atlieku, tiek mano aprangos detalėse ar patiekaluose, kuriuos gaminu. Ne be reikalo šio albumo viršeliui buvo parinkta mano nuotrauka su žolynų vainiku, švenčiant Joninių naktį Kernavėje.

Ačiū už pokalbį ir kad daliniesi šia nuostabia muzika su mumis. Linkiu ir toliau skleisti lietuvių moterų kompozitorių kūrybą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.