Ties tuo, kas nepažinu

Bėgant metams daugybę kartų mėginau įspėti Virgilijaus Noreikos interpretacijos meno paslaptį. Po kiekvieno koncerto ar spektaklio klausdavau savęs ne ką, o kaip jis kalba ir kaip jam tai pavyksta. Atsakymo neradusi ištardavau sau tuos pačius, anaiptol ne naujus žodžius – Dievo dovana.

Meninę tiesą labai trumpai yra įvardijęs pats Noreika, kalbėdamas apie ilgametę partnerę Eleną Čiudakovą: „Ji dainavo ne tik balsu, ji dainavo siela.“ Tai paprastas ir teisingas pasakymas apie jį patį. 

Kas patyrė poetinę būseną scenoje, žino, jog tai nenusakomos galios ir tuo pat metu trapi akimirka, lyg dvasios gestas ar nebylus aiktelėjimas, kuris ir leidžia praverti burną, jau žinant, kad sakysi tiesą. Toji tiesa taps vyksmu laike, nelygu, kas tai – spektaklis, vokalinis ciklas ar paskira daina. Klausydamasis Virgilijaus Noreikos, greta orios jo povyzos ir emocijų užmojo kaskart matei nuolankumą, net nusižeminimą, tarytum kūrybingos būsenos akivaizdoje jis atnašautų auką. Galbūt koncertuose tokią būseną Virgilijus patirdavo dar dažniau nei operoje, kai su kūriniu tapatinosi be personažo kaukės, buvo atviras ir kalbėjo tarsi nuo savęs. Tai būdavo labai panašu į maldą, sutelkdavusią klausytojų jausmus ir mintis į galingą abipusės dvasinės apykaitos lauką.

Kalbėdami apie Noreikos interpretacijos meną, turėtume kalbėti ir apie jo vokalinį balsą. Senajame teatre suskaičiuoju bent šešetą tenorų, kurių balsai buvo galingesni, o kai kurie ir tembro požiūriu vertingesni. Tačiau primarijus buvo Virgilijus. Pasak muzikos kritiko ir dainavimo pedagogo Rodolfo Celletti, brangiausias ir vertingiausias vokalinio balso komponentas – jame slypintis grūdas, dėl kurio balsas tampa gyvas. Tąją gyvastį, jau nebe fizinę, o dvasinę, klausytojai tučtuojau atpažįsta kaip savą ir, patys to nesuvokdami, be apeliacijų jai paklūsta. Dramatiška tai, kad šios gyvasties neįmanoma išmokti ar ją nukopijuoti, privalai jos ieškoti tik savyje. O ir pati menininko įkvėpimo būsena kaskart kitokia, juk dvejonė – kūrybinio proceso dalyvė.

Kai Noreika dainuodavo Roberto Schumanno ciklą „Poeto meilė“ (Heinricho Heine’s eilės, Antano Saulyno vertimas), jo interpretuojama kulminacinė daina „Senos, piktos dainos“ stulbino tragizmu: „Ar žinot, ko šis karstas toks didelis ir toks sunkus? Į jį aš sudėjau meilę ir skausmą, ir vargus!..“ Paskutiniai trys žodžiai skambėjo sukrečiamai, meilę kone prakeikiant, skausmą ir vargus apraudant. Galėtum truktelėti pečiais: na, kokie dar vargai, ar skausmai galėjo kamuoti šį sėkmės lydimą menininką? Jis tikras, neginčijamas primarijus, publikos mylimas, net garbinamas, kolegų sekamas ir mėgdžiojamas, pripažintas autoritetas, turbūt visus įmanomus apdovanojimus ir premijas pelnęs! Taip. Tačiau Virgilijaus, menininko, balso gyvastis plukdė ir įgarsino turtingesnę ir gilesnę patirčių bei išgyvenimų gamą. Ne mažiau iškalbingos ir meistro pauzės... 

Didelę nuolatinio Noreikos repertuaro dalį sudarė mums brangi lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkų Česlovo Sasnausko, Miko Petrausko, Juozo Naujalio, Aleksandro Kačanausko kūryba ir vėlesnių kompozitorių – Stasio Šimkaus, Stasio Gailevičiaus, Juozo Gruodžio bei artisto amžininkų romantinės tradicijos vokaliniai kūriniai. Neprilygstama Juozo Indros „Saulė leidžias“ (Salomėjos Nėries eilės) Virgilijaus interpretacija – lyg tobulos tapybos drobė, arba Algimanto Bražinsko „Ugnelė“ (Algimanto Baltakio eilės), kai menininko intonuojami veiksmažodžiai kūrenas, kyla, suprunkščia, suloja, snaudžia, keliauja, smelkias yra matomi, girdimi, juntami.  

Pats solistas, paklaustas apie tą magiškąjį kaip, modavo ranka: „Nieko aš negalvoju... tik dainuoju...“ Intuicija neleido jam lyg chirurgui preparuoti kūrybos slėpinio. Toks pat ir jo ilgametis scenos partneris pianistas Povilas Jaraminas: kartą paklaustas apie kaip, nusijuokęs metė man draugišką kalambūrą „ne į temą“, bet pridėjo: „Žiūrint ką vadinsime menu...“

Išties, kas gi tasai menas? Ne taip seniai susimąsčiau apie patį žodį menas, autentiškai lietuvišką, neišverstą nei iš lotynų kalbos, nei iš anglų Art, nei iš vokiečių Kunst. Kad tai mūsiškis žodis, rodytų bendratis, ji lengvai randama: minti, įminti, užminti (mįslę?), sietųsi ir kiti žodžiai – mintis, išmintis, menamas... Labai norėdama, kad būtų taip, o ne kitaip, ir bėgdama nuo bičiulių kalbininkų skepsio, esą etimologinių šaknų raizginys ne visuomet išnarpliojamas, sustoju ties nuostata „įminti – užminti mįslę“. Ties tuo, kas menama, kas nepažinu, ties riba, kurią menininkas žūtbūt trokšta įveikti, geisdamas atsakyti į sieloje nuolat kirbantį nerimą vardu kodėl?   

Noreikos kūrybos kelią ilgokai lydėjo jo buvusio mokytojo, garsiojo Kipro Petrausko šešėlis. Jiedu nuolat buvo lyginami. Dirigento Jono Aleksos, girdėjusio Kiprą gyvą, esu klaususi, ar tikrai nuo jo sklidusi magiška galia. Labai nemėgusio dainininkų pagirti Aleksos atsakymas buvo trumpas: „Tikrai.“ Šiandien, atsigręžus į visą Noreikos kelią, akivaizdu, kad jis tapo kita viršukalne, asmenybe, kurioje paradoksaliai derėjo aukščiausias profesionalumas ir absoliutus natūralumas, drauge ir reiklus vidinis kritikas bei kryptingas gyvenimo programuotojas. Greta intuicijos – ir giluminis žinojimas, leidęs jam išugdyti per pusšimtį (!) profesionalių tenorų, baritonų ir bosų Lietuvoje ir pasaulyje, jo klasę baigusių ir ilgus metus dainavusių, tebedainuojančių, ir net garsių. O iš Kipro Petrausko mokinių mums žinomas tik vienas – tas pats Virgilijus Noreika.

Aleksa labai vertino Noreiką, bet niekuomet nebūtų sau leidęs gražbyliauti: šimtmečio tenoras, legenda, grandas... Patys gražiausi žodžiai, būdami tik žodžiais, dažnai nuvilia bejėgiškumu. Tačiau vienas pasveikinimas buvo nelauktas, įspūdingas ir be galo prasmingas, vertas jų abiejų. Atėjęs į Noreikos vadovaujamą Operos studiją teatre, Aleksa pareiškė: „Su gimtadieniu, maestro! Mes Jums leidžiame vadintis maestro!“ Šitaip teatro vyriausiasis dirigentas apgynė patį titulą, nes beatodairiškas jo naudojimas Lietuvoje jau buvo beprasidedąs. O juk pasaulyje maestro kreipiamasi tik į korifėjaus lygmens asmenį.  

Virgilijus – orus žmogus, niekad ir niekam neleidęs savęs gailėti, nors ir profesinių, ir asmeninių dramų neišvengė. Sulaukęs kūrybinio kelio viršūnės, suabejojęs savo balso ištverme ir tapęs Operos ir baleto teatro vadovu, išbuvo šiame poste net penkiolika metų, tačiau vėliau pripažino, kad tai toli gražu nebuvo laimingiausias jo laikas. Bet kurio teatro scenos primarijus, sėdęs į to paties teatro vadovo krėslą, atsitokėjęs nustebs, jog tai visai kita profesija. Scenos struktūra, diktavusi aukštus kriterijus, nutolsta, tuo metu teatro užkulisiuose egzistuoja kita avanscena, kurioje veši permanentinė žmogiškų silpnybių kaktomuša. O teatro vadovo kabinetas, deja, yra būtent užkulisių zonoje...  

Vėlesnis Noreikos biografijos dešimtmetis kaip ir įspūdingas: dėstė Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje Karakase (Venesuela), buvo teatro „Estonia“ Taline dainavimo pedagogas, Estijos muzikos akademijos kviestinis profesorius, tenykštės dainavimo katedros vedėjas. Tačiau gal, kaip sakoma, tai „ne iš gero gyvenimo“, kaip ir tasai popsinis „Trijų tigrų“ eksperimentas, laimei, neilgai trukęs. Tuomet mus buvo ištikęs istorinis 90-inių virsmas, kartu su laisve daugeliui menininkų atnešęs egzistencinio išgyvenimo išbandymų. Reikėjo ištverti. 

Atsigavęs dainininko balsas dovanojo Noreikai laimingus tolesnius penkiolika metų jau naujajame tūkstantmetyje. Per 80-ojo gimtadienio koncertą teatro scenoje su didžiausiu įkvėpimu jis padainavo visą solinį koncertą jaunatviškai skambančiu balsu, sau nenuolaidžiaudamas. Gęstant kūnui, sielos balsas, tarsi transcendencijos paženklintas, tebegyveno jam skirtą gyvenimo pilnatvę. 

„Aš ėjau savuoju keliu, per juoką, džiaugsmą ir ašaras, ir kai reikėjo – kovojau, kai buvo skaudu – tylėjau“, – tai posmas iš Noreikos paskutiniu gyvenimo tarpsniu ypač dažnai dainuotos populiarios dainos „Mano kelias“ („My Way“). Franko Sinatros kadaise išgarsintą dainą iš anglų (Paulo Ankos eilės) į lietuvių kalbą meniškai išvertė poetas ir vertėjas Alfonsas Bukontas. Virgilijaus Noreikos lietuviškai interpretuojama, ši daina kaskart skambėjo kaip žmogaus gyvenimo apibendrinimas ir savojo kelio apgynimas, kupinas pagarbaus santykio su likimu ir savimi, kaip susitaikymo credo – dramatiškas ir atviras, įgyjantis kone testamentinę prasmę.