Neramaus laiko skambesys

Kasmetinis, jau 29-asis tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje šiemet vėlgi generavo kelis sluoksnius idėjų, atliepiančių aktualias visuomenės būsenas ir kultūros vaidmens apmąstymus. Festivalio organizatoriai – Thomo Manno kultūros centras, vadovaujamas Linos Motuzienės, ir jo tarptautinio kuratoriumo nariai – skelbė šių ir artimiausių metų temą „Išniręs laikas“ bei šių metų potemę – „Tikėjimas“. Temos pasirinkimas grįstas citata iš Williamo Shakespeare’o „Hamleto“: „Išniro laikas“ (angl. The time is out of joint). Tai, pasak organizatorių, nuoroda į mūsų laikų jauseną, kai griūva senosios tvarkos, nyksta vertybinės gairės, ateina nenuspėjamų virsmų pojūtis, o žmogus paliekamas vienas priešais nesuprantamas, nevaldomas jėgas. Kuratoriumo pirmininkės Irenos Vaišvilaitės žodžiais, „tokios krizės lydi žmonijos istoriją nuo seniausių laikų ir visose kultūrose galima rasti reakcijų į didžiųjų, grėsmingų ir tragiškų virsmų patirtis“. Pasak jos, žmogiškumą ir žmogaus vertę teigiančią asmens laikyseną klasikinė Europos kultūra įvardijo dorybėmis. Antikos dorybes (išmintį, teisingumą, tvirtybę ir saiką) krikščionybė papildė trimis, kurias vadino didžiosiomis, – tikėjimu, viltimi ir meile, pabrėžiant, kad visos jos kyla iš tikėjimo. Tad būtent šios dorybės pasirinktos artimiausių trijų festivalių potemėmis. Šiemet festivalis susitelkė į tikėjimą, kaip vieną iš veiksnių, suteikiančių stiprybės, ką minėjo ne vienas Žodžio programos dalyvis (Laura Sintija Černiauskaitė, iš dalies Viktoras Bachmetjevas, Giedrė Kazlauskaitė, viena iš esė konkurso laureačių Dovilė Gervytė).

Kasmet stebina, kaip su nūdienos Lietuvos ir pasaulio aktualijomis surezonuoja Thomo Manno gyvenimo įvykiai ir kontekstai, kuriuos atskleidžia Žodžio programos svečiai. JAV Dartmuto universiteto profesorė Veronika Fuechtner (pokalbio moderatorius Antanas Gailius), tyrinėjanti migracijos, lyties ir kultūrinio tapatumo temas vokiečių literatūroje, nustebino atskleidusi Manno motinos Julios Mann, dariusios didžiulę įtaką rašytojo estetinei pasaulėvokai, brazilišką kilmę. Kaip svarbus dėmuo viešnios pranešime iškilo rasizmo, kitokios tapatybės priėmimo reiškinys – skaudi istorinė realybė, kuri matoma ir Manno šeimos biografijoje. „Thomas buvo sūnus migrantės, kuri ne tik išmoko vokiečių kalbą, bet ir turėjo pereiti kultūrinės bei socialinės adaptacijos procesą, kurį ji savo atsiminimuose aprašė kaip trauminį“, – teigia Fuechtner.

Taip pat pirmą kartą į Nidą atvykęs literatūros tyrinėtojas, germanistas Martinas Mittelmeieris pristatė savo naują knygą „Heimweh im Paradies: Thomas Mann in Kalifornien“ („Namų ilgesys rojuje: Thomas Mannas Kalifornijoje“, pokalbį moderavo istorikė Ruth Leiserowitz). „Klausimas apie tėvynę tampa gana aktualus, kai tenka emigruoti, o „ilgesys“ susijęs su klausimu, kuris nuolat lydi Thomą Manną ir atsiskleidžia kūriniuose „Lota Veimare“ arba „Daktaras Faustas“: kas buvo su vokiečiais, kad jie pasidavė nacizmo gniaužtams?“ – dar prieš susitikimą į Leiserowitz klausimą atsakė Mittelmeieris. Savo pranešime Manno humanizmą jis apibūdina kaip „neapsiribojantį sekmadieninėmis gražbylystėmis bei apeliavimu į žmogaus gerumą, teisingumą ir grožį, bet žino apie jame tvyrančią tamsą. Kuris tą tamsą taip parodo mene, savo romanuose, kad ji galėtų būti sutramdyta politinėje plotmėje, – tai urbaninis demoniškumas, kaip pats yra kartą sakęs.“

Visą aktualijų panoramą palietė filosofas Viktoras Bachmetjevas (pokalbį moderavo Aurimas Švedas). Akcentuočiau jo nagrinėtą mūsų santykio su sovietmečio patirčių sukuriamomis traumomis klausimą. Pranešimo temą bene labiausiai priartinęs prie hamletiškojo „išnirusio laiko“, jis teigė, kad laikas „išnyra“ (sugriūva), kai pradeda rodytis praeities šmėklos (aliuzija į Hamleto tėvo šmėklą). „Šmėkla iš praeities yra ryškus sutrikusios epochos, neišspręstų praeities neteisybių ženklas. Dabar vis išnyra sovietinės praeities ženklai, tačiau, paradoksas, juo intensyviau jie trinami, juo labiau rėžia akį. Svarbu neįsileisti šmėklų įviliojamiems į prieblandą. Tempkime jas šviesą“, – ragino filosofas.

Kaip svarbus teminis sluoksnis šių metų festivalyje driekėsi jubiliejinės – Thomo Manno ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių – gijos. Ypač Muzikos programoje abiejų asmenybių kontūrai ir jų laikmečio kūrybiniai kontekstai prasmingai įsikomponavo į skirtingų atlikėjų pasirodymus, pradžiugindami darnia sąveika ir naujais atradimais. Muzikos programų sumanytoja ir kuratorė Vytautė Markeliūnienė įvardijo muzikos, kaip laiko meno, parametrą, kuris visokeriopai skleidėsi kiekviename koncerte. Beje, Žodžio programoje laiko sąvoka ir įvairios jo prasmės (kaip netikėtai išnirusio ar drastiškai „išnarinto“, istorinio dokumentikoje ar meninio literatūroje, asmeninio biografinio ar bendruomeninio laiko) buvo apmąstomos bene visų dalyvių: nuo Veronikos Fuechtner ir Martino Mittelmeierio iki Viktoro Bachmetjevo, Giedrės Kazlauskaitės, esė konkurso laureatų Kristinos Alsytės ir Jono Valonio; jos taip pat glūdėjo ir Kino naktų filmuose.  

Festivalio pradžios vakaras liepos 12-ąją ryškiai liudijo neramiam „išnirusiam laikui“ svarbius dalykus. Apie tai savo kalboje priminė nuoširdus festivalio globėjas ir bene visų jo renginių lankytojas Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Cornelius Zimmermannas. Pasidžiaugęs Vokietijos ir Lietuvos bendradarbiavimo epicentre matomu Th. Manno festivaliu, kuriame vieninteliame viskas verčiama į vokiečių ir iš vokiečių į lietuvių kalbą (tobulai vertėjaujant Jūratei Žukauskaitei, koncertus Vytautei Markeliūnienei ir Rimai Povilionienei komentuojant taip pat dviem kalbomis), Manną ir Čiurlionį pavadinęs bendros europinės tapatybės dalimis, ambasadorius akcentavo ir politinę bendrystės reikšmę. Anot jo, turime remti Manno humanistinę dvasią, kaip ir jis sunkiu metu prisiimti atsakomybę ir nelikti nuošaly nuo politinių procesų. „Šiemet kalbame apie atsakomybę ir tikėjimą. Pasauliui kyla grėsmė dėl įsigalinčio populizmo, tad privalome ginti savo vertybes“, – sakė ambasadorius. Pasisakymo pabaigoje jis pasidžiaugė liepos 7-ąją Nidoje įvykusiu išskirtiniu renginiu, kai pirmajai Th. Manno kultūros centro direktorei, dvylikos festivalių organizatorei Vitalijai Teresai Jonušienei buvo įteiktas Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus“ kryžius, dalyvaujant Vokietijos ir Lietuvos prezidentams. Prieš pirmąjį koncertą Jonušienė buvo pagerbta ambasadoriaus inicijuotais aplodismentais, o paskutinio koncerto metu garbiajai direktorei padėką festivalio vardu išreiškė Vytautė Markeliūnienė, įteikdama įspūdingą gėlių puokštę ir dedikuodama koncertą.

Pirmasis muzikinis vakaras savo įprastoje erdvėje – Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje – uždavė deramą toną visai koncertinei savaitei. Pirmą kartą festivalyje pasirodęs 2019 m. susibūręs vokalinis ansamblis „Duodeco“ (Augustė Andrijauskaitė, Justina Leinartaitė, Ūla Zemeckytė, Gintarė Kulikauskytė, Paulius Klangauskas, Gabrielius Gaidamavičius, Arūnas Maliukas ir dainuojantis vadovas Povilas Vanžodis) pademonstravo puikų europietiškos kultūros išmanymo ir atlikimo estetikos derinį. Vokaliniai a cappella perlai (Juano del Encinos, Williamo Byrdo, Henry Purcello, Antono Brucknerio, Moseso Hogano, Erico Whitacre’o ir kitų) nuo Renesanso, religinių ir pasaulietinių dainų iki šiuolaikinių autorių skambėjo itin darniai ir jautriai subalansuotais tembrais bei dinamika, kai to reikia, subtiliai paryškinant atskirų balsų linijas, kartais dainininkams keičiant vietą ir taip sukuriant savitą, skoningą choreografiją. Išskirčiau Charles’io Villierso Stanfordo „The blue Bird“ su kitoje bažnyčios pusėje prie vargonų soluojančia Leinartaite ir neįtikėtinai darniu, skaidriu bendru skambesiu. Ypač įsiminė tarp užsienio autorių į programą įtrauktas ir jauno lietuvio kompozitoriaus Jurgio Kubiliaus „Pavasario madrigalas“ (Vytauto Mačernio žodžiai), parašytas sekant Renesanso stiliumi. Ansambliečiai jį atliko labai stilingai, lengvai, žaismingai, tarsi perteikdami savo jaunatviškus įspūdžius, potyrius. Programą „Duodeco“ baigė daugiabalse, mąslia ir graudoka Roberto Lucaso Pearsallo „Lay a Garland“ („Uždėk jaunamartei vainiką ant karsto“), o nuoširdūs aplodismentai (netgi atsistojus) sausakimšoje bažnyčioje dar kartą patvirtino, kad Th. Manno festivalio publikai nereikia dirbtinio šventiškumo ar fanfarų. Bisui ansamblis gražiai interpretavo Čiurlionio „Oi, giria giria“ – tarsi užbaigdamas visą sakralinį muzikos ritualą, atskleidusį, kas šiems dainininkams svarbu, artima, vertinga.

Neperdedu sakydama, kad Th. Manno festivalis – vienintelė vieta, kur galima išgirsti ką tik iškilusias ir pasaulyje jau pripažįstamas vokalo meno žvaigždes. Kaip meistras ir mokytojas jas į Nidą jau keletą metų atlydi geriausias pasaulyje pianistas koncertmeisteris britas Simonas Lepperis, nuoširdžiai pamilęs Neringą ir festivalį. Bendradarbiaudama su Lepperiu, Markeliūnienė sudaro unikalias kamerinio vokalinio žanro Lied programas, publikai dovanodama aukščiausios prabos turinį ir jo išpildymą. Šiemet klausėmės genialiojo austrų kompozitoriaus, Lied pradininko Franzo Schuberto (kurį itin mėgo ir Mannas, istorikų teigiama, kad namie Schubertą padainuodavo ir jo muzikali motina) pirmojo vokalinio ciklo „Gražioji malūnininkė“ (Wilhelmo Müllerio eilės). Jis, beje, scenose skamba kur kas rečiau nei antrasis ciklas „Žiemos kelionė“. Galimybę išklausyti dvidešimties dainų pasakojimą apie malūnininko pameistrio meilės išgyvenimus suteikė jaunasis baritonas Jamesas Newby ir pianistas Simonas Lepperis. Newby – BBC Naujosios kartos menininkas (New Generation Artist), 2022–2023 m. sezoną kaip kylančių žvaigždžių programos dalyvis atstovavęs garsiajai koncertų salei „Barbican“ per rečitalių turą prestižinėse Europos koncertų salėse, o jo debiutinis albumas pelnė „Diapason d’or Découverte“ prizą. Ir štai jis Nidos evangelikų liuteronų bažnytėlėje su Lepperiu atlieka vieną ryškiausių šio sceninio dueto repertuaro kūrinių.

Ypatingo grožio balsu dainininkas nuosekliai perteikė visą sodrią nuotaikų bei išgyvenimų skalę, niuansus, net paprastos kartojamos frazės skambėjo kaskart vis su kitu atspalviu. Lepperis iškart „sulipdė“ balso ir fortepijono partijas į vienį, tapo lyg antra vokalisto oda, jautria dinamika, taikliais štrichais, skaidraus upelio čiurlenimu, rūsčiais nuožmaus medžiotojo garsais prisidėdamas prie čia pat kuriamo mažo spektaklio tikrąja šio žodžio prasme.

Beje, greta kamerinio muzikavimo Newby kuriami vaidmenys operos spektakliuose (Hanoverio, Reino, Berlyno, Vienos, Barselonos ir kituose teatruose) galbūt padarė įtaką dainininko sceninei raiškai, nes visa ciklo dramaturgija buvo perteikiama labai natūraliai, su vidine emocija, neperspausta vaidyba. Newby nepasakojo kažkieno istorijos – atrodė, pats ją išgyveno. Nesu patyrusi, kad priešpaskutinė ciklo daina „Malūnininkas ir upelis“ taip sujaudintų iki širdies gelmių – išskirtiniu dainininko ir pianisto piano, iškalbingomis pauzėmis, o paskutinė „Upelio lopšinė“ virstų tokiu prasmingu šviesaus susitaikymo ir atsisveikinimo epilogu...  

Šiemet festivalis nustebino net trimis solidžiais pianistų rečitaliais. Jų, kaip ir visų festivalio koncertų, turinys atskleidė, kokia svarbi kruopščiai apgalvota programos koncepcija, o ne chaotiškas kūrinių rinkinys (kaip dažnai pasitaiko scenose). Savo viziją Markeliūnienė derina su naujausiu atlikėjų repertuaru, o tikslingas muzikos derinys kur kas labiau sudomina ir klausytojus. Rečitalius skambino pirmą kartą šiame festivalyje pasirodę, aktyviai Europos salėse koncertuojantys Rokas Valuntonis ir Morta Grigaliūnaitė bei po ilgesnės pertraukos čia sugrįžęs Lietuvos fortepijono meno grandas Jurgis Karnavičius.

Išgirdome gana skirtingas programas (pastebimai vyravo ciklai) ir jų interpretacijas. Valuntonio programos ašis – gerai žinomas Roberto Schumanno ciklas „Karnavalas“. Pjeses pianistas paskambino nuotaikingai, gyvybingai, pasirinkęs greitoką tempą. Kiekvienas „Karnavalo“ paveikslas ar herojus buvo perteiktas charakteringai, ryškiai, aiškiai, o kartu sėkmingai aprėpta dramaturginė ciklo visuma. Buvo justi, kad Schumannas yra „jo kompozitorius“. Ypatingą techninę ir emocinę darną pianistas pasiekė skambindamas Claros Chumann „Tris romansus“, op. 21. Šios, kažin ar plačiai žinomos, elegantiškos ir virtuoziškos miniatiūros suskambėjo labai stilingai ir sodriai, sakyčiau, netgi „nukonkuruodamos“ prieš tai atliktas Fryderyko Chopino Keturias mazurkas ir vakarą su jauduliuku pradėjusį Čiurlionio Ciklą tema b-moll (VL 269, 270, 271). Dar norėčiau pabrėžti, kad visą programą Valuntonis skambino mintinai.  

Stabtelint ties Čiurlioniu reikia pasakyti, kad specialaus koncerto jo 150-mečiui paminėti festivalis nerengė. Anot Markeliūnienės, Čiurlionio muzika čia skamba nuolat – labiau punktyriškai, netikėtai, natūraliai iškylant Čiurlionio ir Manno aplinkos tapatybės ryšiams. Čiurlionį atlikėjai šįmet daugiausia rinkosi kaip bisą (nuo pat pirmojo koncerto). O dėl to, su kokia meile kiekvienas jį pateikė, kad ir kokia buvo koncerto programa, paskutinė dovana klausytojams atrodė nuoširdžiausia: Valuntonis lyg deimančiuku blykstelėjo trumpa variacija iš Variacijų D-dur (VL 151), kito rečitalio atlikėja Grigaliūnaitė ištaigingai paskambino pjesę „Ruduo“ (VL 264) ir Mazurką fis-moll (KJŽ 773), o bisinės čiurlionianos kulminacija tapo kvapą gniaužiančiai Karnavičiaus interpretuotas nuostabusis Noktiurnas fis-moll (VL 178).

Grigaliūnaitės rečitalis tarsi pratęsė Schumanno portreto tapymą, tik šįkart – vėlgi kitokiomis spalvomis nei anksčiau Valuntonio atliktas „Karnavalas“. Aštuoniolikos pjesių cikle „Davidsbiundlerių šokiai“ jaučiama mažiau programiškumo, jis persmelktas asmeninių nuotaikų, išgyvenimų. Tai Grigaliūnaitė perteikė labai jautriai, daininga frazuote, nuostabiu piano, rubato ir su išskirtine skambinimo elegancija. Įdomu, kad greta romantinio ciklo visai organiškai į programą įsipynė šiuolaikinių autorių – įžymiųjų suomių Kaijos Saariaho ir Einojuhani Rautavaaros – kūriniai. Nenuostabu, kad čia pianistė atsiskleidė dar stipriau, mat šiais metais, leidyklai „Piano Classics“ pasiūlius, Morta ėmėsi įspūdingo iššūkio – įrašė visą Rautavaaros fortepijoninę muziką. Įrašai jau sulaukė puikių BBC „Record Review“ atsiliepimų, o Nidos publika turėjo progą pirmą kartą Lietuvoje išgirsti įžymiojo Rautavaaros trijų dalių „Koncerto paukščiams ir orkestrui“ versiją fortepijonui, kurią parašė Peteris Lönnqvistas. Iš įrašo sklindantys (beje, labai kokybišku garsu) Liminkos pelkių (Šiaurės Suomija) paukščių balsai neįtikėtinai gražiai derėjo su fortepijono faktūra, melodingais motyvais erdvę užvaldydavo tai pianistė, tai įrašas, pasigirstančius choralo kontūrus apipynė paukščių čiulbesys, lyg akvarelė liejosi sodrūs balsų sluoksniai... Po koncerto pianistė sakė, jog neseniai jai paskambino aranžuotės autorius ir pagyrė, kad jam labai patikęs šio kūrinio atlikimas jos įrašuose. Ko gero, tokį efektingą, o kartu prasmingai su gamtos temomis susietą kūrinį, ir neabejotinai kokybiškai pateiktą, publika prisimins dar ilgai.

Dar stipriau mano mintyse įsitvirtino Karnavičiaus rečitalio įspūdis ir kiek daug ten pasisemta. Pianistą kalbinant muzikologei Rimai Povilionienei, Nidos publika ne tik su juo artimiau susipažino, bet ir iš pirmų lūpų sužinojo apie unikalią Gabrielio Fauré noktiurnų programą bei jos kontekstus. Kaip sakė Karnavičius, tai pirmas kartas Lietuvoje, kai koncerte skamba vien Fauré noktiurnai. „Fauré yra subtilumo, intymumo poetas. Tai ne masėms skirta muzika. Džiaugiuosi, kad jo klausomės šioje ypatingoje erdvėje, nes tam Fauré muzika ir skirta“, – pabrėžė pianistas.

Monografinė Fauré noktiurnų programa pianisto biografijoje ne atsitiktinė, o brandinta, lipdyta daugelį metų. Tam įtaką darė ir pianisto tėvo bei mokytojo, buvusio Muzikos ir teatro akademijos rektoriaus Jurgio Karnavičiaus stažuotė Paryžiuje iki 1938 metų. „Matydamas tėvą, suformuotą prancūzų kultūros, negalėjau ja nesidomėti, – sakė pianistas. – Radau namie tėvo Paryžiuje pirktas šeštojo noktiurno natas, o vėliau atėjo mintis – kodėl nepagroti visų trylikos noktiurnų?“

Koncerte skambėjo devyni noktiurnai, paskirstyti grupėmis – nuo ankstyvųjų (op. 33) iki paskutinių (op. 97, 104, 107, 119). Išgirdome, kaip per daugiau nei keturis dešimtmečius kito kompozitoriaus braižas ir šio romantiško žanro matymas. Skambinant Karnavičiui viskas atrodė aišku, skaidru, buvo girdėti visa faktūra, visi balsai – ir atskirai kiekvienas išdainuotas, „išrašytas“, ir visi kartu tiksliai, pasvertai subalansuoti. Sudėtingos miniatiūros reikalauja ir nemenko virtuoziškumo, bet čia, kaip sako pianistas, veikia kiti jo parametrai. Paskutiniai opusai išsiliejo keistomis moduliacijomis, harmonijomis. „Nuo devintojo jaučiami didžiuliai pokyčiai. Visi noktiurnai minoriniai, jų tonacijos šaltos, nejaukios. Na taip, „išniręs laikas...“, – koncertuose vis išnyrančią festivalio tematiką priminė Karnavičius. Tai buvo nuostabios muzikos atradimo vakaras, kai grojo neprilygstamas meistras, ir grojo tai, kas pačiam malonu, į ką dabar įsigyvenęs. Kokia prabanga klausytojams!

Vienas svarbiausių festivalio akcentų – daugelį metų puoselėjamos lietuviškos muzikos programos. Jas vadinčiau solidžia atsvara Lietuvos scenose vis dar per retai skambančiai mūsų autorių kūrybai, o mitas, kad „publika neateis, nesupras“, Th. Manno festivalyje kasmet vis sėkmingiau paneigiamas. Šiemet Lietuviškos muzikos valanda sulaukė sausakimšos bažnyčios ir ilgai netylančių publikos aplodismentų. Grojo nuoširdžiai lietuvių muziką puoselėjantis trio „FortVio“ – Indrė Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas), Povilas Jacunskas (violončelė), – kuris pasiūlė gerai apgalvotą, stilistiškai suderintą ir publiką įtraukiančią efektingą programą: jautrų išsisakymą primenančią Fausto Latėno Sonatą violončelei ir fortepijonui (su finale netikėtai užgriuvusiu teatrališkai pašėlusiu tvistu); Vidmanto Bartulio „I like Haydn“ (tarsi žingsnis po žingsnio artėjantį prie tirštos kulminacijos su beveik džiazo rifais); kupiną įvykių Anatolijaus Šenderovo Fortepijoninį trio Nr. 2 (kurio faktūroje gražiai atsiskleidė tobulas paskirstymas tarp instrumentų, jų dialogai ir disputai); Algirdo Martinaičio „Mažosios Faustianos“ naują redakciją (nuotaikingą muzikinį suvenyrą Latėnui, kuris, jo netekus, jau kitaip klausomas...); Eduardo Balsio lengvosios muzikos šedevriuką – Habanerą iš muzikos kino filmui „Adomas nori būti žmogumi“. Nė nebandysiu aprašyti tos atlikėjų charizma įkaitintos nuotaikos ir jų gebėjimo besąlygiškai visus panardinti į muziką (mūsų muziką!). Tačiau ties koncertą pradėjusiu kūriniu sustosiu kiek ilgėliau.

Festivalio užsakyto kūrinio premjerų tradiciją šiemet pratęsė jauno kompozitoriaus Luko Butkaus specialiai tam parašytas „falten („susiklostymai“). Prieš kūrinio atlikimą vykęs autoriaus ir vakaro vedėjos Markeliūnienės pokalbis atskleidė, kad jaunasis kūrėjas Manno ir Čiurlionio kūrybą mato kaip labai svarbų intelektinį paveldą. Jis minėjo Krystiano Lupos pastatytą „Užburtą kalną“, romano „Daktaras Faustas“ apmąstymus, gilinimąsi į Čiurlionio palikimą („juo jis arčiau, juo sunkiau pasiekiamas...“ ), virtusį jau dviem fortepijoniniais koncertais su orkestru. Šiandien esminiu savo garsovaizdžiu kompozitorius laiko senąją muziką – „kaip raktą į naujos muzikos duris“. Koncerto lankstinuke Butkus paaiškina kūrinio „falten“ idėją: jį įkvėpė prancūzų filosofo Gilles’io Deleuze’o knyga „Klostė: Leibnicas ir barokas“, kurioje bandoma atskleisti baroko pasaulėvoką. Deleuze’as apibūdina realybę kaip origamį – materija yra lyg popieriaus lapas, ją „lankstant“ sukuriama realybė ir visa ją sudaranti kūrinija. Tikrovė suvokiama kaip begalinis klosčių tinklas, kuriame klostė veikia ir kaip riba tarp sielos bei materijos. „Falten“ vokiškai reiškia „lankstyti, sulenkti, raukšlėti“. „Rašydamas šį kūrinį norėjau „sulankstyti“ ir taip naujai pažvelgti į mano taip mylimą baroko muziką. Tam panaudojau temą iš Antonio Vivaldi „Stabat Mater“. Pradžioje skamba tema iš 7-osios dalies „Eia Mater“. Ji užstringa neišrišamoje kadencijoje ir sąstingyje, ilgainiui neatpažįstamai transformuojama. Savo kūrinyje, kaip ir baroko muzikoje, gretinau raiškos kontrastus (arba veikiau prieštaravimus), stengdamasis iš jų sukurti darną“, – rašo kompozitorius.

Gana paini idėja ir jos teoriniai pagrindai prieš suskambant kūriniui kėlė klausimų. Tačiau visi jie išnyko muzikai kaipmat įtraukus į gyvybingą sluoksnių polifoniją su audringomis kulminacijomis, raiškiomis melodinėmis ir ritminėmis figūracijomis, iš tiesų jaučiamą faktūros „lankstymą“ ir „išlankstymą“, galiausiai fortepijono partijoje ryškiausiai girdimą stilizuotą choralą ir gausybę kitų garsinių virsmų. Nuostabu, kad visa tai kompoziciškai suvaldyta, dramaturgiškai paveiku, o talentingieji trio muzikantai dar sugebėjo ten įlieti ir emocijos, improvizaciškumo, natūralumo. Pirmą kartą girdint kūrinį, tikėtina, ne viskas užsifiksuoja, todėl po premjeros neapleido mintis, kad pasiklausyčiau jo dar kartą. Kas buvo akivaizdu, tai priblokštos publikos nuostaba, galbūt ne vienam pirmą kartą susidūrus su neaprėpiamomis dabarties (ir praeities) muzikos idėjų ir raiškos galimybėmis bei stipriu jų poveikiu. O šios muzikos turinį bene taikliausiai apibendrino pats autorius, sakydamas, kad „kažkuria prasme šis kūrinys yra laiko ir atminties apsvarstymas. Galbūt jis yra apie baimę užmiršti arba bergždžią bandymą prisiminti.“

Lietuviškos muzikos giją pratęsė ir jaunosios kartos muzikų dueto – smuikininko Jokūbo Švambario ir pianistės Gabrielės Agilės Bajoraitės – koncertas „Baltijos krantų sąskambis“. Čia neįtikėtinai darniai į vieną programą susidėjo Felikso Bajoro ir suomių romantiko Jeano Sibelijaus kameriniai kūriniai (kažin ar kada nors skambėję viename koncerte). Atlikėjai studijuoja Sibelijaus muzikos akademijoje, Agilė – Felikso Bajoro dukra, tad koncerto turinys, neatsiejamas nuo jų pačių gyvenimo, įgavo savito autentiškumo. Beje, 2022-aisiais Th. Manno festivalio užsakymu parašytus Bajoro „Atspindžius“ fortepijonui, dedikuotus dukrai, Agilė ir atliko pirmą kartą šioje scenoje, tapdama labai ryškiu atradimu, o duetas sėkmingai pasirodė pernai Nacionalinėje filharmonijoje, Bajoro 90-mečiui skirtame kamerinės muzikos koncerte.  

Bajoriškąją programos dalį sudarė „Flessibile“ Nr. 1, Adagio Nr. 6 iš Pjesių smuikui ir fortepijonui bei sonata „Prabėgę metai“. Ypač žaviai nuskambėjo Adagio – tarsi liaudies daina, padabinta moderniu apdaru ir atkeliavusi į šiuos laikus. Svarbiausiu vakaro akcentu tapo sudėtinga keturių dalių sonata „Prabėgę metai“, kadaise išgarsina Raimundo Katiliaus ir Larisos Lobkovos, anot Vytauto Landsbergio, pasižyminti psichologinės išraiškos skale, „vidinio monologo“ nuotaikų kaita, tikslingu ir prasmingu permainingumu. Kompozitorius sonatos dalis yra apibūdinęs kaip diapazoną nuo sentimentalaus žvilgsnio į prabėgusį gyvenimą, jaunystės, darbo ir kovos iki pagyvenusio žmogaus apmąstymų. Nemenkos gyvenimiškos ir atlikėjiškos brandos reikalaujantis opusas, natūralu, dar tik įsitvirtina jaunų muzikantų repertuare, tačiau ypač pianistės pajauta ir mąstymas leido jausti tvirtą atlikimo pagrindą, ryškiau skleistis muzikos charakteringumui ir prasmėms.

Koncerto pradžioje skambėję Sibelijaus „Humoreska“ Nr. 1 d-moll, Sonatina E-dur, op. 80, ir „Suvenyras“ Nr. 1, op. 79, gražiai atskleidė puikią smuikininko ir pianistės mokyklą, dueto darną, leido lyg inkliuzais gintare gėrėtis tautinės muzikos, šiaurietiško kolorito atgarsiais. Ypač jautriai perteiktas „Suvenyras“, tarsi iš gramofono sklindantis romansas, nukėlė į Manno namų saloną, kur nuolat skambėjo muzika, perfrazuojant minties trupinėlį iš „Daktaro Fausto“, „skausmingai supinanti grožį ir liūdesį...“.

Suomių muzika, darniai įsiliejusi į šių metų koncertų programas, dar ryškiau atskleidė, kad esame bendro europinio kultūros konteksto dalis, natūraliai susiję su Šiaurės šalių regiono tapatybe, o nepriklausomybės dešimtmečiai šią sampratą atveria vis ryškiau ir plačiau. Pavyzdys – ir festivalyje pasirodžiusių jaunų atlikėjų sėkmingos studijos Suomijoje, integravimasis į sceninį gyvenimą užsienyje, jų pasiekimai, pripažinimas ir pasiryžimas skleisti Šiaurės šalių, tarp jų ir lietuvišką, muziką.

Aštuonių koncertų maratonas baigėsi taip pat lietuviška ir suomiška gaida. Liepos 19 d. specialiai į pabaigos koncertą atvyko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas ir diriguojamas Modesto Barkausko. Koncertą pradėjęs savo ankstyvosios veiklos simboliu – šviesiu klasikiniu Josepho Haydno penkių dalių Styginių kvartetu A-dur (Hob. III:7), orkestras sužavėjo naujai į repertuarą įtrauktu Rautavaaros „Adagio celeste“, ypač subtiliai atskleisdamas tarsi lėtai prieš akis slenkančio šiaurietiško peizažo grožį, o gal pasakodamas apie amžinąsias dangiškąsias tiesas. Sakralia aura dvelkė ir išraiškingieji Algirdo Martinaičio „Rojaus paukščiai“ (versija orkestrui), ir Vidmanto Bartulio „I like Schubert“ – opusas, tapęs dabartine orkestro tapatybės dalimi. Kaskart iš naujo apmąstomas, šis genialus kūrinys gražiai atliepia Bartulio mintį, kad kiekvienoje muzikoje laikas teka vis kitaip. Nuostabu, kad ir Bartulis, ir Schubertas laiko kategorijai sugebėjo suteikti emociją, laiką pajungiančią asmeniškam, skausmingam arba palaimą teikiančiam grožio išgyvenimui. Galinčią nors trumpam užvaldyti net ir tą laiką, kuris šiandien bauginamai neramus.

***

Neįmanoma straipsnyje aprėpti visų beveik dvidešimties įvairių festivalio renginių, tad atidesnio žvilgsnio nepavyko skirti ne tik kai kuriems Žodžio programos dalyviams, bet ir Thomo Manno kūrybos skaitymams (skaitė Antanas Gailius, Ruth Leiserowitz), populiariajai naktinei Kino programai (moderatorius Dmitrijus Gluščevskis), tarpdisciplininės menininkės ir poetės Vitos Zaman parodai Kuršių nerijos istorijos muziejuje (kuratorė Gintarė Žemaitytė), Aurelijos Šimkutės metalo miniatiūrų parodai Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namuose, jaunųjų intelektualų esė konkursui ir susitikimui su laureatais (moderatorius Laurynas Katkus), teminėms ekskursijoms po Nidą ir jos apylinkes (vedė Aušra Feser).

Prieš finalinį koncertą Th. Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė pasidžiaugė, kad Nida tapo tikėjimo, muzikos ir tylos švente, padėkojo rėmėjams, globėjams ir visiems nuoširdžiai dirbusiems prie festivalio. Žinia, kultūriniams procesams sėkmingai vykti ne mažiau svarbus ir palankus vietos politikų dėmesys. Matoma stipri Neringos savivaldybės mero Dariaus Jasaičio, vicemero Narūno Lendraičio globa ir parama festivaliui, kurį pradžios koncerte meras palygino su kultūriniu tiltu į Europą bei visą pasaulį ir padėkojo ambasadoriui už Vokietijos brigados buvimą Lietuvoje. Uždarydamas festivalį vicemeras jį pavadino Neringos savivaldybės kokybės ženklu. Tikėkimės, kad miesto vadovų gražiai įvardyta „festivalio bendruomenė“ išliks vieninga, atvira, sėkmingai plėsis ir skleis vertybines idėjas bei intelektualiąją mintį, kylančią iš Thomo Manno namų, ne tik savo regione, bet ir visoje Lietuvoje. Bent jau kai kurios muzikos programos tam jau kelia sparnus. Kuratoriumo pirmininkė Irena Vaišvilaitė, padėkojusi visiems, ypač naujiems lankytojams, „nusprendusiems patirti šį meninį ir intelektinį nuotykį – kas ir yra Th. Manno festivalis“, tradiciškai paskelbė kitų metų susitikimų datą ir temą: festivalis „Išniręs laikas. Viltis“ vyks liepos 11–18 dienomis. Laukia proga apmąstyti geopolitinio „išnirimo“ gerokai užgožtą klausimą: kiek daug mums šiandien reiškia viltis.