Karaliaujantis Bachas ir svečiai iš Taivano

29-asis Vilniaus festivalis priartėjo prie pabaigos (liko tik post scriptum koncertas rugpjūčio 20 d.). Šiais metais jis buvo labai turiningas. Beveik kiekvienas koncertas stebino ypatingais akcentais. Tai smuikininko Christiano Tetzlaffo giliai išjausta Johanneso Brahmso Koncerto smuikui ir orkestrui D-dur muzika ir išskirtinai intymiai suskambęs Johanno Sebastiano Bacho Largo iš Trečiosios solinės sonatos. Tai ir ansamblis „Akademie für Alte Musik Berlin“ („Akamus“), taip įtikinamai, pagaviais ritmo viražais ir vikria melizmatika klausytojus įtraukęs į baroko muzikos sūkurį. Tai ir ypatinga Victoriano Vanoosteno dedikacija Maurice’ui Raveliui. Pirmą kartą mane įtikino, kad pianistas gali tapti solistu ir pats vadovauti orkestrui. Nors jis ne vadovavo, o veikiau buvo orkestro vienio elementas. Taip giliai jausdamas muziką stimuliavo visus muzikantus kartu siausti Ravelio Koncerto fortepijonui Nr. 1 G-dur atmosferoje. Nepamirštama patirtis. Ir, aišku, žavėjo atlikta baleto „Dafnis ir Chloja“ Pirmoji siuita, leidusi klausytojams pajusti Nacionalinio simfoninio orkestro gebą su šiuo dirigentu kurti prancūziškos muzikos dvasią.

Pianistas Seras Andrásas Schiffas atvėrė Johanno Sebastiano Bacho pasaulį, kuriame karaliavo klavesino nostalgiškai išsiilgęs fortepijonas. Siekdamas jo protėviui artimų artikuliacijų, Bacho laikų instrumentų skaidraus, preciziško garso, vengiant pedalo, pasimėgaujant faktūromis, idealiai pajausta Schiffo atliktų kūrinių, ypač „Goldbergo variacijų“, forma. Klausytojai tapo ilgam pakerėti.

Kitas pianistas, nė kiek ne mažiau filosofiškai žvelgiantis į muziką, Nacionalinėje filharmonijoje koncertavo birželio 18 dieną. Drauge su Sergejaus Krylovo vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru Andrius Žlabys jau nebe pirmą kartą atliko taip pat Bacho muziką, jo Pirmąjį koncertą d-moll, BWV 1052. Ir šį kartą tai buvo kitaip perskaityta genijaus muzika. Talentingai, bet kitaip. Bachas tikriausiai džiaugtųsi: po 340 metų jo kūrinius vis dar supranta ir interpretuoja naujų kartų žmonės. Kūrėjo nebėra, bet jo muzika gyvybingai tarpsta besikeičiančių amžių muzikų širdyse!

Šie du koncertai – puiki pamoka klausytojams: štai kaip talentingi menininkai geba rasti savitą raktą, kuriuo Bacho muzikai, atliekamai šiuolaikišku instrumentu – fortepijonu, atrakinamos durys į naują erą.

Išties žymiausiose pasaulio koncertų salėse koncertuojantis, laukiamas pianistas Žlabys – daugiaplanis menininkas, atliekantis platų repertuarą. Ypač atnašaujantis Bachui, kurį prilygina pačios muzikos esmės asociacijai. Bachas jam – „svarbiausia kibirkštis, uždegusi fakelą, apšvietusį mano gyvenimo kelią. Muzika tarsi pakeičia ir klausančiojo realybę“, – kažkur perskaičiau pianisto mintį.  

Ne vienas muzikos kritikas pabrėžė, kad Žlabys – šiuolaikinės scenos šalininkas. Tai galbūt ir yra atsakymas į Nacionalinės filharmonijos salėje vėl kilusią nuostabą po Andriaus pasirodymo. Taip, jis nerengia virtuoziško pianistinio šou. Jis priverčia skambėti naujųjų laikų instrumentą ne pirštų ataka, preciziška artikuliacija išjudinant paviršinį garso blizgesį, bet tarsi įsmingant iki klavišo dugno, ieškant garso gelmės, jo kūno, melodiniam išsisakymui reikiamos spalvos, linijų gretinimo prasmių, sukauptų harmoninių akordų sekų judėjimo. Ne priešpriešindamas dinamines plokštumas, bet dramaturgiškai pateisinamai, dinamiškai, gyvybingai ieškodamas frazių balanso, įdvasintų frazuočių, išsisakymo viršukalnių. Nevengdamas pedalo. Nė vienos bereikšmės natos, pauzės. Kultūros epochų įtaką patyręs interpretacijos variantas.

Klausytojų diskusijos po abiejų pianistų pasirodymų „kokia interpretuotos Bacho muzikos versija geresnė?“ – bergždžios. Iš jų kiekvienas gali rinktis tik sau artimesnę ar atitikusią tos valandos emocinę būseną. Kiekviena suteikia daug erdvės pamąstymams apie žmogaus proto ir emocijų imlumo galimybes, gyvojo meno patirčių būtinybę, apie neapibrėžiamą atlikėjų talentingai interpretuojamos muzikos lauką.

Pianistas Žlabys Vilniaus festivalio koncerte pasirodė ir kitu amplua: su orkestru atliko savo kūrinį „Movement for Strings and Piano“ („Dalis styginiams ir fortepijonui“). Kūrinys skirtas karo aukoms Ukrainoje atminti. Skambėjo aiškiai išreikšta idėja: intymios lyrikos ir griaunančios brutalios jėgos sankirtos. Orkestro raiškos priemonės paprastutės, tarsi trijų dalių formą autorius užpildė žinomomis raiškiomis fortepijono faktūromis, į XX a. muzikos kūrybą krypstančiu žvilgsniu. Bisui Žlabys paskambino ukrainietės kompozitorės Viktorijos Polevos Pasakaliją d-moll iš rinkinio, kurį kompozitorė atsiuntė Andriui: „Kad išliktų nors jis, jeigu mus subombarduotų...“  

Koncerto pradžioje Lietuvos kamerinis orkestras, klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė, fleitininkė Raimonda Virvytienė ir smuikininkas Sergejus Krylovas atliko Penktąjį „Brandenburgo koncertą“ D-dur, BWV 1050. Pastebimas solistų, ypač orkestro, didesnis dėmesys baroko muzikos specifikai. Išryškėjo tarsi lenktu stryku grojami akordai, pulsuojančios frazės. Raiškus, kompaktiškas solistų trio ir orkestro dialogas.

Krylovas, kaip visada, pakerėjo klausytojus su virtuoziška ugnimi atlikdamas Giuseppe’s Tartini Sonatą smuikui ir fortepijonui (Hugo Kauderio aranžuotą orkestrui) „Velnio treliai“.

***

Birželio 15 d. pilna Šv. Kazimiero bažnyčia susirinko pasimėgauti „Virtuozų iš Taivano“ vakaru. Rengiat koncertą prisidėjo VšĮ Religinės muzikos centras. Koncertavo Taivano filharmonijos kamerinis ansamblis (vadovas smuikininkas Hao-Tun Tengas): styginių kvartetas, arfininkė ir klarnetininkė.

Taivano muzikinėje kultūroje jaučiamos gretimų kultūrų įtakos, siekis plėtoti europines, amerikietiškas patirtis. Mažai žinome apie šios šalies muziką, retai girdime jų autorių kūrinius. Ansamblis pristatė Taivano tradicinės muzikos tėvu tituluojamo Yu-Hsien Tengo, kompozitorių moterų Yuan-Chen Li, Ching-Mei Lin, vokiečių kompozitoriaus ir arfininko Franzo Poenitzo kūrinius ir Juozo Naujalio „Svajonę“. Daug daug lyrikos, švelnumo. Kūriniuose greta tikslingo tolsmo nuo pentatonikos girdėjome ir vieną rytietiška egzotika žavintį kūrinį. Muzikantai grojo tvarkingai, klarnetas skambėjo gražiu tembru, techniškai puikiai skambino arfininkė.

Kad paskutinius programos kūrinius sukeitė vietomis ir ką angliškai kalbėjo Renatos Marcinkutės-Lesieur pristatytas Taivano atstovas – sunku buvo išgirsti. Išeidami klausytojai apgailestavo dėl akustinio aido klausantis muzikos, dėl prastai girdimos kalbos ir dėl vertėjo nebuvimo.

Tačiau svarbiausiu dėmeniu išlieka Lietuvos ir Taivano mezgami ne tik mokslininkų, bet ir menininkų ryšiai. Kaip rašoma buklete, 2022 m. įvyko Lietuvos nacionalinės filharmonijos surengti Taivano nacionalinio simfoninio orkestro styginių grupės ir smuikininko Roberto Cheno koncertai Lietuvoje, pernai Taivane gastroliavo Lietuvos kamerinis orkestras, šių metų pradžioje, tik pradėjus švęsti mūsų dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines, Čiurlionio kvartetas Taipėjuje ir Junlinge jau spėjo pristatyti jo bei kitų Lietuvos kompozitorių kūrybą.

O štai ir neseniai gauta žinutė: pianistė profesorė Aleksandra Žvirblytė Fryderyko Chopino Antrąjį koncertą Taivano Sinjingo kultūros centre atliko su Eduardo Mata tarptautinio konkurso laureato Ching Ming Lu diriguojamu Taivano universiteto simfoniniu orkestru. Beje, šis jautrus solistės partneris mokėsi Vienoje, Helsinkyje, Vilniuje, tarp jo profesorių – ir Juozas Domarkas. Studijų metais Ching Ming Lu Lietuvoje dirigavo Plungėje koncertavusiam Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniam orkestrui.

Atskleidžiami tolimų šalių – Lietuvos ir Taivano – bendrystės ženklai gražiai praturtino Vilniaus festivalio programą.

Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė