Duoklė klasikai

Birželio 11 d. į Nacionalinę filharmoniją sugužėjo klausytojai ne tik iš sostinės, bet ir iš kitų Lietuvos miestų pasiklausyti ilgai laukto pianisto, dirigento ir pedagogo Andráso Schiffo rečitalio. Pirmą kartą į mūsų šalį atvykęs Schiffas pats pristatė, ką gros, nes iš anksto programos niekada neskelbia. „Ką skambinsiu, nusprendžiau šįryt, – sakė fortepijono įžymybė. – Prieš dvejus metus sunku tai žinoti.“

Kadangi pianistas garsėja klasikos interpretavimu – ir tąvakar girdėjome šios muzikos šedevrus. Pirmoje dalyje skambėjo Johanno Sebastiano Bacho „Capriccio mylimam broliui išvykstant“ (BWV 992), Wolfgango Amadeus Mozarto Rondo a-moll (K 511), Josepho Haydno Andante ir variacijos f-moll (XVII: 6) bei Ludwigo van Beethoveno Sonata E-dur, op. 109. Antroje – Bacho „Goldbergo variacijos“ (BMW 988) ir bisui – Fryderyko Chopino Mazurka a-moll, op. 17.

Bacho atlikimas, žinoma, buvo įspūdingas. Schiffo skambinamas Bacho repertuaras yra kasmetinis klasikinės muzikos festivalio „BBC Proms“ akcentas. Nuo pirmų garsų žavėjo kruopšti ornamentika, garso kokybė, minties vedimas. Taip pat ir Mozarto, Haydno nostalgija dvelkiantys kūriniai atvėrė subtilias vidines stygas. Schiffas akimirksniu sugrąžina į „senus gerus laikus“, demonstruodamas pagarbų, kone meditatyvų požiūrį į klasikos repertuarą. Tai tarsi oazė skubančiame pasaulyje, į kurią pasinerti jam skambinant lengva ir malonu. Klausytojui leidžiama visiškai laisvai kvėpuoti, be jokios įtampos, ir kartu nepaleidžiant jo dėmesio gijos.

Mane labiausiai suintrigavo Beethoveno vėlyvoji sonata. Prieš ją skambindamas Schiffas pasakė, kad trečiosios dalies tema su variacijomis „neįprasta, nes labai švelni“. Man atrodo, pats pianistas yra neįprastas šių laikų fenomenas savo švelnumu, jautrumu, ramumu ir kuklumu...  Klausantis nuo pradžių, atsiveria kažkokia perregima ar, veikiau, „perklausoma“ erdvė, kurioje esi įtraukiamas į čia ir dabar vykstantį muzikinį įvykį, kurio nesinori verbalizuoti tol, kol jis skamba. Toliau plėtojant muzikinę medžiagą, prasideda kažkas ypatinga: girdi lyg vientisą nesibaigiančią vingiuojančią liniją, ji pulsuoja ramiu žingsniu, lėtai veda į prasmių grožį. Iš techninės pusės tai tokio laipsnio meistriškumas, kada viskas aiškiai girdisi, vibruoja gyvai tame tobulai pagautame ritme ir laike – tiesiog minkštai teka; muzika sklinda tarsi natūralus reiškinys, toks, kaip vis plintanti šviesa dangaus skliaute po audros... O jei žvelgi ne iš medžiaginės išorinės garsinės pusės, tada kone regi jame įsitaisiusią, iš aukštai klaviatūrą ir rankas stebinčią ir vadovaujančią vidinę esybę, junti pakylėtą sąmonės būseną, kuri leidžia šitaip tvarkyti muzikinę medžiagą labai subtiliu lygmeniu. Kaip dažnai būtent tokio žvilgsnio trūksta iš pažiūros labai gerų atlikėjų pasirodymuose! O tai yra asmenybės švytėjimas ir sutelkta dvasinė būklė, indų filosofijoje žinoma kaip aukštesnysis protas, buddhi. Tai jis ir suteikia to oriškumo, perspektyvos ir neišjudinamos ramybės, o kartu harmonijos ir visumos pojūtį, tą natūralų muzikos liejimąsi. Tokios esamybės nesupainiosi su vitališka energija ar fiziniu pasirengimu.

Tai štai Beethovenas nuskambėjo išties nepakartojamai, apčiuopus tą vidinį „žingsniavimą“, tam nematomam „dirigentui“ praplėtus fizinio garso erdves. Taigi Andrásas Schiffas priklauso kategorijai virtuozų, kuriančių jau tame lygmenyje, ir jau galima kalbėti apie aukštesnius dalykus.

Klausydamasi „Golbergo variacijų“ labiausiai troškau, kad Schiffas sėdėtų prie dviejų manualų klavesino... Mat jis daro įrašus ir Bacho, ir Schuberto laikų instrumentais, o 2018 m. tapo OAE (Orchestra of the Age of Enlightenment) asocijuotu menininku, taigi turi galimybę gilinti savo susidomėjimą istoriniais klavišiniais instrumentais. Milžiniškos apimties kūrinys (Arija su trisdešimčia variacijų!) keičiant kopuliacijas skambėtų iki pat pabaigos ryškiai ir gerokai kontrastingiau, spalvingiau, ypač lėtosios dalys, kurios į galą dėl to neišvengė garso vienodumo „ilgose distancijose“. Jame visiškai tobulos buvo greitosios variacijos, lyg susumuojančios mąsliąsias, ypač „čiulbanti“ 23-ioji su dvigubomis tercijomis ir mordentais, tapusi puikia mini kulminacija.

Fenomenalų mintinai atlikto opuso perteikimą dar palydėjo pianistų pamėgta Chopino Mazurka a-moll, op 17, – biso sužavėti klausytojai paprašė nepaisydami fakto, kad koncertas užsitęsė iki dešimtos valandos vakaro... Ir po koncerto publika dar ilgai nesiskirstė, gyvai aptarinėjo, ką išgirdusi. Vadinasi, Andrásas Schiffas savo misiją atliko tikrai puikiai.