Čiurlionio ir Mendelssohno vizijos

Apie smuikininkės Janine Jansen atvykimą į Vilnių gerokai iš anksto informavo „Vilniaus festivalių“ lankstinukai. Iškart prisiminiau šios atlikėjos savitą grojimo stilių ir vieno iš Mozarto koncertų interpretaciją, pirmąsyk jai pasirodžius Vilniuje. Ir tada ji koncertavo su „Camerata Salzburg“. Per tą laiką užmarštin nuslinko nemažai koncertavusių gerų smuikininkų, o štai Jansen atmintis išsaugojo. Šimtai muzikantų svajoja atrasti savą grojimo stilių, tačiau mažai kam tai pavyksta. Jansen pavyko, jos klausydamasis junti ne tik sklindančią savitą meninę jėgą, bet ir stiprią valią. Nenuostabu, kad jos ryški individualybė jau senokai įvertinta gausiais apdovanojimais, menine bendryste su aukščiausio rango muzikantais, orkestrais, dirigentais. Savaitraščio plotas neleidžia visko išvardinti, bet galima pasiskaityti kruopščiai parengtoje festivalio knygelėje arba susirasti internete.

„Camerata Salzburg“ – orkestras, 1952 m. įkurtas tam, kad atstovautų Wolfgango Amadeus Mozarto, žymiausio savojo miesto kūrėjo, muzikai. Orkestras buvo laikomas savotišku Mozarto muzikos ekspertu, rodančiu pavyzdį, kaip taisyklingai interpretuoti šio genijaus kūrinius. Vienas tokių pavyzdžių – legendiniai Mozarto fortepijoninių koncertų įrašai su pianistu Géza Anda, plačiai pasklidę po pasaulį, jei neklystu, pasiekę ir tuometį Lietuvos kamerinio orkestro vadovą Saulių Sondeckį, nesyk minėjusį šiuos įrašus. Laikui bėgant orkestras repertuarą gerokai išplėtė, atlieka netgi šiuolaikinę muziką. Į Vilnių šį kartą jis atvežė labai gražią, įdomią programą, sudarytą iš Felixo Mendelssohno ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių. Atkreipiu dėmesį į istorinį įvykį: „Camerata Salzburg“ pirmą kartą pagrojo lietuvišką kūrinį – Čiurlionio Styginių kvartetą. Kad tai įvyktų, Vilniaus festivalio rengėjai įdėjo nemažai pastangų. Orkestruotę kameriniam orkestrui atliko smuikininkas Vilhelmas Čepinskis.

Kaip tik šiuo orkestro atliekamu kūriniu koncertas ir prasidėjo. Kolektyvui vadovauja, bet ne diriguoja, dabartinis jo koncertmeisteris ir muzikos vadovas Gregory Ahssas. Čiurlionio klausėmės, galima sakyti, ausis ištempę: visada įdomu, kaip užsieniečiai girdi ir interpretuoja lietuviškus kūrinius. „Camerata Salzburg“ Čiurlionio muziką išgirdo tikrai savitai, sakyčiau, per mocartiško skambesio prizmę. Ką turiu galvoje? Artikuliaciją ir frazių raišką, kuriose orkestras ieškojo „plonybių“, artimų Vienos klasikams. Todėl kvarteto muzika nuskambėjo ir labai naujai, ir taip savitai, kad viena kolegė iš pradžių neatpažino Čiurlionio. Nusistovėjusi lietuviška šio kūrinio atlikimo tradicija dėmesį kreipia į paprastumą, nuoširdumą, dainingumą, įprastus formos dėsningumus, kaip antai beveik standartinį sonatinį allegro pirmoje dalyje. Nepamirškime, kad šį kvartetą Čiurlionis parašė baigdamas pirmų metų studijas Leipcige 1901 metais. Žinoma, labai gaila, kad išliko trys dalys, o paprastai kūrinius vainikuojančio finalo nėra. Šį trūkumą ypač pajutau klausydamasi svečių interpretacijos, kai po trečiosios dalies išraiškingo ir liūdnoko menueto stojus tylai atrodė, tarsi būtų nutrūkusi magnetofono juosta...

Mendelssohno koncertas – vienas iš kūrinių, kuriuos privalomai pagriežia visi augantys smuikininkai. Tad šio koncerto muzika pažįstama, kaip sakoma, iki kaulų smegenų. Pasiklausyti, kaip koncertą interpretuos savitoji Jansen, tikrai labai magėjo. Tikėjausi kažko kito nei įprastas atlikimas, ir tikrai tas įvyko. Nuo pirmų iki paskutinių kūrinio taktų muzika liejosi taip gyvai, aistringai ir išraiškingai, kaip retai būna. Būtent aistra ir kunkuliuojančios emocijos bei atlikėjos temperamentas girdėjosi kiekvienoje kūrinio melodijoje, ar patetiškai liūdnoje, kaip pirmoji e-moll tema (kompozitorius nurodė Allegro molto appassionato), ar linksmai ir veržliai šuoliuojančioje koncerto finale. Galima būtų nesismulkinti, bet norisi pabrėžti, kad per visą kūrinį nebuvo nė vienos netikslios ir neįprasmintos natos. Orkestrą nuo koncertmeisterio kėdės valdęs Ahssas atliko tobulo partnerio vaidmenį, reikiamose vietose leisdamas orkestrui pirmauti, kai smuikas jam tik akompanuoja. Stebino orkestro narių ypatingas susiklausymas ir solistės girdėjimas, tarsi visi kvėpuotų kartu. Puikus atlikimas, kaip reta!

Bet malonūs siurprizai tuo nesibaigė. Antroje koncerto dalyje „Camerata Salzburg“ atliko Mendelssohno keturių dalių Simfoniją Nr. 5 D-dur/d-moll, op. 107 („Reformacijos“). Nesu visiškai tikra, bet spėju, kad šis kūrinys Lietuvoje skambėjo pirmą kartą. Nepaprastai įdomus ir pagavus veikalas, kurio klausymasis prilygo visiškai naujai intriguojančiai pažinčiai. Kompozitorius kūrinį (parašytą 1830–1832 m.) skyrė 300-osioms reformacijos metinėms. Keturių dalių simfonija kupina turtingų muzikinių idėjų ir jauno dvidešimtmečio autoriaus meistrystės. Suprantama, kompozitorius mėgo ne tik Johanną Sebastianą Bachą, įtaką jam darė ir kitų kompozitorių muzika. Cituoju iš Rasos Murauskaitės-Juškienės parengto teksto: „Kritikai randa sąsajų ir su Mozarto „Jupiterio“ simfonija, katalikų tikėjimą simfonijos pradžioje atspindi palestriniška polifonija, o protestantizmo triumfą – simfonijos finale panaudotas Martino Lutherio choralas „Ein feste Burg ist unser Gott“.“

Išklausę įspūdingą simfonijos interpretaciją, nuteikusią kaip reta pakiliai, negalėjome išsiskirstyti. Galvoje sukosi klausimas, kaip simfonijoje atsirado tas nuostabusis, gerai žinomas motyvas, kurį girdime gerokai vėliau Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ preliude. Vakare gavau muzikologės Vytautės Markeliūnienės laiškelį, ji surado atsakymą į aptartą po koncerto klausimą. Vytautei leidus, pacituosiu: „Pasirodo, tai yra Drezdeno bažnyčios (Kreuzkirche) 4-balsis choro Amen atliepas, kurį XVIII a. vidury sukūrė Johannas Gottliebas Naumannas. Wagneris jį išgirdo vaikystėje Drezdeno Kreuzkirche Šv. Mišiose. Paskiau panaudojo ir savo kitose operose („Meilės draudimas“, „Tanhoizeris“), bet ryškiausiai tai skamba „Parsifalyje“ kaip Gralio motyvas. Prieš jį tą padarė Mendelssohnas, o po jo dar ir Bruckneris (5, 9 simfonijose), taipgi ir Mahleris Pirmosios simfonijos finale.“ Manau, ši informacija bus naudinga ne tik profesionalams, bet ir visiems, klausantiems klasikinės muzikos.

Pabaigoje privalu pasidžiaugti, kad Vilniaus festivalyje susitinkame su vertinga muzika, puikiais kolektyvais ir atlikėjais. Pridursiu, sausakimšoje salėje ilgai aidėjo karšti aplodismentai. Janine Jansen papildė savo pasirodymą bisu – Johanno Sebastiano Bacho Largo iš Trečiosios solinės sonatos. Įdomus sutapimas, kad tą patį Largo bisui per festivalio atidarymą atliko smuikininkas Christianas Tetzlaffas, o koncerte LVSO salėje – smuikininkė Akiko Suwanai.