Sapnas Rytuose

Šiais metais spalio 25 d. sukanka 200 metų, kai gimė iškilus, įtakingas ir „valso karaliumi“ vadinamas XIX a. austrų kompozitorius, dirigentas ir smuikininkas Johannas Straussas jaunesnysis (1825–1899). Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), švęsdamas šią sukaktį kartu su visa Vakarų muzikos pasaulio bendruomene, gegužės 23, 24 ir 29 d. parodė jo operetę „Tūkstantis ir viena naktis“, Lietuvoje pastatytą pirmą kartą.

Johanno Strausso jaunesniojo kūryba buvo labai populiari, daugelis jo melodijų tapo austrų liaudies muzika, o kompozitoriaus įtaką jautė kiti žinomi kūrėjai – Franzas Leháras, Johannesas Brahmsas, Maurice’as Ravelis, Richardas Straussas ir kiti. Johanną Straussą lietuviškoje scenoje puikiai atpažįstame iš tokių operečių kaip „Šikšnosparnis“, „Čigonų baronas“, „Vienos kraujas“, tačiau „Tūkstantis ir viena naktis“ statyta iki šiol nebuvo.

Šios operetės sukūrimo istorija gana paini. Kaip rašoma KVMT informacijoje, pirminė jos versija vadinosi „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“ ir Vienos publikai buvo pristatyta 1871 m. (libreto autorius – tuometis Vienos teatro direktorius Maximilianas Steineris). Vis dėlto vien kompozitoriaus muzikinės meistrystės nepakako – operetės libretas pasirodė akivaizdžiai silpnas ir jį imta tobulinti. Sėkmingiausia operetės redakcija (ji pastatyta ir KVMT) Vienos teatro sceną išvydo jau po kompozitoriaus mirties, 1906 m., nauju pavadinimu „Tūkstantis ir viena naktis“ (libreto autoriai Leo Steinas ir Karlas Lindau, muzikos redaktorius Ernstas Reitereris).

Nors ir žinojau, kad operetės libretas nutolęs nuo pavadinime minimo arabų pasakų rinkinio, prieš atvykstant į gegužės 24 d. vykusią antrąją operetės premjerą buvo smalsu „įsijausti“ į Rytų tematika grįstą spektaklį ir perskaityti keletą pasakų. Visas jas jungia originalus „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakojimas apie žiaurų karalių Šachrijarą, kuris kas vakarą vesdavo naują merginą, o ryte ją nužudydavo. Visgi vizirio duktė Šecherazada sugebėjo pergudrauti karalių kas naktį sekdama pasakas, kurias rytais nutraukdavo pačioje įdomiausioje vietoje, ir karalius iš smalsumo atidėdavo jos mirtį dar vienai nakčiai. Tai vyko tūkstantį ir vieną naktį, kol galiausiai karalius nusprendė Šecherazados, pagimdžiusios tris sūnus, nebežudyti.

Kaip pasakos atsidūrė XIX a. Vienos menininkų akiratyje? XVIII a. pradžioje Antoine’as Gallandas, laisvai perpasakodamas XIV–XVI a. parengtos egiptietiškos redakcijos rankraščio pasakas, išvertė jas į prancūzų kalbą. Šis vertimas daugiau nei šimtmetį Europoje buvo vienintelis šaltinis, supažindinantis su „Tūkstančio ir vienos nakties“ knyga, ir, augant jo populiarumui, buvo verčiamas į daugelį kalbų, tarp jų ir vokiečių.

Siužetas pasakoja apie įsivaizduojamos Rytų šalies sultono Suleimano Didžiojo (Giedrius Gečys) ir jo sekretoriaus Edino (Tadas Jakas), grįžusių iš kelionės po Vakarų šalis, meilės peripetijas. Suleimanas dar prieš keliaudamas įsimyli kalnuose sutiktą burtininko Ormuzio (Kęstutis Bručkus) dukterėčią Leilą (Rasa Ulteravičiūtė), o paskui Ediną iš Vienos į jo kraštą atkeliauja žavi, drąsi ir sumani moteris Vali (Iveta Kalkauskaitė). Abi jos skirtingais būdais stengiasi sugriauti haremo tradiciją ir tapti vienintelėmis jų mylimosiomis. Nors visos operetės veiksmas sukasi aplink šiuos mėginimus, joje gajus ir politinis-kultūrinis atspalvis: jau pačioje pirmoje scenoje sekretorius Edinas skelbia apie būsimas reformas ir skambiai praneša, kad į menamą Rytų šalį atvežė „tikrąją“, vakarietišką kultūrą.

Ilgai svarsčiau, kodėl, nors ir satyrinėje, linksmo pobūdžio operetėje, libreto autoriai gana tiesmukai supriešina Vakarus ir Rytus, kodėl niekinamai nuskamba žodis „kultūra“. Tai svarbus istorinis aspektas – juk teatras visais laikais buvo visuomenės veidrodis, ir, turint mintyje operetės kūrimo laikotarpiu aktualias Osmanų imperijos provakarietiškas reformas, tapo aiškesnės ir kitos operetės siužeto detalės. Štai kad ir dviguba moters vaidmens reprezentacija – stipri, valdinga, įtakinga ir atkakli vienietė Vali, švelni, tačiau gudri ir pasaka apie žvejį Mosu bei burtais pergudravusi sultoną Leila, tačiau haremo gyventojos parodomos kaip vienodo požiūrio ir elgesio moterys, sutinkančios su bet kokia joms primetama nuomone (tiek pasipriešinančios reformoms, tiek ir sutinkančios su jomis).  

Operetės žanro pramoginė prigimtis žiūrovą skatina pasinerti ne į kontekstus, bet į kuriamas nuotaikas. Šiame pastatyme nuo pirmųjų orkestro atliekamų uvertiūros akordų Strausso muziką išgirdau kaip tematiškai turtingą, išraiškingą, pakilią ir kartu subtilią, – tokį visus šiuos epitetus apimantį įspūdį sukėlė muzikos vadovės ir dirigentės Adrijos Čepaitės darbas. Pakilus uždangai scenoje matomas vaizdas estetiškai malonus – Carloso Santoso Cabreros sukurtos scenografinės detalės minimaliomis priemonėmis nukėlė žiūrovus į įsivaizduojamos Rytų šalies rūmų atmosferą, ne tiesmuki ar pompastiški, o tarytum kaip orientyrai veikiantys arabiškos architektūros ornamentai sukūrė vizualinį kontekstą, žinojimą, kur esame, nors ir ne prikišamai. Scenografiją papildė šviesų dailininko Edvardo Osinskio šviesos dizainas, suteikęs jai gyvybingumo. Agnės Kuzmickaitės sukurti kostiumai išryškino siužeto linijas, pasitelkiant tiek kultūrinius bruožus, tiek herojų charakterio ypatybes, tiek fantastinius elementus. Kai kurie veikėjai buvo su akiniais nuo saulės, kas nesąmoningai leido pajusti kitokio klimato atmosferą.

Solistai įkūnijo labai skirtingus personažus, ryškiausias kontrastas buvo juntamas tarp romantinių porų: Suleimano ir Leilos bei Edino ir Vali. Sultoną Suleimaną vaidinęs Giedrius Gečys vaidybine prasme sukūrė nuosaikaus valdovo paveikslą, nors jo dainavimas iškart įtraukė savo sodriu tembru ir puikia technika. Kartu solistui teko įkūnyti ir Leilos pasakoje į jį lyg du vandens lašai panašų žveją Mosu, kurio charakteris ir stotas visai kitoks nei sultono, bet Gečys taikliai persikūnijo ir į šį vaidmenį. Rasos Ulteravičiūtės sukurta Leila – švelnumu, tyra meile ir gudrumu pasižyminti jauna moteris, kurios vokalinė partija pareikalavo didelio meistriškumo. Nors ir buvo juntamas premjerinis jaudulys, visuminė Leilos vaidmens plėtotė įtaigiais soliniais bei dueto numeriais įtikino jos meile sultonui. Tado Jako sukurtas apsukraus sekretoriaus Edino vaidmuo, pasitelkiant aktorinį meistriškumą ir užtikrintai skambantį balsą, buvo tarsi energijos užtaisas, lydėjęs žiūrovus per visą operetę. Tokia pat gyvybė, pasitikėjimas savimi, užtikrintumas ir visapusiškas įsijautimas į vaidmenį juntamas ir Ivetos Kalkauskaitės sukurtoje Vali. Kiti operetės veikėjai taip pat buvo ryškūs bei įtaigūs, bendromis jėgomis kūrę įtikinamą siužetą, – Didysis viziris (Šarūnas Šapalas), Kaimakanas (Martynas Stankevičius), Ormuzis (Kęstutis Bručkus), haremo damos Neruda (Emilia Janina Kozłowska), Zoraida (Ernesta Stankutė), Zaira (Rosana Štemanetian), keturi dendžiai (Antonio Gares Alcaide, Valdas Kazlauskas, Vilius Trakys, Martynas Valančius) ir Duminas (Jonas Ščerbiakas). Svarbūs ir sėkmingi choro bei šokio epizodai, kuriuose pasirodė KVMT choras ir baleto trupės šokėjai.

Reikšmingu indėliu į spektaklio sėkmę tapo libreto vertimas (į lietuvių kalbą vertė Daina Liučija Adamkevičiūtė, adaptavo Virginijus Pupšys ir Adrija Čepaitė) – ne vien tikslus, tačiau priartintas ir prie lietuviško konteksto, naudojant tik mums žinomas frazes ar posakius. Buvo girdėti, kad atlikėjų dikcijai skirta itin daug dėmesio – siužetą buvo galima sekti laisvai net ir be subtitrų.

Prieš premjerą „LRT Klasikos“ radijui režisierius Leonardas Charlas Prinsloo teigė, kad ši operetė – tam tikras socialinis komentaras, satyra, pastiche opera ir jam svarbiausia buvo parodyti absurdiškumą, pokyčius, kurie yra primetami kultūrai, skirtumą tarp europietiškos ir arabiškos (rytietiškos) kultūros, ironiją, atskleisti muzikinį pastišą, kuris yra nuostabus, nes tai buvo pirmoji operetė, kurią parašė Straussas, ir į ją sudėti visi jo geriausi valsai bei polkos. Pratęsdama režisieriaus mintį, norėjau šiek tiek atkreipti dėmesį į istoriškai pamatuotą satyrą operetėje. Tai puikios vakarietiškos muzikos, šokio, aktorinės meistrystės ir kiek privertų arabiškos kultūros durų derinys. Apsilankymas čia – lyg sapnas Rytuose su ryškiais vaizdiniais, išraiškinga muzika ir netikėtais siužeto vingiais. Šis sėkmingas KVMT pastatymas priartina žiūrovą prie Rytų estetikos, kelia klausimus, kurie galbūt anksčiau nekilo. „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos turbūt iki šiol keičia pavidalus, o mes, žiūrovai, tapome dar vienos jų interpretacijos liudininkais.