Įkvepiančios interpretacijos

Pradėsiu nuo LVSO koncertų salėje gegužės 23-iąją pasirodžiusios smuikininkės Akiko Suwanai, tikros smuiko žvaigždės, šį titulą pelniusios ne reklamuotojų triūsu, o didžiuliu talentu ir atsidavimu muzikai. Valstybinis simfoninis orkestras yra ir anksčiau kvietęsis talentingų užsienio atlikėjų, bet dabar, turėdamas padorią koncertinę salę, gali to imtis kur kas ryžtingiau. Svarbu, kad orkestro vadybininkų pastangas remtų ne tik koncertus lankanti suinteresuota publika, bet ir meno rėmimo fondus valdančios valstybinės institucijos. Daugžodžiauti apie kultūrinių ryšių svarbą ir reikšmę nesiimsiu, tai supranta visi.

Maxo Brucho Pirmasis smuiko koncertas g-moll, romantizmu alsuojantis melodingas, trijų kontrastingų dalių kūrinys, ypač išpopuliarėjo, kai jį ėmė griežti garsusis smuikininkas Josephas Joachimas. Šis netgi yra teigęs, kad tai yra ketvirtas po Ludwigo van Beethoveno, Felixo Mendelssohno ir Johanneso Brahmso smuiko koncertas. XX amžiaus atlikėjai tikriausiai taip nemanytų, tačiau šį koncertą jie vis tiek grojo ir gana gausiai įrašinėjo. Pastaraisiais dešimtmečiais užaugus naujoms smuiko talentų kartoms, jų pastangomis koncertas sugrįžo į svarbias sales. Akiko Suwanai tarp jų – ne išimtis. Turėjome progą ir Vilniuje pasigėrėti jos raiškia, emocinga, gerai apmąstyta, originalia interpretacija. Jau po pirmųjų dviejų įžangos rečitatyvų tapo aišku, kokio rango solistė stovi scenoje, koks jos ryšys su instrumentu, kaip meistriškai ji valdo savo nuostabaus „Charles Reade“ Guarneri del Gesu skambesį, išraiškingai dainuojantį visame diapazone. Pasigirdus energija pulsuojančiai virtuoziškai I dalies pirmajai temai, atkreipiau dėmesį į smuikininkės dešinės rankos tobulai įvaldytus štrichus, idealų stryko santykį su styga, garso intensyvumą ir juvelyriškai tikslius virtuoziškus pasažus. Neatsitiktinai dar būdama aštuoniolikos ji laimėjo Tarptautinį Piotro Čaikovskio konkursą. Klausytis jos buvo ne tik malonu, bet ir įdomu, nes pažįstama Brucho muzika suskambo gyvai ir naujai. Suwanai savitai traktavo kai kurias reikšmingas vietas, laisvesnį nei įprasta ritmą, išraiškingą frazių kvėpavimą, rubato. Tarp energiją skleidžiančių kraštinių dalių lėtasis Adagio buvo kupinas romantiškos lyrikos ir nuoširdaus jausmo.

Suwanai savo pasirodymą tęsė itin populiaria Camille’io Saint-Saënso Introdukcija ir rondo capriccioso. Ir šį kūrinį smuikininkė atliko puikiai – gyvai, jausmingai, veržliai ir vėl gana savitai. Pagalvojau, kaip šiame keliasdešimt kartų grotame opuse ji geba rasti naujų frazavimo, garso išgavimo ir raiškos atspalvių! (Apie kelias dešimtis atlikimų išgirdau iš pačios atlikėjos.) Publika, abi Suwanai interpretacijas pasitikusi ilgais karštais aplodismentais, nusipelnė biso: Johanno Sebastiano Bacho Largo iš Trečiosios solinės sonatos.

Laikas skirti dėmesio solistei antrinusiam orkestrui. Tiesą sakant, nežinau, ar kiti dirigentai, su kuriais atlikėja yra grojusi, į visus jos interpretacijos niuansus reagavo taip tiksliai, kaip šiame koncerte Gintaras Rinkevičius su orkestru. Tokio darnaus solisto ir orkestro ryšio sulaukiame tikrai retai. Maestro Rinkevičius jau seniai stebina ypatingu solisto girdėjimu ir jo siekių suvokimu, ar tai būtų vokalistas, ar instrumentininkas. Orkestro muzikantai, įdėmiai sekdami jo mostus, kvėpavo kartu su viešnia, neužgožė jos net ir tirštesnės faktūros vietose. Savo skambesio jėgą jie turėjo galimybę pademonstruoti keliuose orkestriniuose tutti.

Antroje koncerto dalyje – Beethovenas, jo Trečioji simfonija Es-dur, „Herojinė“, – amžinoji klasika, be kurios neapsiėjo ir niekad neapsieis nė viena save gerbianti koncertų salė. Muzika, padedanti atrasti santarvę su savimi, pažvelgti į savo sielą, gyvenimo negandas ir iššūkius, o galiausiai pajusti tikrą džiaugsmingų jėgų antplūdį. Beethovenas todėl ir nemirtingas, todėl pilnutėlė Valstybinio simfoninio orkestro salė klausėsi jo nekvėpuodama, o išklausiusi reagavo išties audringai ir džiugiai.

Atlikimas buvo brandus, meniškas, stilingas, partitūroje nurodyti dinaminiai ženklai, staigi forte ir piano kaita, štrichai su bethoveniškaisiais sforzando, skambesio charakteris sąžiningai išpildyti. Beethovenas buvo toks įtikinamas ir pakylėtas, kokio šioje salėje nesu girdėjusi. Keturios simfonijos dalys suskambėjo taip, kaip sumanė kompozitorius. Herojiška pradžia, dramatiški kovos vaizdai, didingas gedulo maršas su šviesesnių minčių mažoriniu Trio, gyvenimo tempą ir energiją spinduliuojantis Scherzo ir finalas su variacijomis netikėta kaimiško kontradanso tema, kurią kompozitorius buvo anksčiau panaudojęs kituose kūriniuose. Išradingai varijuojama šokio melodija keičia pavidalus, virsta netgi energingu taškuotu maršu, o artėjant į pabaigą pašėlusio tempo džiaugsmingu triumfu. Tokios nuotaikos apimta publika ilgai dėkojo orkestrui ir maestro Rinkevičiui, spaudusiam rankas koncertmeisteriams, dėkojusiam svarbias solo partijas atlikusiems pūtikams – obojininkui Ugniui Dičiūnui, klarnetininkui Jurijui Rezničenko, fagotininkui Andriui Puplauskiui, valtornininkui Gediminui Abariui, fleitininkams ir visiems visiems orkestro artistams.

Taigi, LVSO sezonas užbaigtas, patvirtinus aukštą orkestro meistriškumo lygį ir siekį nesustoti, kilti dar aukščiau. 36-asis sezonas, prasidėjęs pernai rugsėjo 27 d. naujoje LVSO salėje, buvo ne tik įdomus, bet ir meniškai vertingas. Pagroti iškilūs simfoniniai kūriniai, atliktos operos, pakviesti puikūs solistai – instrumentininkai ir vokalistai, surengti jubiliejiniai kūrėjų ir atlikėjų koncertai bei tradicinis kalėdinis ciklas, gimtadienio koncertas ir netrukus prasidėsiantis 16-asis vasaros koncertų festivalis.

Konkrečiau žvelgdama į orkestro repertuarą, kai ką norėčiau paminėti. Orkestro biografijoje didelę reikšmę turėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninių poemų atlikimas ir įrašymas, lygia greta buvo rengiami kitų lietuvių autorių simfoniniai kūriniai bei nuosekliai kaupta simfoninė klasika. Kryptingai tęsdamas savo veiklą orkestras šį sezoną surengė išskirtinį jubiliejinį Felikso Bajoro kūrinių koncertą, ilgamečio orkestro perkusininko Pavelo Giunterio, smuikininko Zbignievo Levickio ir fagotininko Andriaus Puplauskio jubiliejinius koncertus. Orkestre gyvuojančią tradiciją suteikti sceną orkestro artistams šį kartą pratęsė koncertmeisteriai Dainius Puodžiukas, Povilas Jacunskas ir pianistas Aidas Puodžiukas, atlikę Beethoveno Trigubą koncertą smuikui, violončelei, fortepijonui ir simfoniniam orkestrui.

Kolektyvas vykdo misiją ugdyti jauniausią atlikėjų kartą, kuriai šį sezoną atstovavo smuikininkė Ugnė Liepa Žuklytė. Vienas ryškiausių sezono įvykių buvo „Vilnius City Opera“ surengtas operos „Salomėja“ atlikimas su Asmik Grigorian, Kostu Smoriginu, Johnu Daszaku, Ieva Prudnikovaite ir kitais, kuriame, suprantama, grojo Valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus. Nacionaliniame operos ir baleto teatre parodyti trys Felikso Bajoro operos „Dievo avinėlis“ spektakliai, diriguojami Egidijaus Kavecko.

Šiame LVSO sezone nuskambėjo dvi Gustavo Mahlerio simfonijos – Antroji, diriguojama Roberto Šerveniko, ir Šeštoji, diriguojama Rinkevičiaus. Koncertavo visada publikos laukiamas Lukas Geniušas ir pianistas, kurio šaknys Ukrainoje, Dmitri Levkovichius bei ukrainietis Vadymas Kholodenko. Dar būtinai išskirsiu orkestro 36-ojo gimtadienio koncertą, įsiminusį ir dėl programos, ir dėl tikros violončelės žvaigždės – Gautier Capuçono. Orkestras kviečia, kaip minėjau, ir kitus dirigentus. Be minėtų dviejų, priminsiu Giedrę Šlekytę, Julių Geniušą, Martyną Staškų, Dainių Pavilionį, estą Arvo Volmerį. Tai anaiptol ne visi įsiminę atlikėjai ir koncertai: manau, LVSO lankanti nuolatinė publika tikrai šį sąrašą papildytų.

Pasidomėjau, ką iš šio sezono išskirtų pats orkestro vadovas. Į tokį klausimą atsakyti ekspromtu nelengva, tad maestro sakė, kad daugelis koncertų yra labai svarbūs. Pirmiausia jis prisiminė didelį darbą rengiant „Salomėją“. Mat repeticijas su kitais, nepagrindiniais solistais (tai mano neišvardinta grupė – Ž. R.) maestro pradėjo dar birželio mėnesį, taip pat iš anksto repetavo ir su orkestru. Nors „Dievo avinėlio“ spektaklių šį sezoną jis pats nedirigavo, rengiant operą buvo dirbama labai daug. Išskirtiniai Rinkevičiui buvo Bajoro autorinis koncertas, orkestro gimtadienio koncertas, kuriame jam ypač reikšmingas Richardo Strausso simfoninės poemos „Didvyrio gyvenimas“ atlikimas. Dar vieną simfoninį vakarą maestro išskyrė dėl to, kad jame pasirodė tiktai orkestras, atlikęs Mahlerio Šeštąją simfoniją: „Man svarbu, kad publika atėjo ne dėl solisto, bet dėl orkestro ir dėl Mahlerio.“ Nesiplėsdamas išskirtinį sąrašą maestro užbaigė čia aptariamo sezono pabaigos koncertu.

Tad linkime sėkmės prasidėsiančiame vasaros festivalyje ir būsimajame 37-ajame sezone!