Girdėti epochos skambesį

Koncertų Vilniuje tvarkaraščiai lėmė, kad vieną savaitę turėjau malonumą pajusti kelionės per kelias muzikos istorijos epochas įspūdžius. Gegužės 4 d. Senajame teatre (tinkamoje aplinkoje) vykusiame Motinos dienai skirtame koncerte Šv. Kristoforo orkestras (meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas) pasiūlė Wolfgango Amadeus Mozarto muzikos programą. Ją parengė garsus baroko muzikos interpretacijų meistras Trevoras Pinnockas. Muzikos pasaulyje žinomas klavesino virtuozas, dirigentas, senosios muzikos atgimimo Europoje pradininkas 1972 m. įkūrė barokinį orkestrą „The English Concert“, grojantį XVII–XVIII a. muzikos instrumentais (vadovavo jam iki 2003 m.). Pinnockas į plokšteles įrašė daug studijuotinos muzikos, nuolat dirba su Karališkosios muzikos akademijos kameriniu orkestru, Amsterdamo „Koninklijk Concertgebouworkest“, Brėmeno, Zalcburgo, festivalio „Anima Mundi“ Pizoje, Tokijo „Kioi Hall“ kameriniais orkestrais.  Jo apsilankymai Lietuvoje palieka ryškius pėdsakus.

Į sceną išėjęs nedidukas, žvitrus, nuolat besišypsantis atlikėjas stojo priešais orkestrą ir į jį atsisukusį klavesiną. Koncerto programa buvo pritaikyta ir nepilnametei klausytojų auditorijai: XVIII a. kompozicijos mokyklos principus demonstruojanti aštuonmečio Mozarto sukurta Pirmoji simfonija Es-dur, KV 16 (1764), dešimtmečio – jau tobulesnė Dešimtoji G-dur, KV 74 (1770). Virtuozinė Koncerto fagotui B-dur, KV 191 (1774), trečioji dalis ir serenada „Eine kleine Nachtmusik“. Žinoma, Europos scenose dainuojanti Lauryna Bendžiūnaitė atliko (galima būtų atkreipti dėmesį į tikslesnės dikcijos stoką) kelias labai retai skambančias nesudėtingas Mozarto arijas.

Svarbiausia, buvo suteikta galimybė pajusti, kaip skambėjo Mozarto epochos orkestras. Pučiamaisiais grojo tarptautinis senųjų instrumentų ansamblis: Leszekas Wachnikas (fagotas, Lenkija), Magdalena Karolak (obojus, Lenkija), Gustavas Friedrichas (obojus, Vokietija), Stefano Berluti (valtorna, Lietuva, Italija), Andrea Mugnaini (valtorna, Italija).  

Maestro Pinnocko darbo su orkestru rezultatas – styginių skambėjimo koloritas, artikuliacijų žymės, specifinis tutti ir solo santykis, smuikų skambesio raiška, – tarytum būtų grojama lenktais strykais. Pasiekta harmonija su specifiniais, dar tobulintinais pučiamaisiais. Pats dirigentas grojo klavesino partiją ir įtaigiai, organiškai vadovavo muzikos tėkmei – taip, kaip istoriškai buvo priimta. Puikus amžiaus dvelksmas!

***

Gegužės 9 d. klasikinės muzikos kelionę pratęsė koncertas Nacionalinėje filharmonijoje „Vienos klasikų triumfas“. Pasaulyje žinomas pianistas, dirigentas, kamerinių kolektyvų vadovas, muzikinių renginių iniciatorius, išvaizdus artistas Barry Douglas su Lietuvos kameriniu orkestru pratęsė orkestrinės muzikos istoriją. Koncerto programoje – jau bebaigiančio gyvenimą Mozarto kūrinys, operos „Don Žuanas“ uvertiūra. Tai kitokia muzika. Pučiamieji jau beveik įgavę šiandieninį pavidalą, violončelės ir kiti instrumentai atliko reikšmingas funkcijas orkestre.

Douglo diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras, pasitelkęs šiuolaikinių pučiamųjų instrumentų grupes, perteikė Mozarto operos dramatiškumą, kontrastų žaismę. Klausytojams vertėtų priminti, kad didžiulį vaidmenį šioje orkestro transformacijos istorijoje suvaidino Manheimo (Vokietija) orkestras, formavęs klasikinio simfonizmo pagrindus. Įdomu koncerte buvo klausytis ir Josepho Haydno vėlyvosios 104-osios simfonijos D-dur („Londono“). Kompaktiškas grupių skambėjimas, dinaminiai prasminiai kontrastai, vidinė energija, pabrėžtinė violončelių partijos svarba, šiame amžiuje nauji orkestriniai efektai rodė dirigentą girdint epochos muzikos pulsą. Simfonija atlikta stilingai, prasmingai interpretuojant forte–piano, muzikos charakterį išryškinančias artikuliacijas.

Douglas džiaugėsi su Prahos filharmonijos simfoniniu orkestru, diriguojamu Emmanuelio Villaume’o, neseniai atlikęs Ludwigo van Beethoveno Penktąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui Es-dur, „Imperatoriškąjį“. Jo interpretaciją pateikė ir Vilniuje. Beethoveno muzikos humaniška dvasia, aistra, žmogaus valios raiška įtikino, tačiau kėlė ir įvairių klausimų. Ar teisingas buvo styginių ir pučiamųjų instrumentų santykis? Beethovenas viename laiške grafui rašė, kad „kameriniame orkestre mažai styginių, gal galite koncertui paskolinti smuikininkų?“. Nors ir šį kartą visoje dinaminėje amplitudėje smuikininkai grojo visaverčiu garsu, norėjosi girdėti geresnį pučiamųjų ir smuikų skambesio balansą.

Beethoveno koncertas atliktas atliepiant charakterį, stilistiką, fortepijonui įsiliejant į kūrinio dramaturgiją. Tačiau nesu paplitusio požiūrio į XIX a. muziką diriguojantį solistą šalininkė. Tai tarsi tik istorijos aidas. Juk kur kas maloniau klausytis puikiai muzikuojančio solisto ir harmoningai, ansambliškai tiksliai muziką perteikiančio dirigento vedamo orkestro. Priežasčių neieškokite. Istorija įrodė, kad būtent išplėstas orkestras pareikalavo jį galinčio valdyti muziko. Kaip pirmieji dirigentai, XIX a. pradžioje paėmę į rankas batutą, minimi Bernhardas Anselmas Weberis, Gaspare’as Spontini, Carlas Maria von Weberis ir kiti.

Pianistas ir dirigentas Douglas – įdomus muzikas, jaučiantis instrumento sielą. Tai girdėjome skambinant Beethoveno Koncertą ir ypač romantišką bisui skirtą muziką: puiki garso spalvinė pajauta, emocinė niuansuotė. Fortepijoną, violončelę, klarnetą, vargonus studijavęs pianistas Barry Douglas – tarptautinių konkursų laureatas, 1981 m. pradėjęs tarptautinę karjerą Londone, „Carnegie“ salėje Niujorke. 1998 m. jis įkūrė orkestrą „Camerata Ireland“, vadovauja muzikos festivaliams. Apdovanojimais pažymėti jo nuopelnai Anglijos, Airijos kultūrai. Plokštelėse yra įrašęs daug įdomios muzikos. Glaudžiai bendradarbiavo su Krzysztofu Pendereckiu. Būtų įdomu ateityje Vilniuje išgirsti ir Douglo interpretuojamą Pendereckio Koncertą fortepijonui.

Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė