Nuo piano iki nevaržomos jėgos

LVSO koncertų salėje balandžio 25 d. su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu jo meno vadovo Gintaro Rinkevičiaus, savo meistrystę demonstravo ukrainiečių pianistas Vadymas Kholodenko, kurį prancūzų dienraštis „Le Figaro“ yra pavadinęs „neabejotinai išskirtiniu menininku“. Pianistas yra prestižinio Vano Cliburno (JAV) tarptautinio pianistų konkurso aukso medalio laimėtojas, atlieka rečitalius garsiausiose pasaulio koncertų salėse Londone, Paryžiuje, Vienoje, Bostone, Čikagoje, Niujorke ir kitur, yra giriamas už „nepriekaištingą techniką, gebančią atskleisti krištolinio subtilumo akimirkas“ („The Guardian“). Kholodenko groja ir su žymiausiais simfoniniais orkestrais, jo įrašai laikomi „iš tiesų išskirtiniais“ („Gramophone Magazine“) ir yra pelnę „BBC Music Magazine“ redaktoriaus pasirinkimo apdovanojimą bei visų geidžiamą „Diapason d’Or“ Metų apdovanojimą (žinios iš LVSO sezono leidinio).

Vilniuje šis meistriškas pianistas traktavo Johanneso Brahmso Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 B-dur, op. 83. Antroje koncerto dalyje Valstybinis simfoninis orkestras atliko Jeano Sibelijaus Pirmąją simfoniją e-moll, kurią kompozitorius parašė 1899 m., būdamas 34-erių.

Nustebino netikėtai poetizuotas nuostabaus Brahmso Koncerto B-dur traktavimas. Laukiau ryškiai romantinio, sodraus skambesio, įvairių išgyvenimų pagrindu skleidžiamos muzikos, kurioje audringos garsų bangos kontrastuos su nurimusiais mąstytojo epizodais. Bet jau pirmieji šio keturių skirtingos nuotaikos dalių opuso garsai neatitiko lūkesčių. Sklido vos girdimi, beveik be nuspalvinimo, skambesiai arba staigūs ir labai energingi, net kovingi, aštriai skambančių akordų blyksniai, kuriuos pianistas dar pabrėžė ryškia kūno kalba – artistiškai atmesdamas rankas. Atrodė, kad Kholodenko siekia „sumoderninti“ muziką, nes šiuose proveržiuose aukštame registre net suzvimbdavo fortepijono „Fazioli“ stygos. Gali būti ir taip, kad pianistas dar nebuvo spėjęs prisitaikyti prie šio instrumento galimybių arba salės akustikos.

Vis dėlto nuo antros fortepijoninio koncerto dalies vaizdas pasikeitė. Jautrus dirigentas Rinkevičius, puikiai jausdamas solisto norus, orkestru negožė fortepijono garsų, kurie tapo ryškiau poetizuoti. Vyravo švelnus ir subtilus tekėjimas ramiuose muzikos epizoduose, kai piano ar pianissimo bei veržlūs pasažai liejosi arba be obertonų, arba kiek skambiau. Stebino pianistinis meistriškumas – staigūs, garsūs proveržiai buvo kokybiškai skambūs. Lėtoje Andante dalyje truputį ėmė pabosti solisto ir orkestro tarsi vangus frazavimas, ramybė. Susidarė įspūdis, kad Brahmsas buvo svajotojas, nesigilinantis į realybę... Kadangi publikai patiko tokia kūrinio traktuotė, Kholodenko tokiu pačiu stiliumi, beveik vos girdimai, bisui paskambino itin populiarią Ferenco Liszto pjesę „Užmirštas valsas“.

Visiškai kitokia buvo antroji vakaro dalis. Nors atrodė, kad Brahmso ir Sibelijaus vidinis pasaulis panašus – stiprus, valingas, romantiškas, atlikimas pateikė didžiulį skirtumą. Brahmso kūrinys skambėjo švelniai ir poetiškai, o Sibelijaus muzika apstulbino didingumu, ryškiais gamtos paveikslais, kai uraganus, gal net taifūnus, keitė nuostabūs šilti ir tyri, nenusaldinti lyriniai vaizdiniai. Ferdinandas Pfalas leidinyje „Hamburger Nachrichten“ rašė: „Ši simfonija, kupina nevaržomos jėgos, aistringo gyvybingumo ir stulbinančio įžūlumo, yra nepaprastas kūrinys, žengiantis naujais keliais, o tiksliau – skubantis pirmyn kaip apsvaigęs Dievas.“ Beveik taip pat galėčiau apibūdinti ir maestro Rinkevičių, kuris dieviškai vedė orkestrą nuostabiomis erdvėmis, įkvėpė visas orkestro grupes maksimaliai įsitraukti į bendrą vaizdinių tėkmę. Stebino orkestrantų meistriškumas. Ypač žavėjo pučiamųjų, mušamųjų instrumentų subtilus muzikavimas nuo tyliausių ir ramiausių iki maksimaliai įtaigių garsų skambesio, ką jau kalbėti apie įprastai puikiai griežiančių muzikantų grupių puikų įsiliejimą į šios įspūdingos simfonijos atlikimą. Rinkevičiaus sugebėjimas giliai pajusti muzikos esmę, turinį ir įkvėpti muzikantus visa esybe pasinerti į natų įgarsinimą – išskirtinis reiškinys.