Dovana ir Čiurlioniui, ir Bartuliui, ir mums

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis vis dar teikia neišsemiamų inspiracijų meninėms idėjoms. Ypač šiemet, kai švenčiame jo gimimo 150-metį, matomas ypatingas ne tik jam skirtų renginių, bet ir šiuolaikiškai permąstomos jo kūrybos sklaidos pagyvėjimas. Vienas tokių integruotų čiurlioniškųjų pavidalų – Čiurlionio muzikos ir džiazo improvizacijos jungtys. Prieš maždaug dešimtmetį plačiai Lietuvoje ir užsienyje nuskambėjo ryškus pianisto Petro Geniušo ir saksofonininko Liudo Mockūno panašaus pobūdžio projektas „Jūra miške“, dabar galima išgirsti išties nemažai įvairių atlikėjų improvizacinio pobūdžio kompozicijų pagal Čiurlionį. O po vieno vakaro (balandžio 23-iąją) jaukiame Muzikos magijos klube kilo mintis – ar tik ne Vidmantas Bartulis būsiąs tokio Čiurlionio pradininkas?

Prieš 30 metų eilinį kartą susitiko du klasės draugai – kompozitorius Vidmantas Bartulis ir muzikologė, muzikos įrašų leidybos firmos „Semplice“ įkūrėja bei vadovė Rūta Skudienė. Susitikę nutarė sukurti ir įrašyti vientisą kompoziciją „Hommage à Čiurlionis“, kuri kompaktinės plokštelės pavidalu pasirodė 1995 m., 120-ųjų Čiurlionio gimimo metinių proga. CD buvo įrašytas tuometėje studijoje „Tembras“, su žinomu garso režisieriumi Viliumi Kondrotu, kuris visą medžiagą labai profesionaliai parengė, suvedė, sumiksavo ir pan.

Lygiai po 30 metų Skudienei kilo mintis išleisti šią kompoziciją dabar, Čiurlionio metais, šįkart viniline plokštele. Už šią idėją esu labai dėkinga, nes ji suteikė progą ne tik atgaivinti pamirštą svarbų ir tuomet unikalų kūrybinį įvykį, bet ir naujai girdėti tai, ko tuomet negalėjome išgirsti: dabartinį sudėtingą kontekstą, brandžiau suvokiamą Čiurlionį, tiesą, kuria sunku patikėti, kad jau penkeri metai nebėra Vidmanto Bartulio... Atskira pagarba vienam svarbiausių šio įrašo komponentų – improvizacijos meistrystės patriarchui Petrui Vyšniauskui, kuris saksofonu, altiniu ir bosiniu klarnetais sukūrė neįtikėtinai natūralų, gaivališką, raiškiai bylojantį sluoksnį, tarsi patikimas vedlys vedžiojantį po bartulišką-čiurlionišką pasaulį. Ir visa tai įrašyta iš pirmo karto!

Plokštelės pristatymo vakare Skudienė, pagal prieš keletą metų Paryžiaus Orsė muziejuje vykusios Baltijos šalių simbolizmo parodos pavadinimą „Laukinės sielos“ („Âmes sauvages“), taip pavadino ir Vyšniausko prigimtinį improvizavimo talentą. Nors saksofonininkas yra įgrojęs nesuskaičiuojamą kiekį lietuvių autorių kūrybos, pats sako, kad su Bartuliu juos siejo ypatingas, giluminis, „povandeninis“ bendravimas. „Nujaučiau, ko jam reikia, įgrojau tada improvizacijas iš pirmo karto. Čia, ko gero, yra vienas geriausių mano įrašų“, – prisiminė Vyšniauskas.

Plokštelės pristatymo vakarą turėjome galimybę ją išklausyti visą, ir dar per itin kokybišką Muzikos magijos klubo aparatūrą. Vientisoje netrumpoje kompozicijoje „Hommage à Čiurlionis“ (įrašytoje į abi plokštelės puses) girdėti du ryškesni elektronika išgaunamos muzikos sluoksniai, į kuriuos Bartulis įpynė tam tikrus Čiurlionio kūrinių taktus, fragmentus. Bartulis juos surašė konkrečiai, jie pateikti plokštelės nugariniame viršelyje: Fugetė vargonams VL 91 (1–6 taktai), Preliudai VL 182a (17–21 taktai), VL 242 (5–8 taktai), VL 308 (motyvas), Fugetė VL 315 (motyvas). Taip pat pasigirsta kai kurių įrašų fragmentai: daina chorui „Oi giria, giria“, simfoninės poemos „Miške“ repriza. Panaudota ir Ludwigo van Beethoveno Septintosios simfonijos antros dalies pabaiga, ir paties Bartulio jaunystėje sukurtos Pirmosios simfonijos nuotrupos. Skudienė pasakojo, kad Bartulis ilgai niekam nerodė savo simfonijos, nes tuometės Kompozitorių sąjungos perklausoje ji buvo sulaukusi replikos, esą labai jau primena Čiurlionį. Beje, įraše Bartulis ne tik valdo elektroninius klavišinius, bet ir groja kanklėmis!   

Ant elektronikos sluoksnių su įpintais minėtais Čiurlionio muzikos fragmentais skamba unikalioji Vyšniausko improvizacija. Visos linijos taip organiškai susipina, lyg į „tobulybės ilgesio melodiją“ (Skudienės apibūdinimas), lyg Čiurlionio paveiksluose – su jiems būdingais ritminiais ir melodiniais reljefais, meditacija, o kartais su aštriais raižiniais, smeigiančiom kulminacijom. Pasigirsta ir keistų tembrinių derinių, tiesa, primenančių ir tai, kokios dar neištobulintos tuomet buvo elektronikos galimybės. Pirmoje vinilinės plokštelės pusėje kompozicijos plėtotė kulminaciją pasiekia išsikristalizuojant ryškiai girdimam Čiurlionio Preliudui h-moll (VL 182a) su tuo įsimenamu nerimastingu šuolio žemyn motyvu – lyg pro minėtus sluoksnius prasiveržusia emocija. Elektroniškai aprengtas preliudas skamba lyg vargonais, lyg fortepijonu.

Antros plokštelės pusės pabaigoje Bartulis panaudoja simfoninės poemos „Miške“ įrašo fragmentą, kurio melodinį ir dinaminį reljefą paryškina Vyšniausko saksofonas, taip sukuriant galingą finalinę apoteozę.

Muzika stipriai įtraukia ir nepaleidžia, nors jos nuotaika gana niūri ir paslaptinga, tarsi tas dūmas iš paveikslo „Aukuras“, kuris galbūt simbolizuoja prasiveržiantį Čiurlionio gyvenime ar jo paveiksluose giliai paslėptą negatyvą. Šiuo paveikslu papuoštas ir plokštelės viršelis, o klausantis vinilo Muzikos magijos klube jis ekrane prieš akis bylojo lyg simbolis to, kas glūdi muzikos viduje, ne paviršiuje, ir kas išsiverždamas išlaisvina visą esmę.

Muzikos magijos klubo šeimininkai Jurgita ir Artašesas Gazarianai rengia jaukius kamerinės muzikos, edukacinius, improvizacijų ir kt. vakarus, kuriuose svarbiausias komponentas – laisvės pojūtis, neįpareigojanti aplinka ir kūrybinis džiaugsmas. Šįkart taip paminėtas ne tik Čiurlionis, bet ir Bartulis, kuriam tokia aplinka būtų labai patikusi. Vis dėlto šios unikalaus turinio plokštelės pristatymus linkėčiau paskleisti Lietuvoje plačiau, surengti panašių susitikimų daugiau, kad giliai sielą paliečianti muzika skambėtų dažniau, kaip atsvara nuolat bukėjančiam gyvenimo fonui.