Kai apsilanko Batuotas katinas

Kovo mėnesį Lietuvos mokslų akademijos Didžioji konferencijų salė skardėjo nuo neįprasto šurmulio. Mokslininkų, ir ne tik, vaikai buvo pakviesti į dviejų veiksmų operą-operėlę mažiesiems „Batuotas katinas“. Tai nuolat nerimstančio kūrybingo žmogaus – profesoriaus Vladimiro Prudnikovo – kūrybos vaisius. Jis – operos vaikams koncepcijos ir libreto autorius, režisierius ir net scenografas. Jo sumanyti veikėjų kostiumai, butaforijos akcentai, piešti maišeliai, skirti knygai ar sportbačiams, plakatai, kviečiantys ne tik į premjerinį spektaklį. Balandžio mėnesį vaikai plūdo į smagų muzikinį vaidinimą, atvėrusį Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus naująją salę, pavadintą Muzeoteka.

Įvairiomis kalbomis skirtingai rašomas žodis „teatras“ (theatre, teatro, theatron ir kt.) nuo antikos laikų reiškė susirinkimo vietą, iš kurios galima stebėti įvairaus pobūdžio renginius. XVIII a. antroje pusėje Europoje šiuo pavadinimu pradėti vadinti netgi pastatai, kuriuose buvo rodomi dramos, muzikiniai spektakliai. Lenkų režisierius ir teoretikas Jerzy Grotowskis teatru vadina tai, kas vyksta tarp aktoriaus ir žiūrovo. Teatro metafora: thea – reginys. „Teatras – tai žaidimas, kuriame visi tampa jo dalyviais“, – rašė Maxas Hermannas. Aktorių ir publikos santykį jis vertino kaip svarbiausią. Publika – ne tik stebėtoja, bet ir jautriai išgyvenanti situaciją scenoje.

Taigi „Batuotas katinas“ – tikro teatro renginys. Tokia buvo ir profesoriaus Prudnikovo sumanyta operėlė Šarlio Pero (Charles Perrault) pasakos motyvais. Mažiems vaikams nesvarbu, ar salė didelė. O gal dar geriau – artima erdvė, kurioje jie gali matyti, išgirsti jiems sekamą pasaką, vienaip ar kitaip dalyvauti vyksme. Reikšmingas mažam žiūrovui ir girdimas žodis, ir įsimenama melodija, kelis kartus kartojamas motyvas, ritminiai piešiniai, atpažįstami elementai – gal siužeto, gal muzikos. Svarbi ir raiški aktorių vaidyba. Tikrumo momentai ir abstrakčios scenografijos detalės. Svarbu įtikinamai sukurti santykį su mažuoju žiūrovu, kuriam nereikėtų aiškinti, kodėl katinas ne tik kalba, bet ir dainuoja.

Kamerinės operėlės atmosfera naujojoje Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus salėje leido mažiesiems žiūrovams tarsi pamiršti scenos dėžutės stebėtojo vaidmenį. Viskas buvo arti, neįrėminta, iš pirmos eilės į sceną žengė ir būrelis klausytojų bendraamžių. Jų sąveika jau yra teatras kaip sceninės kūrybos elementas.

Su vaikais įvyksta savitas hepeningas, kuriame bręsta aktyvūs ir supratingi operos, teatro meno vertintojai. Kol kas Mokslų akademijos salėje jie ropštėsi laipteliais link scenos, muziejaus erdvėje beveik tiesmukai bendravo su vaidinimo herojais. Taip sukurtos palankios medialios sąlygos suvokti sudėtingą žanrą. Ir jaunieji aktoriai, daugelis pasirodę pirmą kartą, turėjo galimybių pajusti, kokios jų vaizduotės, kognityvinės veiklos reakcijos veikia žiūrovus.

Pasitelkęs pianistes koncertmeisteres – profesorę Nijolę Ralytę, Mildą Umbrusevičiūtę, Prudnikovas operą parengė net su keliomis atlikėjų sudėtimis. Dainavo profesoriaus klasės studentai Greta Keraitė, Eglė Radavičiūtė, Elena Daunytė, Rugilė Garbaliauskaitė, Saulė Vincenta Moisiejenko, Giedrius Gečys, Arminas Skirvainis, Klaudijus Šimkus, Regimantas Gabšys, Elzė Liškauskaitė, Greta Keraitė, Eglė Radavičiūtė, Alfredas Miniotas, Dominykas Malmiga. O dabar prie šios žaismės nori prisijungti ir daugiau dainininkų. Artistais pasijuto ir „karaliaus palydos“ mažųjų „raitelių“ būrelis.  

Teatro kūrinys yra efemeriškas. Išlikti mažojo klausytojo atmintyje jis gali tik ryškiais potėpiais: niūniuojant girdėtas melodijas, perpiešiant herojaus vizualų paveikslą. Todėl svarbu operėlės muzikoje panaudoti nesudėtingą ritmiką, vaikams gerai žinomus muzikinius motyvus (pvz., išradingai suskambėjo „Dviejų gaidelių“ melodija).

Amžiaus tarpsnių teoretikai tvirtina, kad svarbu vaikams teikti pagal amžių, jų mintijimo galimybes tinkamus meno kūrinius. Ne primityvinti, bet leisti mažiesiems klausytojams asociatyviose situacijose absorbuoti skambančią muzikos paletę. Juk muzikos esmė – neišsemiamų garsinių struktūrų srautas, įdomiausios garsų pasaulio išraiškos, kurias vaikai gali įprasti girdėti. Tai atlikti padeda įgarsinami matomi pasakų veikėjai. Savo partijas (solines „arijas“, duetus) jie dainavo puikiai pasirengę. Ne viena – žinoma melodija. Tačiau buvo tokių, su kuriomis dainininkams reikėjo padirbėti.

Pianistė čia pat, scenoje, pradeda groti „uvertiūrą“. Vaikai nutilę laukia istorijos veikėjų. „Vienas žmogus mirdamas savo trims sūnums paliko tiktai malūną, asilą ir katiną...“ – prisiminiau vaikystėje skaitytą pasaką. Scenoje ją pradėjo Mokytojas. Nenukrypstant nuo literatūrinio teksto, kuriama muzikinė pasakojimo interpretacija. Viskas kaip tikroje operoje: arijos, duetai ir net chorą primenantis divertismentas. Skamba Jeano-Baptiste’o Weckerlino, W. Piero Luigi Niko muzika. Viskas primena klasikinę operą. Muzika netyla: nuotaiką kuria tai fortepijonu atliekami fragmentai, tai labai kompaktiškai ją papildančios instrumentuotos nuotrupos iš įrašo. Kodėl nepanaudoti gerai klausomos muzikos? Juk ir Weckerlinas savo kompozitoriaus karjerą kukliai pradėjo komiška opera „L’Organiste dans l’embarras“. Daugiausia šis prancūzų kompozitorius tapo žinomas kaip dainų, beržerečių autorius.

Trumpalaikis, linksmas, spalvingas operos žaidimas baigėsi. Tačiau vaikai dalijasi įspūdžiais: kas rodo katino kepurės dydį, kas mėgdžioja piktojo žmogėdros balsą, o kas kartoja dainelės motyvą. Ir tikriausiai jie vėl norės ateiti į operą išgirsti dainuojančio Katino, kuris „labai išpuiko ir peles gaudydavo tik dėl smagumo“.