„Linksmoji našlė“ nėra tik graži praeitis

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) kovo 27-ąją – Tarptautinę teatro dieną – įvyko Franzo Léharo operetės „Linksmoji našlė“ premjera. Libreto autoriai Viktoras Léonas, Leo Steinas, režisierė Viktorija Streiča, muzikos vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, choreografas Valerijus Osadčenko, kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius, scenografas Vaidotas Jakutis, šviesų dailininkė Monika Šerstabojevaitė. 120-ąją sukūrimo sukaktį pasitinkantis veikalas sulaukė neblėstančio populiarumo kaip viena mėgstamiausių visų laikų operečių. KVMT scenoje tai jau aštuntas jos pastatymas. Šia proga prieš premjerą pakalbinome spektaklio režisierę ir choreografą.

Gerbiama Viktorija, apie ką ir kodėl norite kalbėti publikai šiuo kūriniu? Iš pirmo žvilgsnio, kaip ir dera operetės žanrui, nuotaikingos, kiek lengvabūdiškos, svaigiai plukdančios melodingos muzikos tėkmė panardina į valso ritmais besisukančio pasaulio grožį. Bet ar tikrai operetės perteikiama realybė valiūkiška it šventiškai trykštantys šampano purslai?

Viktorija Streiča: „Linksmoji našlė“ – operetės etalonas, kurio švytinti paviršinė prabanga, lengvabūdiškas humoras ir svaiginanti muzika slepia kur kas gilesnius sluoksnius. Šis kūrinys yra apie vertybes, apie tapatybę, apie meilę ir jos kainą. Tai kūrinys apie politiką – net jei tai maskuojama elegantišku šokiu. Bene svarbiausia tema – finansinė ir emocinė nepriklausomybė. Hana Glavari nėra tik turtinga našlė – ji pati renkasi savo likimą ir tampa tikra situacijos valdove. Mūsų „Linksmosios našlės“ pastatyme atsiveria ne vien šampano purslai, bet ir ironija, žmogiškosios dilemos, visuomenės normų refleksija.

Kuo ši operetė jums asmeniškai reikšminga, kaip ji paveikė jus kaip režisierę, jau sukūrusią daugybę įvairių ir, žinia, sėkmingų spektaklių?

V. S.: Jau seniai tyliai sau žinojau: jei kada nors gyvenime imsiuosi operetės, tai bus „Linksmoji našlė“. Ji – mano mėgstamiausia šalia Johanno Strausso „Šikšnosparnio“. Léharo muzika mane lydi nuo pirmųjų teatro patirčių. Savo pirmame spektaklyje apie švedų dainininkę Zarą Leander, kuriame vaidinau būdama septyniolikos, vienas veikėjų buvo pats Léharas, dainuojantis su pagrindine veikėja „Valso aidą“. Galbūt todėl jaučiu nostalgiją šiam veikalui ir, keistas jausmas, tarsi pažįstu Léharą asmeniškai. Dar viena svarbi sąsaja – 2010-ųjų pastatymas Čikagos Lietuvių operoje, prie jo dirbau režisieriaus asistente ir dar pati vaidinau scenoje. Tai buvo patirtis, po kurios supratau: „Linksmoji našlė“ – mano spektaklis. Man svarbu šiai istorijai suteikti aiškumo, ritmo ir užtikrinti, kad kiekviena detalė tarnautų ne tik lengvam pasimėgavimui, bet ir prasmingai dramaturginei visumai. Tad šiame pastatyme „Linksmoji našlė“ skleidžiasi visa savo elegancija, ironija, širdies šiluma ir ta nepaaiškinama trauka, kurią jaučiu šiam kūriniui nuo pat pirmųjų žingsnių teatre.

Ilgą scenos istoriją turintis kūrinys neišvengia tam tikro buvusių pastatymų šleifo. Papasakokite apie savąją idėją ir jūsų „Linksmosios našlės“ režisūrinę koncepciją.

V. S.: Tai ne tik linksma, žaisminga operetė, bet ir socialinė satyra, atskleidžianti šiuolaikinio pasaulio problemas. Norime kalbėti apie pinigų galią, laisvės ir visuomenės spaudimo konfliktą, politikų veidmainystę bei aukštuomenės tuštybę. Vienas svarbiausių elementų – laiko leitmotyvas. Scenoje plėtojamas paralelinis siužetas: jaunystės prisiminimai, gyvi sapnai ir dabarties įvykiai susipina, kad parodytų, kaip praeities sprendimai lemia dabartį. Siužete persidengia politika ir komedija – veikėjai elgiasi kaip tikri politikai: daug kalba, kuria strategijas, bet mažai daro, o aukštuomenės gyvenimas tampa absurdišku spektakliu, kai meilė ir nuoširdumas retai nugali išskaičiavimą. Tačiau visame šiame žaidime slypi svarbus klausimas: ar įmanoma išlikti savimi pasaulyje, kuriame viskas turi savo kainą? Mūsų pastatyme šios temos atsiskleidžia su humoro ir ironijos atspalviais, leisdamos žiūrovams ne tik juoktis, bet ir atpažinti save šiuolaikiniame pasaulyje.

Operetėje moters personažas, nors ir sutelktas į santuokinių ryšių aspektą, vis dėlto turi ir savarankiškos galios. Galima teigti, kad ji pati sprendžia savo likimą. Kiek jums šie aspektai svarbūs?

V. S.: Žvelgiant feministiniu aspektu, ši istorija balansuoja tarp patriarchalinės santvarkos su primestomis taisyklėmis ir moters, kuri pati perima kontrolę. Tai labai šiuolaikiška tema. Kiekviena moteris, net ir būdama laisva, vis dar patiria visuomenės spaudimą, kaip ji turi gyventi: ar sukurti šeimą, ar atsiduoti karjerai, ar pateisinti aplinkinių lūkesčius. Hana peržengia šiuos ribojimus – ji renkasi, ji provokuoja, ji juokiasi iš bandymų ją suvaldyti. Ir būtent čia slypi jos tikroji galia. Mūsų pastatyme šis aspektas bus labai svarbus. Tai istorija apie moterį, kuri žino, kad jos vertė neapsiriboja nei pinigais, nei santuoka, – būtent dėl to ji tampa nenugalima.

Operetės muzikoje karaliauja valsas, jo melodijos tarytum savaime kviečia šokti. Papasakokite, kaip sekasi bendradarbiauti su choreografu Valerijumi Osadčenko, kaip drauge ieškote muzikoje užkoduotų idėjų.  

V. S.: Bendradarbiavimas su Valerijumi vyksta labai įdomiai ir intensyviai. Jis yra ne tik mūsų teatro baleto solistas, bet ir sportinių šokių šokėjas, todėl jo požiūris į judesį išskirtinis. Būtent dėl to ir pasirinkau jį šiam spektakliui: norėjau, kad operetės pagrindinė tema – valsas – atsiskleistų naujai, būtų ne tik estetiškas šokis, bet ir dramaturginis instrumentas, kuriantis įtampą, santykių dinamiką. Kadangi tai pirmas Valerijaus, kaip choreografo, spektaklis, jis dirbo itin kruopščiai ir atsakingai. Šokis šioje operetėje – vienas pagrindinių aspektų nuo pirmosios scenos, kai šokėjai atkuria Hanos ir Danilos jaunystės prisiminimus, iki finalo, kai vienas vienintelis šokis pasako daugiau nei visi žodžiai.

Gerbiamas Valerijau, ši operetė alsuoja gracingu, kerinčiu valso ritmu, kuriame sukasi jausminga pagrindinių veikėjų istorija. Kokia yra jūsų operetės vizija, idėjų šaltinis?

Valerijus Osadčenko: Kadangi tai vienas pirmųjų mano choreografinių darbų, pagrindinis idėjų šaltinis man, be abejo, yra mano, kaip šokėjo, sceninė patirtis – tai, ką pats šokau, kaip įsivaizduoju judesį, stilistiką, kokios idėjos kyla pradedant skambėti tam tikrai muzikai. Be abejo, viską aptariame su režisiere. Man labai svarbu išgirsti ir suprasti jos idėjas, norus bei sumanymus, kad galėčiau tai realizuoti. Viena iš choreografijos užduočių – tapti neatsiejama sceninio vyksmo dalimi, dargi padedančia perteikti, išryškinti muziką. Galiausiai belieka pasikliauti savo kūrybine nuojauta, kad ir kokia ji būtų.

Kaip manote, kiek klasikinė operetė gali būti įdomi šiuolaikiniam žmogui, kuris, net neišeidamas iš namų, vienoje ar kitoje platformoje gali pasižiūrėti serialą, pasirinkti žanrą pagal savo skonį ir pan.?

V. S.: Operetė nėra tik „graži praeitis“. Tai žanras, kuris gali atgimti vis iš naujo, jei tik pasakoja aktualią istoriją. Mūsų „Linksmoji našlė“ – būtent tokia: ne muziejinis eksponatas, o pašėlusi, nenuspėjama kelionė į dabarties pasaulį. Kodėl XXI amžiuje verta rinktis operetę? Ji lyg sprogstanti energija įtraukia ir veikia kiekvieną žiūrovą, panardina į teatrinį žaidimą: vieną užkabina rafinuotas humoras, kitą – Léharo melodijos, trečią – teatrališkas žaismės ir ironijos mišinys. Šiuolaikinis žmogus gyvena greitai – ir operetė turi tą patį tempą.

V. O.: Manau, nesuklysiu sakydamas, kad Léharo „Linksmoji našlė“ itin nuotaikinga. Joje daug humoro, linksmybių, bet netrūksta ir jausmingų, netgi liūdnų scenų. Nepaisant to, kad „Linksmoji našlė“ parašyta daugiau nei prieš šimtmetį, tai, kas vyksta scenoje, artima šiuolaikiniam žiūrovui, išties lengvai atpažįstama. Galbūt dėl to „Linksmoji našlė“ yra viena žinomiausių operečių pasaulyje. Kviečiu ateiti ir pasimėgauti šiuo nuostabiu, spalvingu kūriniu, galbūt atrasti ką artimo, pažįstamo ar svarbaus sau ir išeiti su gera nuotaika.