Ačiū Čiurlioniui!

Retai matau, kad į koncertą publika ateitų taip nuoširdžiai šventiškai nusiteikusi, pasiruošusi, pasidabinusi šilkiniais šalikėliais ar kaklaraiščiais su Čiurlionio paveikslų fragmentais, ir spinduliuotų pagarbiu svarbių įvykių laukimu. Toks koncertas įvyko kovo 15 d. sausakimšoje Nacionalinėje filharmonijoje, o jo programa ir atlikėjai išties skatino nepaprastą susidomėjimą. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms skirtą vakarą („Čiurlionio kodas II“) grojo Nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas Modestas Pitrėnas), trio „Agora“, dirigavo net prieš septynerius metus LNSO dirigavusi ir išsiilgta, visą pasaulį žavinti Mirga Gražinytė-Tyla. Skambėjo Benjamino Britteno „Keturi jūros interliudai“ iš operos „Piteris Graimsas“, Joelo Hoffmano „Self-Portrait with Čiurlionis“ („Autoportretas su Čiurlioniu“) klarnetui, violončelei, fortepijonui ir orkestrui, Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. Skubu pasidžiaugti, kad koncertas bus rodomas per „Deutsche Grammophon“ kanalą STAGE+, transliacija numatyta balandžio 19 dieną. Tai pirmas kartas istorijoje, kai Lietuvos orkestro vaizdo įrašas bus rodomas šiuo kanalu. Prisiminkime ir tai, kad Gražinytė nuo 2018 m. yra išskirtinė prestižinės įrašų kompanijos „Deutsche Grammophon“ atlikėja, pelniusi ne vieną apdovanojimą.

Koncerto programa gerai apmąstyta, daugiasluoksnė, kūriniai susiję slaptomis ir akivaizdžiomis gijomis, o neabejotinai mūsų kultūrai svarbiausias istorinis įvykis – originalios (taip, kaip sukūrė Čiurlionis!) simfoninės poemos „Jūra“ (VL 5) partitūros atlikimas. Kūrinys didingai suskambo antroje koncerto dalyje, tad, palikdama „Jūros“ redakcijų ir autentikos intrigą recenzijos pabaigai, pirmiausia aptarsiu irgi labai įdomią pirmą koncerto dalį.

Reikia paminėti, kad Gražinytės-Tylos indėlis į šio koncerto programą taip pat yra didžiulis ir padiktuotas savų patirčių. 2016-aisiais tapusi Birmingamo miesto simfoninio orkestro muzikos vadove (pareigas perėmė iš tokių batutos grandų kaip seras Simonas Rattle’as, Sakari Oramo, Andris Nelsonas), su šiuo orkestru Gražinytė-Tyla surengė daugybę sėkmingų koncertų (2022 m. iš orkestro muzikos vadovo pareigų ji pasitraukė, tačiau ir toliau lieka orkestro asocijuota menininke). Mirgos dėka Birmingamo publika pirmą kartą išgirdo Čiurlionio „Jūrą“ (kiek žinau, Vytauto Bacevičiaus redakciją), jos vadovaujamas orkestras taip pat atliko bei įrašė įžymaus XX a. britų kompozitoriaus Benjamino Britteno muzikos, tad šiuos du kompozitorius programoje dirigentė gražiai susiejo.

Britteno „Keturi jūros interliudai“ – sudėtinga partitūra, perteikianti ir ramią ryto nuotaiką, ir nerimastingą ateities nuojautą, ir efektingus audros paveikslus. Keturias muzikinių įvykių pilnas scenas dirigentė suvaldė kaip vientisą pasakojimą su logiška dinamine plėtote, raiškiais kontrastais, efektingomis kulminacijomis. Orkestras skambėjo kaip vienis, brėždamas sodrius (ne pabirus) tembrinius bei faktūrinius sluoksnius, staigius, viską šluojančius faktūrinius šuorus, o visa tai tarsi tapė raiškūs dirigentės mostai. Beje, toks neįtikėtinas orkestro ir dirigentės koreliacijos įspūdis išliko per visą koncertą.

Klausantis sėkmingo Britteno muzikos atlikimo, mintis pasisuko vienu istoriniu rakursu: norėčiau priminti, kad dar anuomet, „už geležinės uždangos“, muzikologo Adeodato Tauragio asmeninė pažintis ir susirašinėjimas su Brittenu bei jo atstovais, taip pat monografija apie Britteno kūrybą, publikacijos apie operą „Piteris Graimsas“ buvo vienos ankstyviausių Britteno kūrybos studijų ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir tarptautiniame kontekste. Kartu ir vieni pirmųjų kultūrinio laisvėjimo bei vakarėjimo ženklų Lietuvoje, jau kitų kartų muzikų tęsiami ir šiandien.

Skleidžiant Čiurlionio muziką pasaulyje itin svarbus ir atgalinis ryšys, publikos, atlikėjų, kompozitorių susidomėjimas mūsų genijaus palikimu ir jo aktualus permąstymas. Šiuo požiūriu gražią dovaną 150-ųjų Čiurlionio gimimo metinių proga įteikė Niujorke gyvenantis kompozitorius Joelas Hoffmanas, kurio susitikimas su Čiurlioniu įvyko 2022-aisiais Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, kur koncertavo trio „Agora“. „Vaikščiodamas po muziejų supratau, kad esu kažko nepaprasto akivaizdoje: dešimtys paveikslų, kurių kiekvienas turi savo istoriją ir savitus bruožus, man atvėrė nuostabų Čiurlionio meninį mąstymą – originaliausią iš visų, kokius iki tol buvau patyręs savo gyvenime“, – sako Hoffmanas, cituojamas koncerto buklete. Įspūdžiai kompozitorių inspiravo parašyti kūrinį, skirtą trio „Agora“ ir orkestrui, kaip atsaką į mūsų unikalaus menininko pasaulėjautą.

„Autoportretas su Čiurlioniu“ klarnetui, violončelei, fortepijonui ir orkestrui pagal autoriaus sumanymą turi skambėti kartu su kruopščiai suplanuotu vaizdo projekcijų – aštuonių Čiurlionio paveikslų – rodymu, kaip muzikos struktūros vizualizacija. Dėl tam tikrų sąlygų, ribojančių galimybes vizualizuoti kūrinį (koncerto įrašui kenkiančio aparatų triukšmo, neužtikrintos vaizdo kokybės ir pan.), „Autoportretas su Čiurlioniu“ koncerte skambėjo vien muzikiniu pavidalu. Ir turiu pasakyti, kad tai kūriniui tik padėjo. Spalvinga, raiški, charakteringų epizodų kupina muzika ne tik perteikė asmeninį autoriaus santykį su Čiurlioniu, bet ir leido vėl patirti kiekvieno mūsų ryšį su juo, užčiuopti jo muzikos ataidus, tautinį koloritą (subtiliai suskambo „Jūros“ pradžios motyvas, pabaigoje gražiai paplėtota lietuvių liaudies daina „Ei auga auga“), savaip įsivaizduoti jo dailės šedevrų, nebūtinai konkrečių autoriaus atrinktų paveikslų, atitikmenis.

Kūrinį pavadinčiau šiuolaikišku concerto grosso – ryškiausi potėpiai skirti solistams, gražiai atsiskleidusiems ant orkestrinės drobės. Žavėjo klarnetininko Žilvino Brazausko, violončelininkės Natanios Hoffman (beje, ji yra kompozitoriaus dukra), pianisto Roberto Lozinskio muzikalumas, jautrumas, lankstumas, virtuoziškumas, o dirigentė, vėlgi, stebuklingai suvaldė visą medžiagą ir pasistengė, kad orkestras su solistais pasiektų kone tobulą savo įnašo į bendrą skambesį balansą.

Finalinis koncerto akcentas – beveik šimtą dvidešimt metų laukta unikalioji Čiurlionio „Jūra“. Žinia, scenose ilgus dešimtmečius skambėjo Eduardo Balsio redaguota partitūra, prie kurios esame įpratę. Vis dėlto pati partitūra ir jos atlikimo istorija yra gana komplikuota. Šių peripetijų nepaaiškinsiu geriau už Lietuvoje gyvenantį graikų muzikologą, kompozitorių bei Čiurlionio kūrybos tyrėją (vykdantį tarptautinį projektą „Visi Čiurlionio kūriniai“) dr. Charisą Efthimiou, kurio mintis, prieš koncertą publikuotas viešojoje erdvėje, pacituosiu: „Pradėjęs ją kurti 1903 m. ir pabaigęs 1907-aisiais, „Jūros“ atlikimo Čiurlionis taip ir neišgirdo. Praėjus dvidešimt penkeriems metams po jo mirties, pirmą kartą „Jūrą“ Kaune dirigavo kompozitorius Balys Dvarionas. Kūrinio partitūroje yra vargonai, tačiau vargonų Kaune tuomet nebuvo. Ką daryti? Skirti kitam kompozitoriui, Vytautui Bacevičiui, užduotį vargonus pakeisti kitais simfoninio orkestro instrumentais. Tačiau Bacevičiaus pakeitimai neapsiribojo vien vargonų partija – daug ką jis pridėjo nuo savęs, redaguodamas partitūrą mėlynu rašikliu. Vėliau sekė istorinis tarpsnis, kai buvo grasinama Čiurlionio muziką uždrausti, nes ji pernelyg moderni, nepatogi sovietų ideologijai. [...] 2000 m. buvo išleista nauja „Jūros“ redakcija, laikyta originalia, tačiau joje prie Čiurlionio rankraščio vis tiek buvo likę kai kurie Bacevičiaus pakeitimai.“

Taigi, kovo 15-ąją pirmą kartą girdėjome Efthimiou pastangomis rekonstruotą „Jūrą“ – tokią, kokią sukūrė Čiurlionis, be jokių redakcijų. Didžiulė laimė, kad prie unikalios partitūros prisilietė tokia talentinga ir jautri dirigentė Gražinytė-Tyla. Neabejoju, kad didžiulę dalį įspūdžio sudarė ir jos girdėjimas, perskaitymas, pajauta. Sakyčiau, orkestrą, o ir klausytojus, ji pakylėjo iki kažko sakralaus ir kartu leido patirti paprastą, žemišką, nuoseklią, profesionalią kelionę originalios partitūros pažinimo link. „Jo partitūroje yra be galo aiški vizija ir už vieną tiesą paguldyčiau galvą: jo orkestruotės puikios!“ – prieš koncertą žiniasklaidai sakė dirigentė.

Nepaprastai susikaupęs Gražinytės vedamas orkestras puslapis po puslapio atvėrė partitūros (jūros) gelmes – tą nepažintą skambesį, kuris išties stebino orkestruotės išmone, ryškesnės ar paslėptos melodikos pynėmis, naiviai miela frazių, segmentų žaisme, darnia, nors ir sudėtinga, instrumentų grupių sąveika. Didžiulis krūvis simfoninėje poemoje skirtas pučiamiesiems, tad jiems tariu išskirtinį bravo, puikiai įveikus šį iššūkį! Saikingai skambėjo vargonai – ne gaudė, o tiek, kiek reikia sodresnei spalvai pasiekti. Užsimerkiau ir mėgavausi puikiu orkestro skambesiu, paskendau lietuviškoje jūroje...

Galbūt formos požiūriu, juolab pastudijavusiems partitūrą, žiūrint pagal įprastus kanonus, galima atrasti ir netobulumų. Tačiau tie netobulumai yra aukso vertės – jie jau tapo mūsų istorija, Čiurlionio istorija, kurią kiekvienas išgyvename kaip savąją. Ar nugludinimas iki standartinės deimanto formos yra vertybė? O gal vertybė – autentiškas grynuolis, kokį sukūrė gamta? Nuskambėjus paskutiniam garsui pagalvojau: ar Čiurlionis būtų laimingas išgirdęs tokią savo „Jūros“ premjerą? Tikiu, kad taip.

Vietoj Post scriptum. Gal ir keista, bet koncertas sukėlė norą parašyti atskirą pastraipą apie bisus. Jie buvo tiesiog pritrenkiantys savo netikėtumu. Pirmiausia apie tą „ne prie ko“. Puikiai su orkestru pagroję Hoffmano „Autoportretą su Čiurlioniu“ ir sulaukę audringų ovacijų, trio „Agora“ nusprendė publikai atsidėkoti... Astoro Piazzollos „Pavasariu“ iš „Metų laikų Buenos Airėse“! Trio gerbėjams, matėsi, patiko galimybė dar kartą pasimėgauti puikiu jų muzikavimu, bet tobula programos koncepcija, gaila, buvo drastiškai pažeista. Po pertraukos, žinoma, visa tai pasimiršo.

Finalinis vakaro bisas pribloškė originalumu, nors iš Mirgos Gražinytės-Tylos to tikėtis buvo galima. Po didžiausios aplodismentų bangos ir nesuskaičiuojamų nusilenkimų Mirga nutildė publiką ir tyliai uždainavo Čiurlionio „Beauštančią aušrelę“. Paskui parodė ženklą dainuoti orkestrantams, tada polifoniškai „įstoti“ pakvietė publiką. Tai buvo nenusakomas sakralinis veiksmas, aukojimas, nuoširdi visų padėka. Baigus giedoti Mirga šūktelėjo: „Ačiū Čiurlioniui!“