Po moters ženklu

Kovo 7 d. LVSO koncertų salėje karaliavo moterys: Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas Gintaras Rinkevičius) pirmą kartą dirigavo Giedrė Šlekytė, solistė – pianistė Onutė Gražinytė, o tarp vyrų kompozitorių kūrinių apie moteris bei moterims skambėjo Ramintos Šerkšnytės opusas.

Dirigentė ir pianistė, abi čiurlioniukės, jau spėjo padaryti karjerą užsienyje. Šlekytė studijavo Graco atlikimo menų universitete, Leipcigo muzikos ir teatro akademijoje bei Ciuricho menų universitete. Šiuo metu Klagenfurte (Austrija) gyvenanti dirigentė vadovauja Linco Brucknerio orkestrui ir daug laiko praleidžia gastroliuodama bei dirbdama prie pulto su žymiausiais Europos, pirmiausia Vokietijos, orkestrais. Į Vilnių ji atvyko iš Londono, o pavasarį jos laukia koncertai su NHK orkestru Tokijuje.

Onutė Gražinytė mokėsi Hanoverio ir Berlyno Hannso Eislerio muzikos akademijose. Jauna muzikantė jau sulaukė gerų kritikos atsiliepimų apie su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir maestro Modestu Pitrėnu įrašytą Arvo Pärto muzikos albumą (2020), kurį išleido vokiečių kompanija „Accentus Music“.

Šio koncerto savitumas yra neabejotina moterų pergalė užkariaujant Vakarų koncertines scenas, kuriose dar taip neseniai moteris dirigentė, kaip ir moteris kompozitorė, buvo retenybė. Dabar jos, greta pasiektų muzikavimo instrumentais aukštumų, vis dažniau stoja kaip lygiavertės kūrybos vadovės įprastai vyriškose kompozicijos ir orkestro valdymo srityse. Vis dėlto man dar įdomesnės šio reiškinio paralelės ne tiek siaurai suprantamos feministinės kovos, kiek emancipacijos apskritai požiūriu. Trijų skirtingų laikotarpių kūrėjų muzika atstovauja trims skirtingoms pastangoms išsilaisvinti iš praėjusių epochų sustabarėjimo ir dogmų gniaužtų, atnaujinti muzikos kryptis, estetiką ir priemones. Tad trumpai pažvelkime į tai iš arčiau – per koncerte skambėjusių kūrinių prizmę.

Pirmoje dalyje atlikti romantizmo korifėjų Hectoro Berliozo ir Roberto Schumanno opusai. Kaip ir daugelį, juos įkvėpė lordo Byrono asmenybė – „keliaujančio poeto“ įvaizdį imitavo jaunuoliai visoje Europoje, o nepaklusnūs jo plaukai ir kaklą puošiantis tviskantis vėrinys tapo laisvos ir dinamiškos dvasios simboliu. Kitas britas Williamas Shakespeare’as romantikų rašytojų ir poetų galvose buvo pagrindinis „maištininkas“, sukilęs prieš klasikines taisykles; tai buvo ir Shakespeare’o asmenybės kultas, nors jis gyveno keliais šimtmečiais anksčiau... Tačiau visi romantikai iš jo sėmėsi įkvėpimo.

Berliozas prieš savo tėvų valią siekė ne gydytojo, o kompozitoriaus karjeros, ji buvo sunki ir dažnai lydima skurdžios kasdienybės. Tėvams nusisukus, jis pelnė duoną fleitos ir gitaros pamokomis, dainuodamas chore ir rašydamas apie muziką, o sėkmė atlikus jo kūrinius reiškė tik nuostolius, nes turėjo pats iš savo kišenės mokėti solistams. Nenuostabu, kad prie jo valios ir užsibrėžto tikslo tapti muziku prisidėjo romantiški stiprių, savarankiškų amžininkų pavyzdžiai. Tris kartus bandęs laimę Paryžiaus menų instituto konkurse, Berliozas pagaliau pelnė pagrindinį Romos prizą ir tris apmokamus metus Italijoje, kurioje įsivaizdavo esąs baironiškas keliautojas... O Shakespeare’as jam tarnavo ne tik išlaisvinančiu ir jo muzikos stiliui darančiu įtaką pavyzdžiu; jis buvo lemtingas, nes apsilankęs „Hamlete“ Berliozas įsimylėjo ir Ofeliją, ir jos vaidmenį sukūrusią Harrietą Smithson, kurią vėliau vedė. Koncerte atliktą lyrinę „Meilės sceną“ („Scène d’amour“) iš 1839 m. sukurtos simfonijos „Romeo ir Džuljeta“ orkestrui su choru ir solistais Šlekytės diriguojamas orkestras traktavo ramiai, intymiai ir jausmingai.

Po to skambėjo puikusis Roberto Schumanno Koncertas fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 54, parašytas žmonai Clarai. Vedęs savo mokytojo Friedricho Wiecko dukrą prieš jo valią, kompozitorius išsivadavo iš depresijos ir rašė pakylėtai. Koncerte daug gražių, įsimenančių, dainingų temų, veržlių pasažų ir energingų ritmų. Solistė Onutė Gražinytė pateikė kitonišką žinomo kūrinio koncepciją, ne sentimentalią, o veikiau žaviai nerūpestingą, sudėdama savitus logikos akcentus, o trečioje dalyje pademonstravo lengvą smulkią techniką. Bisui ji su orkestro violončelininku atliko mielą vidutinio tempo romantinį kūrinėlį. Čia moters vaidmuo muzikos istorijoje įsidėmėtinas taip pat per Claros asmenį: mirus vyrui, ji liko su aštuoniais vaikais, tačiau koncertavo Europoje, atlikdama Schumanno kūrinius ir, 40 metų jį pergyvenusi, tapo savo epochos legenda.

Antroje koncerto dalyje skambėjo Ramintos Šerkšnytės „Vasarvidžio giesmė“ styginių orkestrui ir mušamiesiems (užsakytas ir pirmą kartą atliktas 2009 m. Gidono Kremerio ir „Kremerata Baltica“). Kūrinio idėją autorė nusakė taip: „Man vidurvasario nakties laikas kupinas paslapties ir jaudinančio artėjančio ryto laukimo. Savo kūrinį sukomponavau kaip savotišką panteistinę dainą, kurioje pradinės melodijos, kilusios iš atskirų natų, po truputį skleidžiasi į spalvų ir formų įvairovę.“ Dirigentė atskleidė šio sapno būseną, kuri kerėjo meistriškai kuriamais subtiliais atspalviais. Tik priminsiu, kad su Onutės seserimi dirigente Mirga Gražinyte-Tyla Giedrė Šlekytė įrašė autorinį Šerkšnytės muzikos albumą (kuriame skamba ir „Vasarvidžio giesmė“), jį išleido prestižinė tarptautinė įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“.

Koncerto pabaigoje išgirdome Simfoninę fantaziją iš Richardo Strausso operos „Moteris be šešėlio“ („Die Frau ohne Schatten“). Libretą operai pagal Johanno Wolfgango Goethe’s „Vokiečių emigrantų pokalbius“ parašė ilgametis bičiulis Hugo von Hofmannsthalis. Tai ir vėl emancipacijos laikmetis, kai Anglijoje Beatrice ir Sidney Webb bei Bernardo Shaw įkvėptos socialistų grupės pastangomis parlamentas suteikė daugiau teisių darbininkams, o Vienoje vidurinė klasė stebėjo gegužės 1-osios demonstracijas. Kartu tai fin de siècle, meno dėl meno, dekadentų ir impresionistų (Art Nouveau) laikmetis, atvėręs kelią ir mokslo pažangai. Operos milžinas Richardas Straussas, autokratiška ir prieštaringa, nors visais atžvilgiais sėkmės lydima asmenybė, vokiečių muzikoje atvėrė kelius keliomis kryptimis, ypač praplėsdamas psichologines ir charakterizuojančias muzikos raiškos priemones, sukurdamas ryškius Salomėjos, Elektros, Sofijos, Maršalienės ar Klitemnestros paveikslus.

Simfoninėje fantazijoje perteiktas paslaptingas ir pasakiškas pasaulis, žėrintis karališkais varinių pučiamųjų epizodais, didelio orkestro jėga ir ilgesingu Charles’io Baudelaire’o, Stéphane’o Mallarmé, Paulio Verlaine’o ir Arthuro Rimbaud, Gustavo Klimto, Oscaro Wilde’o, Claude’o Debussy, Maurice’o Ravelio sukurtu išlaisvinančiu gaivalingu dvelksmu pasaulio, andai pašaukto „išpjauti negaluojančio tradicionalizmo infekciją“.

Taigi, XXI amžiuje emancipacijos idėjos reiškiasi ne ką prasčiau: jame moterys iš aistrų ir meilės objekto pačios tampa tuos objektus kuriančiomis galiomis, o mylintys vyrai jų jau nebijo iškelti ant scenos pakylos. Šis koncertas pateikė drąsių, gražių moterų troškimą ir teisę būti savimi, laisvai mėgautis naujomis galimybėmis. Su tuo sutikti ar ne – klausimas atviras ir spekuliatyvus, labiau socialinis ir filosofinis, kaip ir koncerto datos simboliškumas: Tarptautinės moterų solidarumo dienos išvakarės. Juk galiausiai svarbiausia, kad skambanti ir atliekama muzika būtų aukščiausios kokybės ir profesionalumo.