Įprasmintas muzikinis virsmas

Nacionalinė filharmonija pastaraisiais metais beveik visus koncertus įvardija. Būta didžiausios fantazijos pareikalavusių koncertų pavadinimų – „Simfonijos tapymas“, „Po šituo stogu“, „Regėjimai“, „Muzikinis gėlių laikrodis“ ir pan. Įsivaizduoju, kaip nelengva tas antraštes kurti, ypač tada, kai koncerte skambantys kūriniai sunkiai leidžiasi apibendrinami. Profesionalus tokios antraštės dažniausiai tiesiog erzina, nors blaivus protas ir sako, kad jos skirtos ne jiems. Pamąstai, ką gi veiks aukštosiose mokyklose masiškai gaminami kultūros renginių vadybininkai, kurių vienas uždavinių – rūpintis koncertų salių „užpildymu“. Vis dėlto įdomu, kas labiau veikia bilietų pardavimą: reklamai skirtos koncertų antraštės ar kokia dalykiškesnė vadybininkų veikla?

Šįsyk lakoniškas, kūrinio antraštę atitikęs koncerto pavadinimas gal ir priimtinas, bet publikos dėmesį, mano galva, labiausiai traukė ne jis, o smuikininkas Sergejus Krylovas, mūsų sostinėje jau turintis gražų būrį ištikimų savo talento gerbėjų. Profesionalams papildoma intriga, kad jis grojo ne Paganini ir ne klasiką, o Krzysztofo Pendereckio Koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 2 „Metamorfozės“ (1995). Antrasis kūrinys programoje – taip pat labai įdomus: mūsų salėje niekada neskambėjusi austrų kompozitoriaus Alexanderio von Zemlinsky simfoninė fantazija „Undinėlė“ (1903). Visą vakarą grojo batutos meistro Andrzejaus Boreyko diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras, įdėjęs daug kruopštaus darbo ir pastangų, kad abu kūriniai būtų pristatyti aukštu lygiu.

Pendereckio „Metamorfozės“ filharmonijoje yra skambėjusios. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų šį koncertą atliko Julianas Rachlinas, diriguojant pačiam kompozitoriui. Tame koncerte buvau, tačiau prisimenu tik įspūdį, bet ne muziką. Gerai įsiminė naujesnis atlikimas, kai 2018 m. lapkričio 23 d. jubiliejiniame Pendereckio 85-mečio koncerte Nacionalinėje operoje Varšuvoje „Metamorfozes“ pagrojo Anne-Sophie Mutter su „Sinfonia Varsovia“ orkestru. Žinia, kūrinys jai ir skirtas, daugybę kartų smuikininkės atliktas visame pasaulyje. Naujausias atlikimas buvo 2023 m. Varšuvoje, minint kompozitoriaus 90-metį su Filharmonijos orkestru ir dirigentu Andrzejumi Boreyko. Krylovas „Metamorfozes“ taip pat yra grojęs ir įrašęs Lenkijoje 2018 metais. Lenkų jaunimo orkestrui (Polska Orkiestra Sinfonia Iuventus) dirigavo Pendereckis, įrašą išleido kompanija DUX, vykdant visos Pendereckio kūrybos įamžinimo projektą.

Klausiamas apie savo muziką, kompozitorius sakydavo, kad muzika yra abstrakcija, ir pridurdavo, jog žodžiais ją nusakyti sunku. Vis dėlto apie šį kūrinį yra prasitaręs, kad kurdamas įsivaizdavo save judantį milžinišku labirintu. Jo sodintame Luslavicų parke kaip tik ir yra dabar jau užaugęs didžiulis medžių labirintas. Esu skaičiusi, kad kompozitorius retkarčiais mintyse linkėdavo jame pasiklysti kuriam nors muzikos kritikui...

„Metamorfozės“ – vienos dalies kūrinys su šešiomis vidinėmis padalomis, perteikiančiomis nuolatinį muzikinės medžiagos virsmą. Kažkas pažįstama jame vis tarsi atskamba, tačiau bendras įspūdis – intensyvus kūrybinės minties judėjimas ir kaita. Kaip ir daugelį Pendereckio kūrinių, jį gaubia rūsti, liūdesį skleidžianti aura, protarpiais virstanti maksimalios įtampos ir dramatizmo garsų dariniais. Nors kompozitorius sakosi kūręs tonalią muziką, joje gausu disonansų grandinių ir polifoniško skirtingų balsų sluoksniavimo, nenusakomo Pendereckio minties judėjimo. Smuiko solo partija pripildyta drastiškų daugiagarsių akordų, kurių gausa pasižymi smuiko kadencija, ir įmantrių pasažų, tačiau pakanka ir gražios kantilenos, nuostabiai išdainuojamų aukščiausio diapazono melodijų. Santykis su orkestru – labai sudėtingas, judantis netikėtais metrais, ritmais ir pauzėmis, skirtingu solo partijos ir orkestro vyksmu. Visa tai suvaldyti ir nukreipti bendra linkme – nelengva dirigento užduotis. Mano galva, ją puikiai vykdė maestro Boreyko, ką jau kalbėti apie solistą virtuozą, tiksliai pagrojusį viską, ką parašė kompozitorius. Ši interpretacija man pasirodė kur kas dramatiškesnė nei girdėta Varšuvoje, kai solavo Mutter. Dirigento nuomone, koncerto muzika iš tiesų reikalauja dramatiškos interpretacijos. Krylovas, klausiamas, kas šiame kūrinyje jam buvo sunkiausia, neslėpė ne iš karto įsigyvenęs į šią muziką, prireikė laiko ir gilaus įsijautimo, kad ji visiškai atsiskleistų.

Antroje koncerto dalyje klausėmės Zemlinskio „Undinėlės“, kurią kompozitorius sukūrė atsisveikinęs su meile, savo mokine kompozitore Alma Schindler, ištekėjusia už tuomet jau garsaus kompozitoriaus Gustavo Mahlerio. Pas Zemlinskį kelias savaites studijavo dvejais metais jaunesnis Arnoldas Schönbergas, su kuriuo jie tapo gerais draugais. Vos pasirodžius Richardo Strausso poemos „Didvyrio gyvenimas“ partitūrai, abu intensyviai ją studijavo. Tačiau Zemlinskis, nesulaukęs palankios savo muzikos kritikos, liko Schönbergo šešėlyje. Simfoninę fantaziją „Undinėlė“ padėjo į stalčių, ji buvo atrasta praėjusio šimtmečio pabaigoje.

Labai graži, istorinį laikotarpį atspindinti muzika, turtinga orkestro spalvų, prašmatnios štrausiškos harmonijos, pasakoja Hanso Christiano Anderseno pasaką apie undinėlę. Pacituosiu iš koncerto programėlės, ką apie kūrinį rašė pats kompozitorius: „Veiksmas prasideda jūros dugne. Pasirodo undinėlė, ją įkūnija smuiko solo. Jos žuvies uodegą jūros ragana paverčia dviem žmogaus kojomis. Mainais už tai ji aukoja savo balsą, bet gali patekti į žmonių pasaulį. Antroje dalyje skamba audra, išgelbstimas princas. Trečiojoje pasakojama apie undinėlės ilgesį, princo vedybas ir undinėlės susiliejimą su jūros putomis amžiams.“ Dabar, kai pasakos mūsų gyvenime tapo ypač populiarios, šis tekstelis kreipė koncerto klausytojų dėmesį tinkama linkme.

Zemlinskio muzikoje iš tiesų galima buvo atsekti jūros bangavimą, undinėlės paveikslą, perteiktą puikiais smuiko solo. Jie pasigirsdavo visose trijose dalyse, vaizdingai atlikti orkestro koncertmeisterės Rasos Vosyliūtės. Orkestro muzikantai taip pat grojo įsijautę, emocingai, žėrėjo technika ir dinaminiu lankstumu. Žavėjo intensyvus styginių skambesys, virtuoziškai atlikti pūtikų solo, nuostabūs arfų pasažai. Pasinėrus į šios muzikos grožį, galima undinėlę ir pamiršti – visiškai pakanka paties kvapą gniaužiančio muzikinio naratyvo. Už puikų jo perteikimą bravo orkestrui ir maestro Andrzejui Boreyko!