Muzikiniai tiltai tarp Rytų ir Vakarų

Kovo 12 d. Rytų muzikos gerbėjai susirinko į Nacionalinės filharmonijos salę pasiklausyti Turkijos muzikinio pasaulio atstovų: skambėjo Ulvi Cemalio Erkino „Sinfonietta per archi“, Cemalio Reşito Rey „Andante ir Allegro“ (solistas Džeraldas Bidva) ir Fikreto Amirovo Simfonija styginių orkestrui („Poeto Nazimi atminimui“), kuriuos atliko Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) ir turkų dirigentas Muratas Cemas Orhanas.

Erkinas ir Ray yra tarp penkių didžiųjų turkų kompozitorių, kurie, Turkijai 1923 m. tapus respublika, išvyko į Europos centrus Vieną, Paryžių ir, baigę ten mokslus, sukūrė šiuolaikinę Rytus ir Vakarus jungiančią kompozicijos mokyklą. „Sinfonietta per archi“ – profesionalus, įdomus kūrinys: pirma dalis ekspresyvi, dramatiška, kampuotų ritmų, antroji lėta, niūrių tonų, o trečioji – gražaus rytietiško kolorito, vidurinėje jos padaloje altui imituojant nacionalinį instrumentą kemančą. „Andante ir Allegro“ solo partiją grojusį LKO koncertmeisterį Džeraldą Bidvą galima pagirti už jautriai, gražiu tonu atliktą šią nuotaikingą muziką. Azerbaidžano kompozitoriaus, vieno iš moderniosios nacionalinės muzikos stulpų, Fikreto Amirovo Simfonija styginių orkestrui dažnai grojama užsienyje ir atlieka reprezentacinį vaidmenį: ji išraiškinga, kontrastingų dalių, spalvingo kolorito. 

Atlikti ir du Vakarų kompozitorių kūriniai: pirmos koncerto dalies pabaigoje – spalvinga, nuotaikinga Gustavo Holsto „Šv. Pauliaus siuita“, op. 29 Nr. 2, kurios raiškūs britų folkloro ritmai ir intonacijos labai atitiko vakaro koncepciją, o turkų dirigento buvo interpretuojama labai gyvai, bei Georgo Friedricho Händelio Koncertas arfai ir orkestrui B-dur, op. 4 Nr. 6, HWV 294.

Geras, kokybe bei menine raiška įsimenantis orkestro ir dirigento darbas buvo sušildytas maestro Murato Cemo Orhano asmenybės žavesio ir galantiškumo. Tarp kūrinių gyvai bendraudamas su publika ir salėje esančiais turkų diplomatais bei kitais garbingais svečiais, jis pabrėžė esminę muzikos funkciją – galimybę ja dalintis, dėkojo už ją ir teigė laikantis garbe koncertuoti šioje salėje. Visada gerai nuteikiantis rytietiškas mandagumas tiesė tiltus ir tarp orkestro bei publikos. Be komunikabilumo, reikėtų pažymėti dirigento reiklumą, profesionalumą ir gerą viso vakaro valdymą: Orhanas buvo lankstus bei aktyvus scenos šeimininkas ir LKO vedlys. Jo daugiabriaunį muzikalumą formavo dirigavimo, dainavimo ir kompozicijos studijos Ankaroje, Niujorke ir Venecijoje, o paskui darbas su įvairiais pasaulio simfoniniais orkestrais ir operos teatrais.

Su vakaro įžymybe arfininku Çağatay Akyolu susipažinau dar 2019 m. spalį, kai jis taip pat su Lietuvos kameriniu orkestru dalyvavo iškilmingame renginyje, skirtame Azerbaidžano nepriklausomybės dienai, Rotušėje. Apie šį multiinstrumentininką, be arfos, valdantį ir kitus tradicinius turkų instrumentus, bei visą koncertą parašiau labai išsamią recenziją (https://www.muzikusajunga.lt/naujiena/pasakojimai-is-rytu). Tada jis grojo kitus kūrinius, o po koncerto man padovanojo savo ansamblio „Peninsula Arpanatolia“, su kuriuo atlieka sušiuolaikintą Anatolijos liaudies meistrų muziką, kompaktinę plokštelę.

Šįvakar skambėjęs arfininkams ir kanklininkams atmintinai žinomas populiarus Händelio Koncertas vargonams, muzikologų manymu, paties autoriaus aranžuotas arfai, suteikė didelį malonumą klausytojams ir padarė ilgai išliekantį įspūdį. Pirma dalis žavėjo gyvu tempu, lanksčia frazuote, subtiliai nufiliruojant frazes, pagražinimais. Geležinis ritmas ir nuostabus muzikavimas sudarė ypač žavingą derinį. Švelniai ir didingai žingsniuodamas į didelę kadenciją antroje dalyje, arfinininkas prikaustė dėmesį nepaprastu pirštų vikrumu, dramatiškų ir lyrinių momentų tobulumu – vietomis šis kilnus instrumentas skambėjo tiesiog nežemiškai... Greičiausiu įmanomu tempu Akyolas užbaigė trečią dalį ir visą šį efektingą pasirodymą.

Bisui arfininkas atliko labai populiarią ir dažnai šalyje skambančią melodiją – turkų dainiaus Âşıko Veyselio kompoziciją apie gegužio žiedus, kuri, aranžuota arfai, visiškai atskleidė arfos galimybes. Išplėtota į virtuozinę improvizaciją, ji priartėjo prie tradicinių turkų instrumentų skambesio. Tai bruožas, būdingas daugeliui Rytų šalių muzikantų, pasirinkusių Vakarų instrumentus. Kiekvienas Akyolo gyvas koncertas nustebina instrumento įvalda, meistryste ir subtilumu, kaip kažko dangiško atgarsis.