Fleitos fantazijos

Vasario 27 d. fleitininkas Justinas Mačys ir pianistas Mantautas Katinas „Organum“ koncertų salėje grojo nuotaikingą programą operų temomis, kuri taip pat skambėjo Paliesiaus dvare (kovo 1 d.), o netrukus bus pristatyta ir Užutrakio dvaro rūmuose (balandžio 13 d.). Puikūs solistai kartu parengė ne pirmą kamerinę programą: 2023 m. rudenį „Organum“ ir kitų salių klausytojai girdėjo Franzo Schuberto sonatos „Arpeggione“ transkripciją fleitai ir fortepijonui, Introdukciją ir variacijas fleitai ir fortepijonui dainos „Trockne Blumen“ („Sudžiūvusios gėlės“) tema, op. 160, bei Sonatą A-dur fortepijonui, op. post. 120.

Fleitininkas, dirigentas ir pedagogas Justinas Mačys atstovauja prancūziškajai fleitos mokyklai. Turbūt jau galima drąsiai teigti, kad, šalia savo dėstytojų Laimos Šulskutės ir Algirdo Vizgirdos, jis stovi geriausių Lietuvos fleitininkų gretose. Atlikimo meno (fleitos) magistro laipsnį įgijęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), Mačys 2009–2010 m. studijavo Nacionalinėje aukštojoje Liono muzikos ir šokio konservatorijoje, Philippe’o Bernoldo ir asistento Julieno Beaudimento fleitos klasėje. Atlikėjas aktyviai koncertuoja kaip solistas ir kamerinėse sudėtyse, dalyvauja festivaliuose, prisideda prie įrašų ir užsiima organizacine veikla. Nuo 2014 m. jis yra Panevėžio muzikinio teatro orkestro muzikantas, taip pat Panevėžio Broniaus Kutavičiaus muzikos mokyklos ir Vytauto Mikalausko menų gimnazijos fleitos mokytojas (nuo 2020 m. mokytojas metodininkas). Ketverius metus jis grojo Panevėžio muzikinio teatro pučiamųjų instrumentų orkestre „Panevėžio garsas“.

Jono Aleksos ir Roberto Šerveniko klasėse baigęs dirigavimą, Mačys bando jėgas ir šioje srityje – nuo 2016 m. Panevėžio muzikiniame teatre dirba dirigentu: parengė Franzo Leháro operetę „Linksmoji našlė“ ir Algimanto Bražinsko miuziklą „Šnekučiai“. Ypač mielas širdžiai pedagogo darbas randa vis platesnį atgarsį: nuo 2011-ųjų Mačys veda meistriškumo kursus ir seminarus šalies muzikos mokyklose, nuo 2019 m. organizuoja vardinę Justino Mačio fleitos vasaros akademiją Troškūnuose.

Pianistas Mantautas Katinas baigė Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą bei Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, paskui tęsė studijas Karališkojoje muzikos akademijoje Londone, kur įgijo magistro laipsnį. Čia jis studijavo pas Kaune gimusią žymią pianistę ir pedagogę Sulamitą Aronovsky-Žiūraitienę, kuri iš Lietuvos emigravo 1970 metais. Anksti prabudusį kūrybinį talentą rodo būnant keturiolikos metų sukurta pjesė fortepijonui „Oi tu, ąžuolėli“ lietuvių liaudies dainos tema (ją galima rasti tinklalapyje muzikosgrafika) ir intensyvus koncertinis gyvenimas nuo trylikos metų: Katinas grojo su Lietuvos kameriniu orkestru (LKO), Vilniaus Šv. Kristoforo, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, LMTA simfoniniais orkestrais, 2004 m. buvo įrašytas gyvas koncertas su Sauliumi Sondeckiu ir LKO, kuriame jis skambino Wolfgango Amadeus Mozarto koncertą fortepijonui d-moll Nr. 20. 2010 m. Katinas laimėjo pirmą vietą bei specialųjį „Philomuses“ asociacijos apdovanojimą tarptautiniame „Ile de France“ pianistų konkurse, koncertavo Prancūzijoje, dirbo Airijoje. Pianistas 2020 m. apgynė meno doktorantūros projektą „Sulamitos Aronovsky pianizmo ugdymo mokykla – atlikimo meno tradicijų tąsa“. Šiuo metu dr. Mantautas Katinas derina pedagoginę veiklą su kameriniu ir soliniu muzikavimu.

Kartais, kai susitinka aukščiausio meistriškumo virtuozai, rezultatas ne visada būna įkvepiantis, nes ne visi solistai geba muzikuoti gerai girdėdami kolegą. Šiuo atveju daug ką lemia didžiulė pianisto, kaip patyrusio akompaniatoriaus, patirtis ir darbas su geriausiais dainininkais bei įvairiais instrumentininkais. Jau pirmame „Organum“ salėje skambėjusiame kūrinyje, Gaetano Donizetti dviejų dalių Sonatoje fleitai ir fortepijonui c-moll (A 503), po trumpos Largo dalies greitas, žaižaruojantis Allegro liejosi laisvai, stilingai ir virtuoziškai – išgirdome idealų ansamblį garsinio santykio, tempų, ritmo ir charakterio atžvilgiu.

Su kaskart nauju kūriniu Mačys (juos dar ir pristatydamas publikai) skambiu, virtuozišku muzikavimu, veržlumu ir energija kėlė nuotaiką. Kūriniai vis sudėtingėjo, ir jis galėjo pademonstruoti visą meistriškumą. Giulio Briccaldi Fantazija Giuseppe’s Verdi operos „Trubadūras“ temomis patobulintai fleitai leidžia atskleisti šio įspūdingo instrumento galimybes. Čia Trubadūras tai linksmai nusiteikęs, tai pasinėręs į apmąstymus; gražioje dainingoje muzikoje apstu įvairiausių raiškos priemonių ir technikų.

Solo Katinas paskambino Ferenco Liszto „Ispaniškąją rapsodiją“. Puikios formos pianistas „žvėriško“ sunkumo virtuozinį kūrinį atliko švariai, tarsi be pastangų, charakteringai interpretuodamas liaudiškas temas; griežtai ir racionaliai suveržęs jo karkasą, muzikavo vienu atsikvėpimu, priblokšdamas savo energija ir temperamentu. Akivaizdu, kad iš prigimties galingo proto ir galimybių muzikantas nesitenkina vien melodingais mažesnės apimties kūriniais, kuriuose lengva parodyti įgimtą muzikalumą, bet imasi stambios formos kūrinių, tarp jų Liszto ir Medtnerio, jo repertuare užimančių ypatingą vietą. Kadangi Mantauto galimybės labiau negu akivaizdžios, norėtųsi išgirsti daugiau jo solinių rečitalių ne tik užsienyje, bet ir didžiosiose Lietuvos scenose, nes emigranto duona jam, regis, nėra artima, o tėvynė svarbi. Gal dėl kuklios ir uždaros asmenybės artistinis šio profesionalo menas tebėra menkai žinomas. Tikrai gaila! Norėtųsi tikėti, kad didžiulė jo erudicija ir sukaupta neįkainojama muzikavimo patirtis ras kelią į scenines aukštumas šiuo metu, kai jis yra pačiame jėgų žydėjime.

Pablo de Sarasate’s Fantazija Georges’o Bizet operos „Karmen“ temomis tapo virtuozerijos kulminacija. Širdžiai mielo kūrinio transkripcija labai įdomi, su skirtingais ritmais ir abiejų instrumentų dialogais, kai fortepijonas – ne tik akompanuojantis, bet ir replikuojantis partneris. Antrąją dalį duetas užbaigė pasiutišku greičiu, užtikrintai ir vienu kvėpavimu. Čia pianistas parodė tokį tikslų sudėtingų operinių partitūrų atlikimą ir sutapimą laike, kad solistas jam net nusilenkė dėkodamas. Nors turime daug puikių pianistų, seniai girdėjau tokio lygio darbą. Tikrai kiekvienas galėtų pavydėti koncertmeisterio Mantauto Katino, suteikiančio solistui galingą pagrindą ir tvirtumą, kai galima jaustis visiškai saugiam ir užtikrintam.

Paskutinė tą vakarą skambėjo Pietro Morlacchi Fantazija Gioacchino Rossini operos „Mozė Egipte“ temomis – vėl labai virtuoziškas kūrinys. Sidabrinis fleitos garsas kerėjo, ore tvyrojo džiugi nuotaika. Variacijos leido grožėtis italų operos atlikimo tradicijomis, perteiktomis fleitininko virtuozo, Milano „La Scala“ operos teatro primarijaus transkripcija. Kaip ir anksčiau girdėta Briccialdi, taip pat šio teatro pagrindinio fleitininko, fantazija.

Publika šaukė bravo abiem muzikantams, parodžiusiems aukščiausią meistriškumą. Linkime, kad juos išgirstų kuo daugiau muzikos mylėtojų.