Atsiduoti kūrybos šauksmui

Kaip tik penktadienį, kai pasirodo „Septynios meno dienos“, kovo 7-ąją, bus iškilmingai įteikiamos Vyriausybės kultūros ir meno premijos. Tarp laureatų – kompozitorė Loreta Narvilaitė, šiemet rudenį pažymėsianti gražią sukaktį. Žinant jos muziką, su šia poetiško skambesio kūrėja, ko gero, smagiausia pabėgti nuo slegiančių nūdienos aktualijų bei kontekstų ir panirti vien į kūrybos pasaulius – ten, kur mūsų stiprybė, amžinai gyvybingos idėjos ir žmogiškasis atsivėrimas byloja vien muzikos garsais.

Kalbinat kūrėją visada įdomu sužinoti, kaip jis pats suvokia savo kūrybos idėjų, koncepcijos, braižo ir t.t. kaitą. Jūs, pradėjusi nuo racionalumo, pasireiškusio ankstyvojoje kūryboje, ir „skambančios matematikos“, dabar rašote ryškiai neoromantinės ekspresijos, emocijų kupiną „būsenų muziką“. Ar iš tiesų yra įvykęs idėjinis posūkis, jau kitokios žinios transliavimas?

Apibūdinimas „skambanti matematika“ gal tiktų studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metais ir iškart po jų sukurtiems kūriniams („Praeinanti nata“ styginių orkestrui, „Nona“ vargonams, „Con variationi“ varinių pučiamųjų kvintetui). Taip tuometę mano kūrybos stilistiką įvardijo kažkuris muzikologas (-ė). Posūkis į „būsenų muziką“ (čia jau pačios sugalvotas terminas) įvyko maždaug 2000-aisiais su kūriniais „Šauksmas – Šviesa“ dviem trimitams ir dviem fortepijonams bei „Siena“ styginių kvartetui. Tarp jų įsiterpė „Atviras miestas“ simfoniniam orkestrui ir „Ryto rasa krito“ kameriniam ansambliui, kurie ženklino naujų kūrybinių krypčių pradžias.

Sakyčiau, kad „būsenų muzikoje“ esu užsibuvusi ilgiausiai. Tai liudija „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“ obojui solo, „Kai liepto nebus, pereisiu upę“ fortepijoniniam trio, „Liūdesio sodai“ mušamųjų trio, „Lakštingalos lietuje“ fleitai ir arfai (pirminė versija buvo fleitai ir mušamiesiems), „Lietus lyja toli nuo mūsų“ kameriniam ansambliui ir keli kiti opusai. Juos kuriu tarsi muzikinius emocijų, nuotaikų peizažus su iškylančiomis ryškiomis neoromantizmo ir postminimalizmo salelėmis. Rašydama muziką daug pasikliaunu intuicija, minčių linijas ir kulminacijas savo partitūrose dėstau pasitikėdama nuojauta, nors mano siekiamybė yra racionalių ir intuityvių komponavimo metodų sintezė. Dažnai į savo kūrybą mėginu pažvelgti iš šalies, muzikologo ar klausytojo žvilgsniu, juolab kad tenka rašyti kūrinių anotacijas ar atsakinėti į interviu klausimus.

Poreikis kurti muziką slypi asmenybės viduje, ir turi atsiduoti tam šauksmui. Todėl rašau, taip išreikšdama save. Tada atsiranda gyvenimo ir kūrybos pilnatvė. Mano kūryboje daug emocijų, asmeninio išsisakymo, bet ji pozityvi ir gana energinga. Muzikos garsais siekiu bendrauti su Lietuva ir pasauliu, nes manau, kad mano mintis jie perteikia kur kas tiksliau nei žodžiai.

Dabar sparčiai progresuojantį vizualumo dėmenį muzikoje galima suvokti ir kaip tiesioginį, tarpdisciplininį reiškinį, ir kaip grynosios muzikos viziją, tariamą vaizdinį, fantazijos kuriamą paveikslą, svajonę. Prie tokios kūrinio recepcijos dažniausiai prisideda pavadinimas. Man jūsų kūrinių pavadinimai savaime yra menas, jie itin poetiški, metaforiški, tą byloja ir jūsų paminėti kūriniai. Kas lemia tokį pasirinkimą?

Manau, kad kūrinio pavadinimas gali padėti atlikėjui ir klausytojui atrakinti tą žinutę, kurią kūrėjas užkoduoja partitūros natų raštuose. Muzikos garsais aš siekiu komunikuoti, o ne rašyti šiaip sau. Poetiški, metaforiški kūrinių pavadinimai yra vienas iš galimų kodų, nukeliančių į vaizdinių pasaulį, išlaisvinančių fantaziją, padedančių atlikėjo interpretacijai ir klausytojo suvokimui.

Ar pavadinimas gimsta pirmiausia, ar tai jau sukurto kūrinio paslaptingai patrauklus „viršelis“?

Dažniausiai galutinis pavadinimo variantas susiformuoja pabaigus kūrinį, nors yra buvę ir atvirkščiai. Tarkim, jau minėto opuso „Šauksmas – Šviesa“ pavadinime, kuris kilo pačioje kūrybinio proceso pradžioje, buvo užkoduota tiek kūrinio emocija, tiek forma. Šauksmas, išreikštas aukštu trimitų diapazonu, į viršų kylančiomis melodinėmis intonacijomis bei akcentuota ritmika, pasiekęs kraštutinį įtampos tašką šimtajame kūrinio takte virsta Šviesa. Ji išsilieja žemyn krintančiomis mažorinių akordų kaskadomis, diezinių ir bemolinių tonacijų atspalvių žaismu.

Panašiai buvo su kompozicija styginių orkestrui „Į krantą jūra krenta“. Priėmusi šį Vilniaus festivalio kūrybinį iššūkį ieškojau meninių sprendimų. Mintyse vis skambėjo pirmosios Antano A. Jonyno eilėraščio eilutės, pasufleravusios ne tik pavadinimą, bet ir muzikinės dramaturgijos idėją: „Į krantą jūra krenta, o krantai / Ją pasitinka, neramiai sustingę.“ Jūra – tai judėjimas, energija, krantas – statika. Jūra – galinga jėga, ji keičia krantą, plauna kopas. Rašant kūrinį dažnai iškildavo vaizdinys – Olando Kepurės skardis, nuolat ardomas bangų mūšos.

Tenka pripažinti, kad labai dažnai kūrinių pavadinimams pasirenku poezijos eilutes. Pavyzdžiui, kita eilutė iš to paties Jonyno eilėraščio „nubyrėjo“ į kompozicijos arfai ir orkestrui „Skambesys bangų sutampa su dangum“ pavadinimą. Kūrinio „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“ pavadinimui panaudojau Algimanto Mackaus eilėraščio „Miestas“ eilutę, o fortepijoniniam trio sukurtą kompoziciją „Kai liepto nebus, pereisiu upę“ pavadinau pagal Sigito Parulskio eilėraštį. Trombonui ir mušamiesiems parašyto opuso „Žaibai ir vėjai (Pamačius vakarą dangaus dugne)“ pavadinimą kūrybinio darbo pabaigoje pasufleravo Henriko Radausko eilės. Kūrinys „Lakštingalos lietuje“ pavadintas pagal XII a. japonų poeto Sáigio eilėraštį.

Beje, pavadinimus įkvepia ne tik poezija. Štai kūrinys „Lietus lyja toli nuo mūsų“ kameriniam ansambliui pavadintas pagal austrų dailininko, architekto ir skulptoriaus Friedensreicho Hundertwasserio paveikslą „The Rain Falls Far From Us“. O „Mano erdvės aplenkia industrinio liūdesio miestus“, skirto fortepijoniniam trio ir styginių orkestrui, pavadinimui „pasiskolinau“ ir truputį pakeičiau eilutę iš Andriaus Mamontovo dainos.

Muzikologė Eglė Gudžinskaitė kažkada pastebėjo, kad „metaforiški, poetiškai skambūs arba filosofiškai painūs“ mano kūrinių pavadinimai nejučia tampa mano kūrybos skiriamuoju ženklu. Todėl nerasdama tinkamo poetinio atitikmens kartais pati juos sukuriu. Pavyzdžiui, „Banga palydi paukščio skrydį“ smuikui solo, „Pamatyk jūrą tolumoje“ fortepijoniniam trio, „Artimos tolumos“ ar naujausi opusai: smuikui ir styginių orkestrui parašytas „Kur veda kopų kelias“ bei kameriniam ansambliui sukurtas „Pėdos, smiltys, vėjas – čia buvai atėjęs“.

Ar jūsų kūrybos inspiracijos labiau susijusios su miestu, ar su gamta? O gal tą idėjų, jausmų ar fizinių objektų pasaulį kaip bendras vardiklis sieja Klaipėda, kur gyvenate, pajūris?

Kūrybos inspiracijos ir temos natūraliai kyla iš mano klaipėdietiškos tapatybės, kuri siejasi su gyvenimu mieste ant jūros kranto. Skambančio miesto motyvai ėmė belstis į mano kūrinių partitūras netrukus po studijų LMTA. Baigdama asistentūrą-stažuotę parašiau minėtą „Atvirą miestą“. Kūrinio anotacijoje teigiama, kad aš, kaip ir garsusis niujorkietis Steve’as Reichas, atvirai išpažįstu meilę šiuolaikiniam miestui, jo svaiginančiam gyvenimo tempui ir išoriniam margumui. Kompozicijoje panaudojau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fortepijoninio preliudo, op. 7 Nr. 4, temą, kurią išskaidžiau keleto garsų segmentais. Miesto tema netrukus rado atgarsį ir kompozicijoje obojui bei kameriniam orkestrui „Pragydo vėjas“. Beje, jo pavadinimui ir epigrafui pasirinkau Sigito Gedos eilėraštį, kuriame netikėtų prasmių perkeitimu „kubistinėje“ daugiabučio erdvėje atsiveria amžinybės dimensija.  

Miestas pamažu tapo vienu esminių, vyraujančių mano kūrybos simbolių – amžinybės, gyvenimo metafora. „Miesto labirintą“ sopranui, skaitovui ir simfoniniam orkestrui man užsakė aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“. Šio kūrinio idėja grįsta dviejų lietuvių autorių tekstais miesto tema. „Vieno daug keliavusio žmogaus aš kartą paklausiau: „Kurie miestai yra didžiausi?“ Jis man atsakė: „Miestai, sutikti vaikystėje“ (Algimantas Mackus); „Per šimtmečių šimtmečius miestas darėsi vis tobulesnis labirintas, kad žmogus pats su savimi nebesusitiktų. [...] Kas išdrįs pasitraukti į mišką, tyrus, dykumą, kalnus, uoloje iškaltą atsiskyrėlio buveinę?“ (Jurga Ivanauskaitė). Šių autorių tekstai rečituojami arba dainuojami dinamiškos simfoninio orkestro skambesio erdvės fone. Garsais tapomas postminimalistinis, urbanistinis peizažas, pagrįstas įvairaus intensyvumo orkestrinių spalvų „blokų“ kaita.

„Miestas kaip meno kūrinys“ aktoriui, vokaliniam ansambliui ir kameriniam orkestrui – tai kompozicija, sukurta pagal Klaipėdoje gimusio filosofo, pedagogo, politiko, šviesaus atminimo Leonido Donskio tekstą. Jo teigimu, „miestas yra vieta, fiziškai pritaikyta kolektyviniam gyvenimui, ir kartu simbolis tų kolektyvinių tikslų ir bendrumų, kurie atsiranda tokiomis palankiomis sąlygomis. Kartu su pačia kalba jis lieka didžiausiu žmogaus meno kūriniu.“

Kita man svarbi tema ir įkvėpimo šaltinis yra jūra. Tai atspindi tiek su ja susiję kūrinių pavadinimai („Banga palydi paukščio skrydį“, „Pamatyk jūrą tolumoje“, „Į krantą jūra krenta“, „Skambesys bangų sutampa su dangum“, „Saulėlydžio jūros daina“), tiek dažnai banguojanti muzikos tėkmė.

Miesto ir jūros temas reflektavo didžiausi apimties ir atlikėjų sudėties aspektais pastarųjų metų kūrybiniai darbai – operos. Pirmiausia buvau įtraukta į operos triptiko „Neringa“ kūrėjų komandą. Man, klaipėdietei, gyvenančiai Neringos pašonėje, šis kraštas yra labai artimas. Iš pradžių buvo neramu, kaip trys operos triptiko dalys – „Jūra“ (ją rašė Vaida Striaupaitė-Beinarienė), „Kopos“ (ją rašiau aš) ir „Pušys“ (ją kūrė Algirdas Martinaitis) – stilistiškai susijungs ir derės tarpusavyje. Nors mes visiškai nesitarėme, operos triptiko dalys sklandžiai susijungė į visumą. Po to Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras man patikėjo parašyti muziką pirmajam istorijų operos „Klaipėda“ veiksmui. Dalyvavimas šiame projekte man buvo išties ypatingas, nes istorinę Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukaktį galėjau įamžinti kūrybos garsais. Operos libretą sukūrė Arvydas Juozaitis, o muziką kitiems veiksmams rašė skirtingo kūrybinio braižo kolegos Vladimiras Konstantinovas, Donatas Bielkauskas ir Kristijonas Lučinskas. 

Koks yra istorinis jūsų pačios ryšys su Klaipėda?

Klaipėdos miesto ir krašto praeitis man labai svarbi. Beveik visi mes ar mūsų vyresnės kartos giminės čia esame atvykėliai. Mano seneliai (iš mamos pusės) į Klaipėdą atvyko apie 1946-uosius iš Tauragės, bėgdami nuo trėmimo. Tad man labai įdomu pažinti tą miestą, kuris buvo iki tol, XX a. pradžioje, kuriame gyveno ir aktyviai veikė garsios Lietuvos kultūros asmenybės. 1923 metai Klaipėdos kraštui buvo labai reikšmingi. Tada Stasys Šimkus Klaipėdoje įkūrė konservatoriją, kurioje, beje, prieš 45 metus prasidėjo mano kelias į kompoziciją.

Subtilaus ir sielos stygas užgaunančio skambesio yra jūsų „Artimos tolumos“ (Thomo Manno festivalio Nidoje užsakymu), kurios, kaip sakėte, gimė „vaikščiojant Mažosios Lietuvos pakrantėmis ir sutikus, žinoma, mintyse, įžymias šio krašto asmenybes“. Kokias asmenybes „sutinkate“ kurdama savo muziką? Kokie jų atgarsiai ar citatos įsipina į jūsų kūrinius?

Kūrinio „Artimos tolumos“ kūrybinio darbo procese mintis gaivino du šaltiniai: Mažosios Lietuvos liaudies daina „Per kalnelį, per aukštąjį“ iš Kristijono Barčo dainų rinkinio „Dainų balsai“ ir Johanno Sebastiano Bacho Preliudas iš Pirmosios siuitos violončelei solo G-dur. Minimalistiškai plėtojamose smuiko ir violončelės frazėse kartais pasigirsta liaudies dainos ar preliudo motyvai, kaip saviti šio krašto kultūros kraštovaizdžio atgarsiai.

Rašydama operas „Neringa“ ir  „Klaipėda“ studijavau Neringos sukūrimo legendas ir Klaipėdos krašto istoriją, ieškodama kūrybinių inspiracijų ir muzikinės medžiagos peržiūrėjau šimtus Mažosios Lietuvos liaudies dainų, liuteroniškų giesmių. Operos „Klaipėda“ libreto autorius netgi buvo davęs nemažai užuominų apie tai, kas skamba tos ar kitos scenos metu, tarkime, liuteroniška giesmė „Dieve, arčiau Tavęs“, vokiška daina „O, Tennenbaum“, „Knygnešių himnas“ ar Vydūno „Lietuva, brangi šalelė“. Visa tai tapo stipriu kūrybiniu impulsu, tačiau teko pasistengti, kad ši skirtinga muzikinė medžiaga susijungtų ir kuo natūraliau suderėtų su mano pačios kūrybos stilistika.

Mažosios Lietuvos liaudies dainų motyvų pasigirsta dar keliuose mano kūriniuose. O štai kompozicijoje „Ryto rasa krito“ suskamba lietuviška sutartinė, lyg per šydą skleidžianti skaisčiai nostalgišką šviesą.

„Pėdos, smiltys, vėjas – čia buvai atėjęs“ – viena naujausių kompozicijų, parašyta fortepijono virtuozui Alexanderiui Paley ir jo vadovaujamam ansambliui „Paleasis“. Pagalvojus apie Paley ir būsimą kūrinį, man pirmiausia suskambo Mozartas, nes daug valandų buvo praleista su pianisto interpretuojamais jo fortepijoniniais koncertais. Todėl savo partitūroje netikėtai leidau trumpam į svečius užklysti Mozarto fortepijoninio koncerto motyvui, nors iš esmės kūrinyje vyrauja lietuviška tematika, viena dalis netgi pagrįsta minimalistiškai kartojama kalėdinės dainos melodija. Šis kūrinys – tai kelionė muzikos garsais, stebint ir reflektuojant savo ir kitų įmintas pėdas, kurias greitai užkloja smiltys, nuolat pustomos vėjo. Lieka tik prisiminimai, kad čia buvai atėjęs...

Pakalbėkime apie dedikacijas: 2020 m. sukurtą „Garsas prabyla į tylą“ skyrėte Guodai Gedvilaitei. Kompozicijoje tarsi užsiminėte apie pianistės gimtąsias vietas – Druskininkus. Kūrinys prasideda liaudies dainos „Anoj pusėj Nemuno“ melodija, tarsi aliuzija, kad Guoda užaugo prie Nemuno, „anoj pusėj“. Tai reiškia jautrų jūsų požiūrį į muzikantą, jo pažinimą ne vien kaip muzikos atlikėjo scenoje, bet ir kaip žmogaus. Kodėl jums tai svarbu?

Kaskart rašydama kūrinį turiu ne tik įsimylėti jį, bet ir kuo geriau pažinti būsimus jo atlikėjus, nes būtent jų dėka partitūroje užrašytos natos virs garsais, perteikiančiais mano mintis pasauliui. Su dauguma atlikėjų esame artimi draugai, bičiuliai, kolegos. Mintyse atgyja kartu išgyventos patirtys, suteikiančios pasitikėjimo vieniems kitais ir skatinančios toliau kurti, bendrauti per muziką. Guoda yra viena tokių labai artimų, atvirų, kūrybiškai ieškančių asmenybių. Ji netgi pasiūlė visiškai savitą „Garsas prabyla į tylą“ interpretaciją, pridėjusi metronomą aktyviausioje kūrinio dalyje ir savo improvizaciją minėtos liaudies dainos tema pabaigoje.

Atlikėjai, su kuriais sieja glaudus meninis ir asmeninis ryšys, kūrybiškai mane labai inspiruoja ir motyvuoja. Tarp tokių yra nuostabi menininkų pora – smuikininkė Dalia Dėdinskaitė ir violončelininkas Glebas Pyšniakas, kurie inicijavo kūrinio „Pamatyk jūrą tolumoje“ atsiradimą ir jį atliko projekto „Langas į Lietuvą“ pasauliniame ture daugiau nei šešiolikoje pasaulio šalių. O pernai duetas mane tiesiog pakerėjo tobula kūrinio „Artimos tolumos“ interpretacija. Dar paminėsiu smuikininkę Rusnę Mataitytę, obojininką Robertą Beinarį, fleitininką Giedrių Gelgotą ir jų vadovaujamus kolektyvus, taip pat arfos deivę Joaną Daunytę. Užteko tik kelių minučių pokalbio su ja po kažkurio koncerto, ir kūrinio arfai su orkestru sėkla buvo pasėta. Palankiai susiklosčius aplinkybėms (premjera „Gaidos“ festivalyje ir LKS užsakymas) netrukus iš jos išaugo „Skambesys bangų sutampa su dangum“.

Ypatinga kūrybinė bendrystė mane sieja ir su lenkų kariljonininke Monika Kaźmierczak, kurios iniciatyvomis kasmet gimsta ir sklinda po pasaulį nauji mano kūriniai unikaliam kariljono instrumentui.

Kompoziciją „Kur veda kopų kelias“ rašiau smuikininkui Hugo Ticciati ir Lietuvos kameriniam orkestrui. Prieš pradėdama darbą pirmiausia išklausiau daug internete rastų smuikininko įrašų. Darbas prie kūrinio vyko gana sklandžiai gal ir dėl to, kad esu asmeniškai pažįstama ir su solistu, ir su Lietuvos kameriniu orkestru. Kita vertus, geras kūrybinės veiklos variklis buvo didelė premjeros „Gaidos“ festivalyje atsakomybė.

Dar viena istorija susijusi su naujausiu opusu „TIME. DIE ZEIT. LAIKAS“. Jį rašiau praėjusių metų pabaigoje AIR – Artist In Residence Kremse (Austrija). Kūrinys skirtas Austrijoje reziduojančiam vokaliniam ansambliui „Graces & Voices“, kurį sudaro penki moteriški balsai, dainuojantys a cappella. Klaipėdoje jau buvau girdėjusi vieną jo atliekamą sakralinės muzikos programą, tačiau to nepakako gilesniam įspūdžiui susidaryti. Nuvykusi į Vieną, buvau pakviesta dalyvauti ansamblio repeticijoje, kuri mane labai sujaudino. „Graces & Voices“ giedamas grigališkasis choralas iš tiesų palietė širdį. Emocijos pirmiausia išsiliejo ašaromis, o per kelias įkvepiančios kūrybinės rezidencijos Kremse savaites jos virto natomis. Dabar nekantriai laukiu kūrinio premjeros. Labai smalsu, kaip trimis kalbomis dainuojamas kūrinys derės konceptualiai sudarytoje ansamblio programoje, apimančioje grigališkąjį choralą, sakralinę ir pasaulietinę muziką.

Pastaruoju metu labiausiai traukia rašyti vokalinę muziką, kuri yra artimiausia mano kūrybinei saviraiškai. Ką tik atidaviau „Ledų operos“ partitūrą, skirtą „Žaibo operos“ projektui, Lietuvoje plėtojamam pagal britišką „Snappy opera“ modelį. Simboliška, kad libretą jai parašė dukra Ieva, taip pat baigusi kompozicijos studijas.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino ir parengė Laimutė Ligeikaitė