Tautos dvasios kapsulės beieškant

Kauno klausytojams atlikta Felikso Bajoro ankstyvosios vokalinės kūrybos programa jau buvo „7 meno dienų“ puslapiuose profesionaliai aptarta. Po koncerto Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje norėjosi pasigilinti į jos esmę. Rengiant Bajoro kūrinius balsui susitiko dviejų kartų menininkai: tituluota XX a. dainininkė Giedrė Kaukaitė ir pasikeitusiam XXI a. pasauliui atstovaujančios, skirtingos sceninės patirties turinčios dainininkės Simona Liamo, Eglė Šlimaitė ir Kristina Žaldokaitė bei pianistas Justas Čeponis.

Kodėl? Toks klausimas tapo ir mūsų pokalbio su Kaukaite leitmotyvu. Vokalinės muzikos kūrinį galima priimti kaip tekstą, kurį fortepijonui pritariant reikia realizuoti balsu. Tačiau kiekvienas tekstas – tai būdas ir kompozitoriui, ir jį perprantančiam atlikėjui perteikti prasmingą žinutę: apie ką kalbama. Pažinti tekstą ir suvokti jo prasmę – skirtingi, bet neprieštaraujantys dalykai.

Menasi epizodas iš XX a. 10-ojo dešimtmečio viduryje vykusio koncerto. Baigėsi pirmoji Kaukaitės rečitalio dalis. Joje skambėjo Johanneso Brahmso, Samuelio Barberio, Ottorino Respighi, Gustavo Mahlerio koloristinė poetika ir melodinė plastika. Atmenu, stebino kuriamo meno grynumas, nepuošiamas kokia nors vidutiniokių dainininkių teatrališka afektacija. Žavėjo aiškiai intonuojama mintis, intrigavo kuriama atmosfera. Bet štai – jau kitokia atmosfera antroje koncerto dalyje. Klausytojų-žiūrovų dėmesį prikaustė lyg iš kito pasaulio į sceną žengianti neįprasta, tarsi aukojimui skirta mantija apsigaubusi dainininkė. Kaip magiškame atnašavimo rate: verkaujanti, šmaikštaujanti, paslaptingai šnabždanti, virpulį klausytojams kelianti šūkčiojimais ir aimanomis. Tai su pianiste Gražina Ručyte dovanojama Bajoro kūryba – „Sakmių siuita“, variacijos „Ugdė motutė“, dainos...

„Felikso Bajoro kūryba, vos atsivertus natas, mane pasiglemžė lyg burtai, – pasakoja Giedrė Kaukaitė (G.K.). – Kūrinių personažai malonybiniais vardais mergelė, bernelis, motinėlė, tėvutėlis, sesutėlė, saulutėlė, mėnesėlis, žvaigždutėlė ir paukščiai, gyvuliai, medžiai, velniai įtraukė kaip saldus akivaras, kalbėjo tarsi girdėtais žodžiais, o dramatiškos ir komiškos situacijos atrodė asmeniškai patirtos ir išgyventos. Anuomet tai buvo mįslė, tačiau ilgainiui suvokiau, kad traukia giluminis žmonijos paveldo kodas, glūdintis tautosakoje ir kiekviename iš mūsų kaip didžioji teisybė. Ir traukia juk ne tik mane. Prie Bajoro kūrinių grįžta ne viena dainininkė ir dainininkas, jų mįslę norėdami įminti.“   

Ženklai natose visiems reiškia tą patį. Tačiau tembrai, frazių intonavimas, artikuliacija, akcentai... Individualų jų garsinimą lemia menininko intuicijos gelmė: emocinė pagava, poetinės nuostabos pojūtis. Iš to randasi įgarsintas vyksmas. Kaukaitė – giliai mąstanti asmenybė. Požiūrį į kūrybiškumą ir interpretaciją dainininkė išsamiai yra išdėsčiusi straipsnių cikle „Mano kelrodės dainos“ (7md, 2021, Nr. 2–9). Intuicijos ir intelekto sambūvis scenoje kaskart atverdavo vis naują jos kūrybos puslapį. Kaip tad ieškota svarbiųjų atramos taškų?

G.K.: „Didžiausia Bajoro brangenybė ir jo kūrybinė inspiracija – žodis. Pasitelkęs lietuviškų dermių balsus, jis sukūrė unikalias emocines erdves, o jose – savitus personažų charakterius, jų būsenas, elgesį ir net aplinką. Toks garsynas ne tik girdimas, jis kone matomas tarsi teatre. Tasai apčiuopiamas tikrumas įdavė raktą ieškant kelių ir į kitą repertuarą, kurį ilgainiui rinkausi kaip savą, dainuojant ir kitomis kalbomis.“

Kalbėdama apie muzikos meno prakilnumą dainininkė išaukštino kelis jai artimus XX a. antrosios pusės lietuvių kompozitorius: „Feliksas Bajoras, Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas ir kiek vėlesnis Algirdas Martinaitis – svarbiausi mūsų muzikinės kultūros kūrėjai, prieš pusšimtį metų atvertę naują, istorinį lietuviškos muzikos puslapį. Jų kūrinių pirmieji atlikimai – man likimo dovana. Toje pat „zonoje“ ir Vidmantas Bartulis. Šių autorių kūryboje, lyg kapsulėje, glūdi savita lietuvių tautos dvasia.“

Anie dešimtmečiai – perkeltinių prasmių laikas, kai potekstė buvo svarbesnė už pagrindinį tekstą. Kodėl medžiams užginta kalbėti? Apie neregį, visų mulkinamą uosį – teisybės simbolį, apie nepalaužiamą ąžuolo tvirtybę, apie neišvengiamą prigimtinį žmogaus ryšį su požeminio pasaulio būtybėmis... Autentiško tautiško dainavimo tradicija, dainininkės jungiama su kultyvuotu vokalu, tolstant nuo klasikinio dainavimo tradicijos, o drauge ir intonacijų skoliniai iš žemaičių ar kitų numanomų protėvių kūrė savitą atlikimo stilių ir savitą pasaulį, kurio ištakos glūdi tautos proistorijoje. „Bajoras lietuviškan purvynan įsibridęs klimpsta“, „Kutavičius į amžių pradžią atsigręžęs regi“, – aforizmais požiūrį į mylimus autorius yra užrašiusi Kaukaitė.

Žavėjimąsi dainininkė tęsia minėdama ir kitus jos dainuotus, kūrybos idėjomis jai artimus autorius: Julių Juzeliūną, Justiną Bašinską, Algimantą Bražinską, Vytautą Jurgutį, Jurgį Juozapaitį... Apgailestauja, kad nebeteko susitikti su netikėta ir įdomia vėlyvojo laikotarpio Vytauto Laurušo kūryba. Vis dėlto artimiausi jai tie pirmieji keturi. Dainininkė pabrėžia labai aiškų jų tautiškumo pojūtį, lyg geluonimi išryškinusį gelminį ryšį su lietuvių tautos savastimi.

Puiki filosofo Antano Maceinos mintis: „Daina yra žodžio pratęsimas.“ Kaukaitės įdainuota Bajoro (su pianiste Gražina Ručyte) ir kitų autorių – Stasio Šimkaus, Balio Dvariono, Juozo Gruodžio, Jono Nabažo, Algimanto Bražinsko, Justino Bašinsko – kūryba (su pianistu Vytautu Koriu) net įraše atsiveria kaip dainos interpretavimo chrestomatija, „gumbuotų konstrukcijų grožyje“ (anot Bajoro) išryškindama mintį. Kriterijumi tampa ne kompozitorių surašytų ženklų atlikimo tikslumas. Tai tik asociatyvi nuoroda. Svarbiausia, Kaukaitė gebėdavo rasti atsakymą į klausimą, kodėl tokie ženklai parašyti.

Kaip apibūdino Bajoras, „muzika yra visa tai, kas literatūroje – tarp eilučių“. Štai atlikdama „Sakmių siuitą“ dainininkė sakė save mačiusi „tų vienuolikos mitologinių nutikimų pasakotoja, skelbėja, kone pamokslininke ar pranašautoja, kad jie nuskambėtų skirtingais apibendrinimais, lyg maži epai“. Tokiam tikslui ji pasitelkė sakytinį būdą, ieškojo lygesnio garso, tarsi nebūtų mokiusis dainavimo. Savitikslio vokalizavimo išvengė ir dainuodama kitas Bajoro dainas bei vokalinius ciklus: „Vestuvines dainas“ su liaudies instrumentais, „Kalendorines dainas“ su ansambliu „Musica humana“, „Karo dainas“ su kameriniu orkestru.

Šiandien galvoju: ar tokią sampratą pedagogas būsimam atlikėjui gali perteikti? Gal verta nurodyti tik tam tikras gaires, o gyvastį joms suteikti turi pats žmogus? Gal net daugiau pajusti nei suprasti tautinės kūrybos ir universumo bendratį?

G.K.: „Dažnai nutinka kad nelauktai gimęs palyginimas ar netikėta asociacija, o kartais kolegiška nuoroda į istorinį šaltinį, studiją ar citatą paliečia suvokimą greičiau nei pabodusios technikos priemonės. Štai, pasirodo, obelis lietuvių tradicijoje yra moteriškoji pasaulio medžio versija, obuolys daugelyje indoeuropiečių tautų – meilės, grožio, darnos, vaisingumo simbolis. Tokia samprata suteikia galimybę kurti slėpiningą, daugiaprasmį atlikimo turinį, neiliustruojant ir nemėgdžiojant.“

Atmenu tą laiką, kai Nacionalinėje filharmonijoje į repeticijas atėjęs Bajoras aiškindavo dainininkams savo kūrinių atlikimo subtilumus, parodydamas balsu, kaip tai turėtų skambėti. Brangindamas savo kūrinių idėjas, autorius buvo reiklus ne tik frazės intonacijai, dinamikai, tempų skirtumams ar ritmo tikslumui, bet ir atskiram žodžiui, akcentui, kartais net kuriai nors raidei. Niekas neįstengdavo autoriaus atkartoti, tad pykdavo ir modavo ranka...

Paklausiau, kodėl kilo sumanymas inicijuoti Bajoro ankstyvosios vokalinės muzikos koncertą. G.K.: „Mintis surengti šį koncertą, viena vertus, natūrali, kompozitoriaus jubiliejui skirtoje renginių panoramoje tarsi pasigedus būtent ankstyvųjų opusų, kaip savotiškų kūrybinės biografijos ištakų. Kita vertus – tai ambicingas išbandymas. Visi koncerto dalyviai pasaulį išvydę jau po devyniasdešimtųjų, tad apie nesenus istorinius virsmus girdėję jau „tik iš knygų“. Kartų skirtumas... Tvirtinama, kad net laikas fiziškai pagreitėjo, pakito patriotiškumo ir pilietiškumo samprata, prioritetai, kitaip rūšiuojamos vertybės. Šių dienų jaunam žmogui nebeskauda širdies taip, kaip anai kartai skaudėjo. Bajoro įstabųjį „purvyną“ savaime pajus tas, kieno saitai su autentiška aplinka dar nenutrūkę, kas vaikystėje dar bėgiojo basas, kas prisimena girios gausmą, šaltinio vėsą ir kelio dulkių šilumą, vakare iškritusios rasos gaivumą, kieno dar nepasivogė išoriškumas ir pragaištinga sąvoka „meno industrija“, kurianti instagramų blizgesį ir skurdą, o mygtukus supainiojus iškreipiama informacija ir kertamo ąžuolo garsuose begirdime kirvio geležį, pamiršę, kad medžiui skauda... Ruošdami šią programą stengėmės joje apsigyventi iš tikrųjų, o ne lyg iš tikrųjų. Siekėme neapsiriboti „greito maisto“ produkcija ir kad mums negrėstų pobaisis žodelis neva. Viliuosi, kad tarp mūsų ir publikoje tokių nebuvo. Jauna klausytoja ištarė: „Godžiai klausiausi, esu alkana lietuviško žodžio...“       

Bajoro kūrybą balsui prikelti šiandien buvo tikrai prasminga ir reikšminga. Gal muzika, „kaip aukštesnis jutimas“, anot Bajoro, padės naujos kartos atlikėjams ir klausytojams surasti ir XX a. muzikos savitumus, atverti kompozitoriaus autentikos unikalumą šiandien. Jaunoms atlikėjoms nereikėtų „numesti“ šios programos, o bandyti vis dar gilintis į galimybę savo esybe sukurti savitą pasaulėvaizdį. Manau, kad Nacionalinės filharmonijos Mažoji salė galėtų dažniau atverti atlikėjų atodangas.

Į koncertą Vilniuje atėjo daug muzikų, Giedrės Kaukaitės bendraamžių, kurių sąmonėje vis dar skamba „Kaukaitės teatro“ atbalsiai ir tos mantijos – kaip simbolio – ilgesys. Ten slypėjo mįslingi ir tokie savi lietuviškieji išminties ženklai.