Lauktos ir netikėtos staigmenos

Apie konkursų teigiamas ir neigiamas puses prikalbėta ir prirašyta daug. Nors įvairios polemikos nemažėja, konkursų skaičius pasaulyje kaip didėjo, taip didėja. Šiais laikais juos pradėjo rengti jau ir visai nedidelės organizacijos, kartais pasitelkusios kokio nors iškilesnio vietos menininko vardą arba suradusios pinigų mažytėms premijoms. Tokių visame pasaulyje gerai žinomų vardų kaip Jaschos Heifetzo nėra, tad Vilniuje rengiamo šiuo vardu pavadinto konkurso žinomumas nuolat didėja. Nuo pat pirmojo stebint meninį konkurso lygį akivaizdu, kad jis auga, o norinčiųjų jame dalyvauti kaskart gausėja. Ypač staigiai paraiškų padaugėjo pastaruosiuose trijuose konkursuose, kai į juos pradėjo atvykti daug smuikininkų iš Tolimųjų Rytų. 2021-aisiais vykusiame šeštajame buvo daugiau nei 170 paraiškų iš viso pasaulio, o šiemet jų gauta dar daugiau, apie du šimtus. Galima drąsiai sakyti, kad konkursas tapo labai svarbiu pasaulinės smuiko kultūros renginiu, o tai reiškia ir labai didelę rengėjų atsakomybę už jo sklandžią eigą ir ypač rezultatus. Legendinio Jaschos Heifetzo vardas įpareigoja!

Šiemet po pretendentų atrankos buvo pakviesti 56. Keliems neatvykus, pirmajame ture grojo 49 smuikininkai iš Europos šalių ir didelis būrys iš Kinijos, Japonijos ir Pietų Korėjos. Į antrąjį turą pateko 19 dalyvių, į finalą – šeši. Taigi atranka ir konkurencija buvo labai didelė.   

Vertinimo komisijos pirmininkas nuo pat pradžios yra vienas žymiausių pasaulio smuikininkų Gidonas Kremeris. Jo vardą žino kiekvienas pradedantysis, o juolab jaunuolis, kuris dalyvauja šiame konkurse ir tikisi būti jo išgirstas ir išklausytas. Kiti žiuri nariai, palyginti su seniau vykusiais konkursais, keičiasi, nors kai kurie, praėjus metams kitiems, pasikartoja.

Apie komisijos sudarymą po praėjusio, šeštojo, konkurso esu klaususi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės ir žiuri narės Rūtos Lipinaitytės-Savickienės. Pasak jos, kadangi konkursas priklauso tarptautinei EMCY (European Union of Music Competitions for Youth) organizacijai, komisijos formavimui šiek tiek įtakos turi jos taisyklės: kiek turi būti užsienio narių, kiek pasikartojančių ir t.t. Taigi vertinimo komisija kaskart atsinaujina. (Šių metų programėlėje įrašyta dar viena konkurso narystė: World Federation of International Music Competitions – Ž. R.) Vertinama balais, kurių sistema prieš kiekvieną konkursą išaiškinama žiuri nariams. Smuikininkų pasirodymai neaptarinėjami, remiamasi tik parašytais balais – žiuri nariams paliekama laisvė remtis savo prioritetais ir skoniu...

Dabar prisiminus Lipinaitytės žodžius man kyla tąsyk neužduotas klausimas: ar aukšto lygio profesionalų, sudarančių tokio pat lygio komisiją, prioritetai ir skonis gali skirtis tiek, kad taptų lemtingi svarbiausiems konkurso rezultatams? Tai, kad minėta naujoji vertinimo balais sistema panaikino gyvus žiuri aptarimus, gal ir pažangu, tačiau kyla pavojus dėl „greita ranka“ parašytų balų, nesvarsčius ir nepalyginus visų dalyvių, gauti netikėtą, gal net neteisingą rezultatą. Atvirų žiuri narių diskusijų panaikinimu, atrodo, siekta išvengti kurios nors autoritetingos nuomonės viršenybės. Tačiau klausimas, ar tai šimtu procentų padeda.

Žiuri, be pirmininko Gidono Kremerio, sudarė šeši nariai: Aistė Dvarionaitė (Lietuva, Jungtinė Karalystė), Rūta Lipinaitytė-Savickienė (Lietuva), George’as Tudorache (Rumunija, Bulgarija), Mario Hossenas (Austrija, Bulgarija), Mihaela Martin (Rumunija) ir Pavelas Vernikovas (Šveicarija, Ukraina). Tai koncertuojantys arba koncertavę smuikininkai, patys kadaise dalyvavę konkursuose, dabar aktyvūs įvairių konkursų žiuri nariai, žinomi savo meistriškumo kursais ir kita pedagogine veikla. Net keturi iš jų Heifetzo konkurso žiuri niekada nedirbo. Ne pirmąsyk į žiuri pakviestas Pavelas Vernikovas yra privataus Vienos miesto muzikos ir scenos menų universiteto (MUK) profesorius, rengiantis daug meistriškumo kursų įvairiose Europos vietose.

Prieš skelbiant rezultatus, žodis buvo suteiktas Gidonui Kremeriui, pasidalinusiam mintimis apie muzikanto gyvenimą ir tarnystę muzikai. Garbusis pirmininkas kalbėjo gana tyliai, mikrofonų Mažojoje Nacionalinės filharmonijos salėje nebuvo, tad jo kalbą geriausiai išgirdo laureatai ir arčiau jo stovėjusieji. Kelių asmenų liudijimu, savo kalbą, kreipdamasis į laureatus, maestro pradėjo tardamas, kad rezultatai jiems bus netikėti... Pirmąją premiją (12 000 Eur) pelnė Yuki Hirano (Japonija), antrąją (8000 Eur) – Jinzhu Li (Kinija). Trečioji premija (6000 Eur) padalinta perpus po 3000 Eur dviem smuikininkams – Chaeyeon Lee (Pietų Korėja) ir Shaohengui Zhongui (Kinija). Kiti du finalininkai – lietuvis Rokas Diržys ir Lenkijos atstovė Zofia Anna Olesik – apdovanoti diplomais ir pinigine premija po 1000 eurų. Pirmosios premijos laureatė, šiuo metu studijuojanti pas Vernikovą Vienoje, pelnė dar devynis specialiuosius prizus, įsteigtus daugiausia koncertinių organizacijų, 2025–2026 m. sezone surengsiančių jos rečitalius. Jai paskirtas ir prizas (500 Eur) už geriausią Heifetzo transkripcijos atlikimą, įsteigtas Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo. Dar vienas prizas (1000 Eur), laimėtas pasibaigus pirmajam konkurso turui, atiteko smuikininkui Kristijonui Pūčiui už specialiai konkursui sukurto Algirdo Martinaičio opuso smuikui solo „...Su paukščio giesme...“ geriausią atlikimą, o septyniolikmetis Rokas Diržys apdovanotas specialiuoju prizu „Geriausiai pasirodžiusiam dalyviui iš Lietuvos“ (1000 Eur).

Visų prizų nevardinsiu, užbaigsiu „Virtualiosios publikos prizu“ (500 Eur), įsteigtu kelionių agentūros „Menų turas“, taip pat atitekusiu Diržiui. Beje, internete paskelbti ir virtualių balsų skaičiai, atspindintys šešis finalininkus išklausiusios publikos reakciją, keletą pateikiu: Diržys – 614 balsų, Olesik – 532 balsai, pirmosios premijos laureatė Hirano – 44 balsai... Šie skaičiai, žinoma, nereiškia, kad Lietuvos atstovas pasirodė geriausiai, tiesiog publika labiausiai jį palaikė ir skyrė didžiausią simpatijų dalį. Antra vertus, nepamenu, kad finalo klausytojai taip menkai balsuotų už būsimą konkurso nugalėtoją.

Tiesą sakant, po rezultatų paskelbimo daugelis finalo klausiusių pažįstamų, tarp jų ir vienas pirmųjų šio konkurso organizatorių profesorius Petras Radzevičius, buvome nustebinti pirmąja premija. Yuki Hirano antrojo turo programą atliko tikrai ryškiai ir sėkmingai. Franzo Waxmano „Karmen fantazijoje“ akivaizdžiai atsiskleidė kaip savarankiška, drąsi ir mąsli asmenybė, ne vien smuiką valdanti virtuozė. Filharmonijos salėje su Modesto Pitrėno diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru ji atliko Jeano Sibelijaus Koncertą smuikui, pateikdama, švelniai tariant, keistoką interpretaciją, persunktą hipertrofuotų emocijų pertekliaus. Tai esmingai pakeitė Sibelijaus muzikos stilių ir kūrinio idėjinį turinį. Atlikėjos išgaunamas garsas momentais peržengė estetikos ribas. Smuikininkei antrino orkestras, taip pat vietomis pernelyg įsisiautėdamas.

Tą patį koncertą atliko dar keturi finalininkai, ir reikia pasakyti, kad jų interpretacijos neprasilenkė su Sibelijaus muzikos estetika. Žinoma, kiekvienas griežė pagal savo galimybes ir suvokimą. Reikia nemažos gyvenimiškos patirties, kad suvoktum Sibelijaus muzikos gelmėse glūdintį skausmą, liūdesį, svajonę, kartais užplūstančią neviltį. Jaunimo grojime labiau atpažįstame pedagogų darbą. Sėkmingiausia interpretacija laikyčiau antrosios premijos laureatės Jinzhu Li atlikimą. Ji įtikinamai atskleidė šios muzikos grožį ir kontrastus, rūstaus garsų peizažo ir subtilios lyrikos kaitą, veržlų taškuoto ritmo melodijos skrydį į šviesą.

Atskirai norisi paminėti trečiosios premijos laureatę Chaeyeon Lee, labai vaizdingai, įtaigiai, subtiliai atlikusią Maxo Brucho „Škotišką fantaziją“. Šis kūrinys ne toks efektingas kaip Sibelijaus koncertas, tačiau jis leidžia pasinerti į muzikos gelmes, jautrius niuansus, suvokti škotiško peizažo spalvas, liaudišką koloritą. Antrajame ture smuikininkė nuostabiai atliko Ernesto Chaussono „Poemą“, sakyčiau, tiesiog atverdama savo sielą. Man regis, tokios puikios interpretacijos nesame girdėję nė viename Heifetzo konkurse. Šiai dalyvei linkėjau kur kas aukštesnės premijos.

Peržvelgusi antro turo savo užrašus matau, kad buvo nemažai sėkmingai programas pristačiusių smuikininkų. Komisijai, nepaisant jos patirties, tikrai turėjo kilti abejonių sprendžiant, kuris talentingesnis. Žinia, kai kas sako, kad atlikėjo lygį nustato jo pasiklausęs dvi minutes. Vis dėlto apgailestavau, kad į finalą nepateko japonė Wakana Kimura, didmeistriškai atlikusi Nathano Milsteino „Paganinianą“, subtiliais atspalviai žėrėjo jos atlikta Manuelio Ponce–Jaschos Heifetzo „Estrellita“, šviesa tryško Wolfgango Amadeus Mozarto Ketvirtojo koncerto pirmoji dalis.

Reikia pabrėžti, kad konkurso lygis buvo išties labai aukštas. Lietuvių komandai šįsyk sekėsi geriau nei praėjusiame konkurse, antrame ture pasirodė net trys profesorės Lipinaitytės-Savickienės parengti smuikininkai. Į finalą patekęs Diržys griežė raiškiau už Kristijoną Pūtį ir Saulę Buikaitę, tačiau šiam M.K. Čiurlionio menų gimnazijos dešimtos klasės moksleiviui dar reikia mokytis ir tobulinti savo įgūdžius. Pakartosiu visų lūpose skambėjusią frazę: sunku konkuruoti su kinais, korėjiečiais ir japonais, instrumentą įvaldžiusiais labai ankstyvame amžiuje. Užtat vėliau jie gali daug laiko skirti muzikos studijoms, akiračio plėtimui, naujų interpretavimo galimybių paieškoms.

Gidonas Kremeris, sveikindamas konkurso laureatus, ne kartą yra pabrėžęs, kad konkursas – tai savęs išbandymas, ir nebūtinai laimėta vieta yra svarbiausia. Didžiausias atlikėjo tikslas – tarnauti muzikai ir rasti savo kelią į ją. „Konkursas yra tik pradžia, ir galbūt kur kas lengvesnė už tuos vidinius konkursus, su kuriais nuolat susiduria kūrybos kelią pasirinkęs atlikėjas. Kiekvienas koncertas, kiekvienas pasirodymas kaskart taps jums sunkiausiu konkursu, kuriame teks nuolat konkuruoti su savimi“, – sakė maestro.

Konkurso organizatoriai – Tarptautinių kultūros projektų centras, Lietuvos muzikos ir teatro akademija bei Nacionalinė filharmonija – dėjo daug pastangų, kad viskas vyktų sklandžiai. Pozityviai nuteikė didėjantis partnerių ir rėmėjų skaičius, padedantis suteikti atlikėjams daugiau prizų. Pagrindiniai konkurso finansuotojai – Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija. Būtų puiku, jei turėtume spausdintą konkurso knygelę, kaip būdavo anksčiau. Į virtualią erdvę persikėlusi informacija nepatogi klausytojams, turiu omeny ne akademinį jaunimą, bet publiką, atėjusią į finalinius koncertus ir norinčią daugiau sužinoti apie dalyvius. Šį trūkumą, atsiradusį nuo praėjusio konkurso, jaučiu ir aš. Savo knygų lentynoje pasigendu jau dviejų knygelių, o juk tai ilgam išliekantis Vilniuje vykstančio Tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso dokumentas.