Muzikinės dedikacijos Lietuvai ir Čiurlioniui

Šįmet švenčiame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Šiai sukakčiai paminėti skiriama nemažai renginių Lietuvoje bei užsienyje, justi padidėjusi Čiurlionio kūrybos sklaida, ir tai iš tiesų džiugina. Tradicija Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją – švęsti su lietuvių autorių kūryba Nacionalinėje filharmonijoje tęsiama, atsižvelgiant į šią datą. Koncerto programą „Dedikacija Lietuvai“ parengė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), choras „Vilnius“ (vadovas Artūras Dambrauskas), solistai Lukas Geniušas (fortepijonas), Monika Pleškytė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Tomas Pavilionis (tenoras), Tadas Girininkas (bosas) ir dirigentas Modestas Pitrėnas. 

Tarp vienaip ar kitaip Čiurlionio paveldą reflektuojančių opusų koncerte skambėjo ir kūriniai iš aukso fondo, ir premjeros. Specialiai šia proga buvo užsakytas kūrinys Zitai Bružaitei. Jos simfoninę poemą „Siluetai“ inspiravo Čiurlionio tapyboje atsikartojantys bendrame fone vos matomi vaizdiniai. Kūrinys lietuviško kolorito, girdisi medinis instrumentas (skrabalai), imituojantis žirgo kanopų garsą; apskritai gan programiška muzika primena kinematografinį batalinį žanrą, „vyriški“ ritmai ir faktūros – tarsi garsinė aliuzija į kokį nors šlovingą vyčių žygį per upes, miškus ir klonius. Iškilmingi mažoriniai akordai liudija kovines pergales. Galbūt pati autorė vaizduotėje regėjo kitokius vaizdus, bet man asociacija pirmiausia kyla su „Vyčio preliudu“, su tame paveiksle įžiūrimais siluetais... Bet kuriuo atveju malonus ausiai, ramus garsų peizažas tikrai nėra iš buitinės srities, tai ne naktigonė ir ne idiliško kaimo gyvenimo vaizdelis.

Donatas Zakaras pateikė net du premjerinius kūrinius: „Ar tai kartais ne sapnas?“ chorui ir orkestrui pagal Čiurlionio žodžius (2024) ir „Fantaziją Čiurlionio temomis“ fortepijonui ir orkestrui (2024). Pirmajam autorių įkvėpė Čiurlionio būsena, laimingas valandas su žmona Sofija keičiant niūriai vienatvei, kuri užfiksuota jo rašiniuose. Nerami (tačiau, mano nuomone, gana monotoniška) orkestro ir mišraus choro faktūra kaip tik ir bando, pasak autoriaus, atsakyti į klausimą, kur yra riba tarp fantastinio ir realaus pasaulio. Kūrinys lyrinis, niūrokas, baigiasi šnabždesiais.

Antrajame, bendros autorystės pagrindu sudarytame opuse fortepijono partiją atlikęs Lukas Geniušas prisidėjo prie kūrinio koncepcijos, pasiūlydamas tam tikras Čiurlionio fortepijoninės kūrybos temas. Jas, beveik nekeisdamas, kompozitorius sujungė su orkestro partija – tai visuomet nepatogus, sunkokas uždavinys. Išėjo savotiškas popuri su kulminaciniu preliudu Allegro con fuoco, op. 20 Nr. 3 b-moll, iš Trijų preliudų viena tema, arba, autoriaus žodžiais, kaleidoskopas.

Panašūs bandymai su gerai atpažįstamomis Čiurlionio citatomis, eksperimentai stengiantis jo fortepijono kūrybą priversti skambėti su orkestru ar net orkestruoti yra nuolatiniai, tačiau bent jau man didesnio įspūdžio nė vienas toks bandymas nepadarė. Galbūt pirmą kartą girdintiems tokį variantą jis, kaip pažintinė priemonė, turi prasmę. Žinoma, daugiau ar mažiau sėkmingų atvejų būta. Iki šiol dėkingiausias būdas, manyčiau, parafrazuojant sunkiai įkandamą Čiurlionį – pasirinkus motyvą improvizuoti, džiazuoti kokiu nors instrumentu, jį savaip išplėtojant.

Taip jau sutapo, kad Čiurlionio harmonizuota liaudies daina „Beauštanti aušrelė“ iškilmingą vakarą skambėjo kone visuose kompozitoriaus kūrybą interpretuojančiuose kūriniuose, todėl susidarė gana paradoksalus įspūdis: daina ne tiek tapo konceptualiai vienijančia, iš kūrinio į kūrinį vedančia gija, kiek buvo atspindėtas gana siauras Čiurlionio kūrybos pasirinkimas. Kur kas įdomiau buvo klausytis Antano Kučinsko kompozicijos „For Rest“ (2011). Sukurtoje simfoninės poemos „Miške“ pagrindu, joje, po pradžioje eksponuojamos aiškiai girdimos temos, pasitelkiamos įvairios modernios komponavimo technologijos (kilpinimas, sluoksniavimas ir kt.) prikausto dėmesį „planetiniu“ judėjimu, „užkurtu“ lipdant vieną su kitu skirtingus, segmentuotus, pasikartojančius darinius. Tačiau kaip tik šis atsirandantis mechanistinis keistumas savaip patraukia.

Pačioje koncerto pradžioje skambėjusios Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“ (1974) liko kaip nepralenktas šedevras ir meistriškumu, ir paveikumu, ir gebėjimu nepažeidžiant Čiurlionio trapaus pasaulio, – kai, regis, pakeitus nors vieną natą, jis ir subyra nelyginant nerealus iliuzinis tapinys, – perteikti gelminę lietuvio pasaulėjautos dramą, jo XX a. pradžios istorinę būklę. Todėl Kutavičius pradžioje pateikia originalią „Beauštančios aušrelės“ fonogramą (liaudies dainų atlikėjos Veronikos Povilionienės balsas iš įrašo), o pabaigoje – autentišką paties Čiurlionio harmonizaciją chorui, kuri su orkestre skambančiais „Bėkit, bareliai“ atveria stulbinančią šitaip genialiai santūriai perteiktą „kolektyvinio lietuvio“ savijautą. Ją galima įvardinti kaip iš dvasinės ir medžiaginės priespaudos besivaduojančio žmogaus pastangą įveikti sunkią kasdienę dalią mantriniais sąmonės klodais, atsispindinčiais labai archajiškoje dermėje, ritme, kalboje ir laikysenoje.

Kadangi šis vakaras – iškilmingas Valstybės atkūrimo dienos minėjimas, koncerto pabaigai labai tiko du įspūdingi Ramintos Šerkšnytės kūriniai: „Gloria“ varinių pučiamųjų kvintetui, chorui ir simfoniniam orkestrui (2018) ir „Te Deum“ sopranui, mecosopranui, tenorui, bosui, varinių pučiamųjų kvintetui, chorui ir simfoniniam orkestrui, liturginis tekstas (2023, premjera Lietuvoje). Himnai skirti dviem svarbiems šalies jubiliejams paminėti: Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui ir Vilniaus 700 metų sukakčiai.

„Gloria“ prasideda iškilmingomis fanfaromis (balkone išdėstytas pučiamųjų kvintetas ir choras), paskui lėtoje plėtotės dalyje varijuojamas tik žodis „Gloria“. „Te Deum“ taip pat pradedamas panašia fanfarine įžanga. Čia panaudojamas kiek ilgesnis teksto fragmentas. Tos pradžios ir pabaigos smogia gryno vario (puikūs pūtikai) ir žmogaus balso fizine galia perteiktomis tobulomis harmoninių konfigūracijų lygtimis. Prie įspūdžio prisideda ir salėje netikėtai įžiebtos šviesos, nors paprastai sietynai būna užgesinami, o rečitalių atveju apšviečiamas tik solistas scenoje. (Bent jau aš labai pasiilgstu tokio šventiško apšvietimo, kuris anksčiau būdavo visuose koncertuose.) Pakili nuotaika sukuria didingą atmosferą ir įtaigiai perteikia vilties bei gėrio idėją. Kūrinys labai meistriškas ir gerai skamba. Kompozitorė atranda taiklių sąskambių ir moduliacijų, kurios įsirėžia į klausytojo sąmonę, kurdamos aukštos dimensijos pasaulėgarsį, taip pat stebėtinai ryškiai, įsimintinai išplėtoja tą platformą. Pasak Šerkšnytės, „Glorią“ inspiravo Čiurlionio „Karalių pasaka“, kuri jai „siejasi su valstybės gimimu“.

Mūsų kompozitoriams norisi palinkėti šiais metais nebūtinai iškilmingomis progomis pamedituoti ties nepaprasta Čiurlionio asmenybe ir jo garsiniais kodais, pamėginti sukurti ką nors įdomesnio nebūtinai cituojant ar perfrazuojant jo muzikinę medžiagą, bet įminus jo genialumo mįslę, kitais žodžiais – mėginti apčiuopti, kaip Kutavičius apčiuopė TAI, kas jį patį vedė ir įkvėpė. O kol kas iš tiesų džiugu, kad turime tokį svarų indėlį į Čiurlionio sklaidą ir kolektyvų bei solistų, kurie gali kūrinius atlikti ypač gerai ir profesionaliai.