Kokia brangi yra laisvė

Dar kartą prisiminkime Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną, kuri kasmet įprasminama daugybe renginių, taip pat ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Šiemet išvakarėse, sausio 12-ąją, LNOBT skambėjo Giedriaus Kuprevičiaus oratorija „Amžinoji šviesa“ / „Lux aeterna“, parašyta 2011-aisiais, minint Sausio 13-osios įvykių dvidešimtmetį. Atminties prasmių skambesyje kviečiame sugrįžti į šį kūrinį ir leistis asmeniškon atlikėjų santykio su muzika bei istorija atvertin. Kalbiname dirigentą Ričardą Šumilą ir sopraną Liną Dambrauskaitę.

Ką jums reiškia pavadinimo žodžiai amžinoji šviesa? Šis žodžių junginys turi ypatingą prasmę kiekvienam žmogui, tad pasidalinkite, ką ir kaip ši ištartis prakalbina jumyse.

Ričardas Šumila: Amžinoji šviesa man byloja, kad viskas turi prasmę. Amžinoji šviesa kalba apie dalykus, kurie savąja prasme išlieka ir po mūsų, gyvenimui pasibaigus. Amžinoji šviesa tarytum liudija amžinąjį gyvenimą, kuris yra ir visada išlieka, nepaisant to, kas beįvyktų. Amžinoji šviesa teikia viltį.

Lina Dambrauskaitė: Amžinoji šviesa šio kūrinio kontekste man labiausiai asocijuojasi su vilties jausmu, amžinybės pojūčiu, jungiančiu mus su praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Tai šviesa, kuri neblėsta net sunkiausiomis akimirkomis, tokiomis kaip Sausio 13-osios naktį. Šis žodžių junginys byloja dvasinį atsinaujinimą, žadina tikėjimą, kad po tamsos visada ateina šviesa. Dainuodama ir jaučiausi liudijanti atmintį, skleidžianti aukų ir gyvenimo tęstinumo žinią. Tai buvo kvietimas ne tik prisiminti bei atminti, bet ir viltingai gyventi toliau.

Ką jums asmeniškai reiškia atmintis ir pagarba? Jūsų suvokimu, patyrimu, kaip kalbėti, kaip atminti praeitį, tautos istoriją, kad ji būtų gyva ir gyvybinga dabarties ir ateities kartų gyvenime?

Lina Dambrauskaitė: Man asmeniškai atmintis ir pagarba yra vieni svarbiausių tautos tapatybės bruožų bei vertybių. Tai gyvas ryšys tarp praeities ir dabarties, leidžiantis įprasminti aukas dėl mūsų laisvės ir įsipareigoti perduoti šią vertybę ateities kartoms. Juk atmintis – tai ne vien datų ar faktų prisiminimas, tai nuolatinis mokymas(is), ką reiškia būti vieningiems, drąsiems, pasiryžusiems ginti tai, kas mums brangiausia.

Ričardas Šumila: Manau, svarbiausia prisiminti. Pradėkime nuo (su)žinojimo, kas įvyko Sausio 13-ąją, apskritai būtojo laiko atminties, kad galėtume palyginti, kaip gyventa tada ir kaip gyvename dabar. Tai leistų suprasti, dėl ko aukojosi, žuvo laisvės gynėjai Sausio 13-ąją, įsisąmoninti, kad tik jų dėka turime šviesą nepriklausomoje valstybėje. Koncerte akcentavome – ką išryškina ir maestro Giedrius Kuprevičius oratorijos koda, – kaip svarbu vieningai, bendruomeniškai džiaugtis suvokiant ir vertinant, ką turime, kaip gyvename. Sausio 13-oji būtent ir įžiebė viltį, o kartu suteikė galimybę gyventi, kaip gyvename dabar.

Sutelkdami dėmesį į Kuprevičiaus kūrinį, pasidalinkite, ką ir kaip jums asmeniškai byloja „Lux aeterna“ muzika?

Lina Dambrauskaitė: Tai buvo mano pirmas asmeniškas susitikimas su Giedriaus Kuprevičiaus kūryba, tad leidausi pažinti vokalinės partijos bei partitūros su dideliu smalsumu. Mane sužavėjo soprano partijos įvairialypiškumas. Kuprevičiaus muzika – emociškai turtinga, reikalaujanti subtilaus balanso tarp dramatizmo ir intymumo. Pavyzdžiui, oratorijos dalies „Kovoju“ pradžioje sopranas susilieja su orkestro didingumu, kuris vėliau ištirpsta į unisoninį balso ir fortepijono duetą. Pastarasis momentas itin paveikus – jame žmogaus balsas trapus, tarytum nuogas, būtent taip perteikiama pažeidžiamumo ir tyros šviesos idėja, kartu sukuriama erdvė susikaupimui, grynumui ir atvirumui. Tokie kontrastai muzikoje atspindi pačią Sausio 13-osios esmę – nuo vidinės tylos ir trapumo iki stiprybės, ryžto ir šviesos triumfo.

Ričardas Šumila: Man atrodo, kad maestro Giedrių Kuprevičių labai inspiravo Antano Maceinos tekstai, kuriems jis sukūrė labai aiškią vokalinę liniją. Oratorijos melodika pasižymi stilistine įvairove, joje pinasi skirtingos temos, charakteriai. Kompozitorius pasitelkė šiuolaikinės muzikos priemones, kuriomis išgaunamas minimalistinis tonacinis paprastumas, melodijos, kuriose tarytum ataidi lietuvių liaudies muzikos tematiniai motyvai, tam tikros ritminės formos persmelkia lietuviškumo skambesiu. Soliniai instrumentai – smuikas, trimitas – oratorijoje išnaudoti kaip prasminės gelmės, kontekstinės platumos aidėjimas, jų savitas balsas tarytum įgalina varijuoti mums labai svarbių istorinių momentų reikšmėmis. Išties poetiniai tekstai oratorijoje virsta labai gražia vienalyte šios atmintinos dienos dedikacija ir įprasminimu.

Ką įteigia ir įprasmina žymaus lietuvių filosofo Antano Maceinos poetiniai tekstai?

Lina Dambrauskaitė: Maceinos tekstai nepaprastai šviesūs, pagerbiantys tautos atmintį, tačiau ir kalbantys apie jos ateitį – apie vertybes, stiprybę, tikėjimą ir viltį. Oratorijos poezija pakylėja kūrinį į filosofinį lygmenį, kuriame kviečiama reflektuoti ne tik praeities aukas, bet ir svarbiausias mums vertybes, jų išsaugojimą ir puoselėjimą dabartyje bei ateityje. Šie tekstai atveria platesnę perspektyvą, kurioje atmintis ir praeities skausmas virsta įkvėpimu ir kelrodžiu ateičiai.

Ričardas Šumila: Man atrodo, Antanas Maceina ieškojo dvasinės ramybės; amžinosios šviesos perspektyva išryškindamas, kad vis dėlto skausmai, kančia, mirčių aukos mums suteikė dabar esančią šviesą, visa tai, kas prasminga mūsų gyvenimų tikrovėje Lietuvoje. Poetiniuose tekstuose tai labai justi, kaip ir jų inspiruotoje muzikoje. Kuprevičiaus oratorijoje nėra intensyvaus tragizmo. Tai poetiškai lyriško skambesio kūrinys, žadinantis atmintį, teikiantis šviesos artumą, pajautą, suvokiant Laisvės gynėjų dienos prasmę. Aukos išskaidrėja iki amžinosios šviesos, virsdamos ja pačios, kuria viltį ir mums, mūsų pačių būties amžinojoje šviesoje. Oratorijos muzika, joje išdainuojami tekstai yra aliuzija į istorines lietuvių kovas už laisvę, tad, tapdami labai gražiu, skaidriu meniniu lydiniu, jie leidžia šviesiai minėti Sausio 13-ąją, nusilenkiant praeičiai ir žvelgiant ateitin su didžiausia pagarba laisvės gynėjams.

Kai dabartyje akivaizdžiai matome, kad laisvė nėra duotybė, ir suvokiame, kokia ji trapi ir kokia brangi, kaip saugotina, puoselėtina, – ko palinkėtumėte mums visiems?  

Lina Dambrauskaitė: Sausio 13-oji primena, kad laisvė reikalauja nuolatinės atsakomybės, sąmoningumo ir pastangų. Laisvė – ne tik tautos privilegija, bet ir kiekvieno asmeninė vertybė, kurią turime saugoti, puoselėti ir branginti. Tik laisvas žmogus gali kurti, augti ir dalintis savo nešama šviesa su kitais.

Ričardas Šumila: Šiuo metu, kai pasaulyje toks susiskaldymas, susipriešinimas, tokie neramumai, konfliktai, karo Ukrainoje akivaizdoje, manau, itin svarbu suvokti, kokia brangi yra laisvė. Turime vertinti ją ir siekti būti vieningi, išlaikyti bendruomeniškumą ir, degdami Tėvynės meile, žengti drauge į priekį. Mūsų šalies laisvė yra gražiausia ir brangiausia, ką turime gyvenime, tad saugokime, ginkime ir puoselėkime ją.

Dėkoju už pokalbį.