7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tarp smuiko garsų ir girių spiečiaus

Martyno Švėgždos von Bekkerio rečitalis Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje

Monika Sokaitė
Nr. 4 (1539), 2025-01-31
Muzika
Martynas Švėgžda von Bekkeris. R. Žadeikytės nuotr.
Martynas Švėgžda von Bekkeris. R. Žadeikytės nuotr.

Martynas Švėgžda von Bekkeris – atlikėjas, kūrėjas, mąstytojas, Mokytojas, veikėjas, kultūrinis ir vertybinis „stimuliantas“. Nuo 1989-ųjų jis lyg plačiasparnis erelis skrodžia pasaulį, skleisdamas jam pačiam brangią, autentišką lietuvišką tapatybę. Nesvarbu, ar būtų Vilniuje, Hamburge, Paryžiuje, Bostone, ar Džakartoje, – jo nuoširdumo ir natūralaus smalsumo pasaulio kultūroms „korta“ visur puikia žaidžia. Būčiau neteisi sakydama, kad rašau objektyvią koncerto recenziją, analizuojančią atlikimo niuansus. Šiuo tekstu labiau norėčiau aprėpti (kiek tai leidžia spaudos ženklai) Martyną Švėgždą kaip reiškinį, įkvepiantį ir dosniai besidalijantį savo patirtimi su visais, nepaisant jų amžiaus, socialinio statuso etc.

 

Martynas turi didžiulį talentą įsitraukti į tai, kas reikalinga tam laikmečiui, o svarbiausia – visada būti savimi. Šiuo metu labai svarbi jo gyvenimo misija – stengtis skatinti gamtos išsaugojimą. 2019 m. jis su bendraminčiais įkūrė „Girių spiečių“ – organizacijų ir žmonių sambūrį, dūzgiantį tam, kad pasiektume esminių Lietuvos miškų tvarkymo politikos pokyčių.

 

Su šia veikla susijęs ir čia aptariamas renginys. Sausio 25 d. Anykščiuose vyko Antano Baranausko 190-ųjų gimimo metinių minėjimas. Vienas šventės akcentų – sambūrio „Girių spiečius“ parengtos gyvosios knygos „Anykščių Šilelio balsas šiandien“ pristatymas. Šioje knygoje Baranausko poema „Anykščių šilelis“ pateikiama kaip iš XIX amžiaus mus pasiekiantis raginimas saugoti Lietuvos miškus, pagauliai ir taikliai perteikiantis kertamo miško netektį. Martynas stipriai tai palaiko – pasisako prieš miškų kirtimą ir ragina pereiti prie gamtai artimos miškininkystės, teigdamas: „Būdamas sename miške, girioje, patiriu Baranausko perteiktą gamtos galią, atgaivą, ramybę, pilnatvę ir džiaugsmą matant, uodžiant girdint, liečiant... Privalome drauge ryžtingai veikti ir žvelgti į miškus su mūsų protėviams būdinga pagarba, atida, dėkingumu bei jų puoselėjimu.“

 

Knygos pristatymą vainikavo Martyno Švėgždos smuiko solo rečitalis, pritraukęs neįtikėtinai gausią publiką, kuri sunkiai tilpo nedidukėje kamerinėje salėje. Verta paminėti, kad šis koncertas prasmingai susijęs su pačiu Antanu Baranausku, mat rašytojas labai mėgo smuiko muziką ir pats griežė šiuo instrumentu. Taip pat simboliška, kad smuikininko močiutė, ryški tarpukario smuikininkė, apdovanota prezidento Antano Smetonos, Elena Strazdaitė-Bekerienė glaudžiai susijusi su Anykščių kraštu savo kilme, čia yra praleidusi nemažai laiko. Tad visi šie gražūs sutapimai lėmė, kad rečitalis įgavo dar daugiau prasmės ir gylio.

 

Pasirodymą Martynas pradėjo nuo Johanno Sebastiano Bacho. Griežė Adagio iš Pirmosios sonatos smuikui solo g-moll (BWV 1001), Allegro assai iš Trečiosios sonatos smuikui solo C-dur (BWV 1005), Sarabandą iš Antrosios partitos smuikui solo d-moll (BWV 1004), Gavotą iš Trečiosios partitos smuikui solo E-dur (BWV 1006), Preliudą iš Trečiosios partitos smuikui solo E-dur (BWV 1006). Tikrai nemenkas iššūkis atlikti tiek Bacho, kai programoje laukia dar ne vienas virtuozinis išbandymas. Tiesą sakant, pradžioje atlikimas neblizgėjo, buvo justi dešinės rankos įtampa, apsunkinusi stryko vedimo ypatumus, buvo ritminių netikslumų, nors gal nesupratau interpretacinių sprendimų. Ausį pamalonino paskutinis Preliudas iš Trečiosios partitos, nuskambėjęs puikiai ir nuteikęs labai pakylėtai.

 

Rečitalyje atiduota pagarba Ukrainai. Skambėjo Andriyjaus Shtoharenko Fantazija smuikui solo. Įspūdinga, virtuozinė kompozicija, pilna iššūkių atlikėjui, labai apgalvotų ir neperkrautų raiškos priemonių. Atlikimo kokybė buvo visiškai lygiavertė kompozicijos svoriui. Labai užtikrinta, sodri Švėgždos garso kokybė pasiekė visų sielų gelmes.

 

Man asmeniškai vienas vertingiausių lietuviškų šiuolaikinės muzikos opusų smuikui visada buvo ir bus Vytauto Barkausko Partita smuikui solo. Šis kūrinys Švėgždos pirštuose tarsi užkoduotas, įaugęs į raumenis, ko gero, šimtus kartų apgalvotas smegenyse ir išgyventas širdyje. Taip ir skambėjo – tobulai, lyg iš įrašo. Kerėjo technika, tempas, dinaminiai niuansai. Publikai beliko šaukti bravo!

 

Martynas Švėgžda pasirodė ir kūrėjo amplua. Be galo džiugu, kad į šio rečitalio programą smuikininkas įtraukė ir savo kompozicijų, suteikdamas progą anykštėnams tapti pasaulinės jo naujo kūrinio premjeros liudininkais. Skambėjo keturios dalys iš ciklo „Le son et la parole“ („Garsas ir žodis“). Šis ciklas, įamžintas to paties pavadinimo kompaktinėje plokštelėje, yra tarsi liudijimas nuostabaus Švėgždos ryšio, draugystės ir bendrystės su šviesaus atminimo visuomenės veikėja, literatūros kritike ir vertėja Ugne Karvelis. Minėto leidinio muziką lydį Karvelis tekstai. Koncerto programoje skambėjo keturios ciklo dalys: „Chanson de Leila“ („Leilos daina“, Helsinkis, 1998), „Sans nom“ („Be vardo“, Paryžius, 2001), „Bref flirt“ („Trumpas flirtas“, Paryžius, 2001) ir žymusis „Papillon“ („Drugelis“, Paryžius, 2002).

 

Kūriniuose sėkmingai įgyvendinamos beribės faktūrų, technikų idėjos, kurioms įtakos turėjo daugiau nei 50 metų gyvenimas su smuiku rankose. Tačiau kiekviena ciklo dalis, nors ir miniatiūra, įtraukia į keistas būsenas, nukelia į kažkokius transcendentinius pasaulius, kuriuose atsidūręs pamiršti esąs koncerte. Švėgždos muzika kaip ritualas, kaip harmoninis hipnozės seansas, kuris tave sulieja su muzika, pasauliu ir tavo paties sielos patyrimais.

 

Toks jausmas kilo ir klausantis jo naujausio kūrinio „Šventa ugnis“. Opusas skirtas Romui Kalantai. Šioje kompozicijoje ypač atsiskleidžia Švėgždos jautrumas, įžvalgumas. Atlikimas pradedamas uždegant žvakę. „Šventa ugnis“ muzikiniais simboliais pasakoja apie jauną vaikiną, hipį, mėgusį skambinti gitara, – čia Martynas naudoja įvairiausias pizzicato technikas, nuo klasikinės iki stygos užgavimo nykščiu ar keliais pirštais, ir tuo pačiu metu smuikas prabyla apie kančią, skausmą, įprasminamus keturbalsiais akordais, atliekant juos su ypatingu indonezietišku stryku, leidžiančiu griežti keturiomis stygomis vienu metu. Minimaliomis priemonėmis pasiektas ypatingo poveikio rezultatas. „Šventa ugnis“ yra švėgždiško sonorinio pasaulio pavyzdys, kalbantis apie istoriją, skausmą, ryžtą ir jauno žmogaus pasaulį.

 

Publika smuikininką apdovanojo gausiais plojimais, o muziejus dar paprašė pagriežti bisą paties Antano Baranausko smuiku. Čia Martynas pademonstravo savo natūralų galantiškumą ir sužavėjo damas Fritzo Kreislerio „Gražiąja Žozefina“.

Martynas Švėgžda von Bekkeris griežia, kuria, gyvena, remdamasis savo aiškia vertybių sistema. Atrodo, tarsi laikas jo neveikia. Gaila, kad tokių vakarų kaip šis įvyksta retai.

Martynas Švėgžda von Bekkeris. R. Žadeikytės nuotr.
Martynas Švėgžda von Bekkeris. R. Žadeikytės nuotr.
Martynas Švėgžda von Bekkeris. R. Žadeikytės nuotr.
Martynas Švėgžda von Bekkeris. R. Žadeikytės nuotr.
Martynas Švėgžda von Bekkeris. R. Žadeikytės nuotr.
Martynas Švėgžda von Bekkeris. R. Žadeikytės nuotr.