Lietuvos kamerinio orkestro koncertas „Mozarto epocha ir XXI amžius“
Sausio 18-osios vakarą Nacionalinėje filharmonijoje surengtame koncerte „Mozarto epocha ir XXI amžius“ įvyko dviejų labai skirtingų, tačiau glaudžiai susijusių muzikinių pasaulių susitikimas. XVIII amžius dažnai vadinamas Mozarto epocha ir įkūnija klasicizmo aiškumą, darnos ir emocinės išraiškos idealus, o pats Mozartas buvo revoliucinga asmenybė, išplėtusi muzikinių formų ir muzikavimo komunikacijos ribas. XXI amžius, priešingai, pasižymi stilių įvairove, eksperimentais ir tradicijos permąstymu per modernizmo prizmę. Koncerto programoje greta amžinųjų Mozarto šedevrų skambėjo šiuolaikinės kompozicijos, taip sukurdamos įdomų dialogą, atskleidžiantį, kaip klasicizmo elegancija ir emocinis universalumas tebeskamba šiandien ir įkvepia dabarties kompozitorius. Girdėjome Maksymo Berezovskio, Valentyno Silvestrovo, Wolfgango Amadeus Mozarto opusus ir Lino Rupšlaukio kūrinio pasaulinę premjerą.
Pirma koncerto dalis prasidėjo šviesiu mažoru ir ukrainietišku koloritu. Tai XVIII a. kompozitoriaus, vadinamo „ukrainiečių Mocartu“, Maksymo Berezovskio Simfonija Nr. 1 C-dur, atskleidžianti meistrišką autoriaus klasikinės formos įvaldymą ir gilų Vakarų Europos muzikos tradicijų supratimą. Ši simfonija išsiskiria kaip viena ankstyviausių Rytų Europos simfoninių kompozicijų ir pirmoji Ukrainos muzikos istorijoje.
Lietuvos kamerinis orkestras preciziškai atliepė ukrainiečių dirigentės Oksanos Madarash traktuotę, kuri pademonstravo puikų struktūros ir dinaminių kontrastų pojūtį perteikiant energingą Allegro, pasižymintį temperamentingomis temomis ir elegantišku kontrapunktu. Santūrus, bet išraiškingas Madarash dirigavimas atskleidė simfonijos emocinį gylį antroje dalyje Andante, persmelktoje lyrikos ir grakštumo. Ją darniai keitė ritminiu gyvybingumu ir šviesia nuotaika nuskambėjusi paskutinė dalis Presto.
Tiltu tarp epochų tapo įžymaus dabarties ukrainiečių kompozitoriaus Valentyno Silvestrovo kūrinys „The Messenger“ fortepijonui, styginiams ir sintezatoriui (šio instrumento partiją atliko Raimondas Dauginas). Pirmą kartą su Lietuvos kameriniu orkestru skambino pianistė Kamilė Zaveckaitė. Įtaigus, gražus ir introspektyvus kūrinys, parašytas apmąstant muzikos kaip jungties tarp praeities ir dabarties vaidmenį, skirtas kompozitoriaus žmonos muzikologės Larysos Bondarenko atminimui. Tai meditacinis kūrinys, bylojantis apie atmintį, netektį ir transcendenciją, jame Silvestrovas supina subtilias minimalistines faktūras su klasikinių bei romantinių idiomų atgarsiais, taip sukurdamas garsinį peizažą. Tai lyg pažįstamas, o kartu ir nežemiškas, nepažintas garsynas. Trapios melodijos, kurios tarsi plūduriavo sustabdytame laike, sukeldamos nostalgijos jausmą, iš muzikantų reikalavo išskirtinio jautrumo ir santūrumo. Kiekviena nata buvo atliekama atsargiai, nes Silvestrovo kūryba taupi ir nepaliekanti vietos pertekliui, o kūrinio galią atskleidžia subtilumas ir emociniai niuansai. Pianistė Zaveckaitė, tiksliai ir jautriai reaguodama į orkestro sukurtą ramybės nuotaiką, perteikė, kaip gali koegzistuoti tyla ir garsas, sukurdami transcendentinę patirtį klausytojams.
Pirmos dalies pabaiga – itin lauktas vakaro akcentas. Pirmą kartą buvo atliktas kompozitoriaus ir trimitininko Lino Rupšlaukio Koncertas akordeonui, kameriniam orkestrui ir perkusijai „Leviatanas“, dedikuotas bičiuliui ir kolegai akordeonininkui Tadui Motiečiui. „Thomo Hobbeso veikalas „Leviatanas“ apima politinės filosofijos kontekstą, o biblinis, mitinis Leviatanas – poetinę plotmę, tad jo vaizdinys kūrybos procese bent iš dalies savotiškai akumuliavo tam tikrą kontrastais grįstą muzikos dinamiką. Taip pat man buvo svarbu prisiliesti prie akordeono muzikos tradicijos, estetikos bei pajusti solisto Tado Motiečiaus vidinį muzikinį pulsą ir logiką“, – apie kūrinį kalbėjo Rupšlaukis.
Koncertas akordeonui, kameriniam orkestrui ir perkusijai nuskambėjo kaip drąsus ir įtaigus kūrinys, atspindintis filosofinį mąslumą, kompleksiškumą, o kartu paties Leviatano mitiškumą. Jame apmąstomos galios, chaoso ir tvarkos temos pasitelkiant novatorišką instrumentuotę ir ryškius kontrastus. Muzikine medžiaga ir apimtimi kūrinys turiningas, tad norėjosi ir kur kas sodriau, masyviau išreikšto orkestro skambesio. Kita vertus, kamerinio orkestro dinamiškumas ir raiška, būdinga XX a. klasikų darbams, darniai susiliejo su perkusija (Sigitas Gailius ir Tomas Kulikauskas), kūrusia ritminį intensyvumą, melodijas ir garsinius efektus. Koncerte įtaigiai kaitaliojosi disonanso ir trapaus lyrizmo momentai, pasufleruodami muzikinius apmąstymus klausytojams.
Koncerto solistas Tadas Motiečius, vienas aktyviausių akordeonistų Lietuvoje, grojantis įvairios sudėties ansambliuose, inovatyviuose kamerinės ir šiuolaikinės, vokalinės ir džiazo muzikos projektuose, puikiai atskleidė turimą muzikinę patirtį, pademonstravo subtiliausių melodijų grožį, virtuozinius pasažus.
Antra vakaro dalis buvo skirta Wolfgangui Amadeus Mozartui. Skambėjo uvertiūra iš operos „Mitridatas, Ponto karalius“, kurią genijus parašė būdamas vos keturiolikos metų, o programos pabaigą papuošė nuostabusis ir paties kompozitoriaus vienas mėgstamiausių opusų – Koncertas fortepijonui Nr. 23 A-dur, kuriame meistriškai susipina elegancija ir emocinis gylis. Pianistė Zaveckaitė pademonstravo precizišką atlikimą, jos pianistinė technika derėjo su nuoširdžiu muzikalumu. Subtilus prisilietimas ir raiškus frazavimas atskleidė Allegro šilumą bei žavesį ir sklandžiai užmezgė lyrinį dialogą su orkestru, patikimai vedamu dirigentės Oksanos Madarash. Užburiantis, melodingas Adagio buvo atliktas išskirtinai jautriai, tad šios dalies emocinė gelmė sujaudino kiekvieną klausytoją. Finalinis Allegro, kupinas žaismingos energijos ir kibirkščiuojančio veržlumo, dar kartą pademonstravo sklandžią pianistės techniką ir tikslų Mozarto pasažų įvaldymą.
Vis dėlto stipriausią įspūdį man darė pirma vakaro programos dalis – išties organiška ir laipsniškai paruošianti Rupšlaukio premjerai, kuri, mano manymu, buvo įsimintiniausias koncerto akcentas.