Felikso Bajoro vokalinės kūrybos vakaras Kauno valstybinėje filharmonijoje
Šių metų pavasario sezoną Kauno valstybinė filharmonija pradėjo ne didingu, bet ypatingu koncertu „Lai gyvuoja ąžuolėlis“: Mažojoje salėje dar kartą paminėtas iškilaus mūsų kompozitoriaus Felikso Bajoro devyniasdešimtmečio jubiliejus. Kaip sakė programos sumanytoja ir koncerto vedėja, lietuviškos muzikos sklaidai nusipelniusi dainininkė Giedrė Kaukaitė, bene visose svarbiausiose Lietuvos koncertų erdvėse pernai jubiliejus buvo minimas atliekant stambias, plataus formato Bajoro muzikines drobes. O šio koncerto idėja – atsigręžti į tų stambių drobių ištakas, kitaip tariant, pažvelgti į vokalines miniatiūras, vėliau tapusias pagrindu tokiems veikalams kaip opera „Dievo avinėlis“ ar kantata „Varpo kėlimas“. Belaukiant koncerto bene labiausiai intrigavo faktas, kad savosiomis Bajoro dainų interpretacijomis ryškiai spindėjusi solistė šį kartą tapo programos moderatore ir formuotoja, parinkusia jaunus atlikėjus ir perdavusia jiems savo žinias, atvėrusia kelius į ypatingą Bajoro vokalinės muzikos pasaulį.
Koncerto pradžioje Kaukaitė subtiliai atskleidė Bajoro požiūrį į mūsų tautos dainas. Kompozitorius yra sakęs: „Šių dainų neįmanoma tobulai harmonizuoti akademinės muzikos kalba, tad manosios fortepijono partijos teatspindi mano santykį su mūsų tautos kūrybiniu palikimu.“ Bene ryškiausias tokios pozicijos pavyzdys Bajoro kūryboje – „Sakmių siuita“, sukurta pagal liaudies tekstus. Tai gana plačios apimties kūrinys, sudarytas iš preliudo, postliudo ir trijų dalių, atlikėjams keliantis gausybę iššūkių. Todėl su nekantrumu laukiau, kaip jį seksis interpretuoti Kristinai Žaldokaitei, kurią geriausiai žinome kaip gospelo, džiazo dainininkę, chorų bei ansamblių vadovę. Koncerto vedėja taip pristatė Kristiną: „Ji niekada profesionaliai nesimokė vokalo, bet tai ir gerai, šiam kūriniui būtent to ir reikia.“ Iš tiesų, Kaukaitės pasirinkimas pasiteisino su kaupu: taiklios dainininkės intonacijos, nepaprastai ryški dikcija, stiprus ir išraiškingas vokalas pavertė ciklą intriguojančiomis, įdomiomis istorijomis, papasakotomis dainininkės ir pianisto – dviejų talentingų menininkų. Šiuo atveju dar kartą pasitvirtino tiesa, kad dainos žanre, o ypač Bajoro kūryboje, nėra tokio derinio kaip dainininkas ir akompaniatorius. Čia egzistuoja dviejų lygiaverčių partnerių duetas. Šiame koncerte fortepijonu grojo Justas Čeponis, kuriam būtų galima skirti visus puikiam pianistui apibūdinti įmanomus komplimentus: jautrus, atsakingas, ryškus, subtilus, energingas, valingas, tikslus, skambus... Šį sąrašą būtų galima tęsti.
Didžioji dalis Bajoro vokalinės kūrybos yra kietas riešutėlis kiekvienam prie jos prisiliesti bandančiam dainininkui. Kompozitoriui greta puikiai valdomo balso itin svarbios žodžių intonacijos, jų prasminės spalvos, teksto suvokimas ir perteikimas klausytojui. Tuo dar kartą leido įsitikinti antroji vakaro atlikėja – sopranas Simona Liamo. Jos padainuotos Bajoro dainos su lietuvių liaudies tekstais tapo miniatiūriniais perliukais, atskleidžiančiais itin plačią emocijų gamą. „Kurčias miškas be genelio“ nuskambėjo kaip nuoširdi malda, o šmaikščioji „Tu, vyšnela“ atskleidė artistišką dainininkės prigimtį. Pristatydama šią dainą Kaukaitė perspėjo, kad kai kurie epizodai gali klausytojui sudaryti klaidingą įspūdį, rodantį atlikėjo klaideles. Nieko panašaus neįvyko, nes nesumeluota Liamo vaidyba, malonus balso tembras ir nepriekaištinga dikcija bet kurioje diapazono dalyje neleido nė akimirkos suabejoti atlikėjos tikslumu bei profesionalumu. Žaviai nuskambėjo ir Liamo atliekamas vokalinis ciklas „Kodėl?“, parašytas pagal Janinos Degutytės eiles. Pianisto ir dainininkės meistriškumas pavertė kūrinį tikra jausmų drama, sutalpinta į miniatiūros žanrą, o atlikėjų gebėjimas jausti harmonines spalvas tiesiog kėlė susižavėjimą.
Dar viena koncerto dainininkė Eglė Šlimaitė taip pat su kaupu pateisino Kaukaitės pasirinkimą. Itin šilto ir turtingo tembro sopranas subtiliai spalvino Bajoro „Triptiką“, sukurtą pagal Marcelijaus Martinaičio eiles. Kaukaitės teigimu, šis kūrinys tapo įkvėpimo šaltiniu vėlesniam jo kūriniui – operai „Dievo avinėlis“, nacionalinės operos scenos laukusiai bemaž keturias dešimtis metų. Vakaro vedėjos bene mylimiausiu pripažintas Bajoro kūrinys – variacijos „Ugdė matutė“ tema – tapo tikra vakaro kulminacija, atskleidusia nepaprastą atlikėjų virtuoziškumą, susitelkimą ir mėgavimąsi, regis, sudėtingiausiais muzikiniais viražais.
Apibūdindamas ne tik savo, bet ir visos lietuvių vokalinės muzikos aukso amžių, Bajoras jį pavadino „Kaukaitės epocha“. O muzikologas Edmundas Gedgaudas yra pasakęs: „Bajoras savo kūryboje meistriškai kaitalioja kaukes – teatro meno komponentą! Tarp jo bendraminčių išskirtinė vieta tenka Kaukaitei – jiedu drauge atranda ir puoselėja balso, tarties, pasakojimo pobūdį, stilistiką. Pasikliaudama nedidele dainos apimtimi dainininkė lyg „tarp kitko“ geba aprėpti tiek, kad to pakanka ištisam spektakliui.“
Visais šiais aspektais buvo galima pasidžiaugti koncerte „Lai gyvuoja ąžuolėlis“. Jaunieji atlikėjai, vedami patyrusios gidės, sukūrė tikrą dramos ir jausmų spektaklį, tikrą bajorišką muzikos gurmanų puotą, kuri įtraukė nuo pradžios iki pabaigos. Bene pusantros valandos trukęs koncertas nėmaž neprailgo ir paliko viltį, kad lietuviška muzika ir toliau bus puoselėjama bei teiks dvasinį peną vis gausesniam klausytojų būriui.