7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Lietuvos vargonų renesanso šauklys

In memoriam Leopoldui Digriui

Eglė Šeduikytė-Korienė
Nr. 3 (1538), 2025-01-24
Muzika
Leopoldas Digrys. D. Matvejevo nuotr.
Leopoldas Digrys. D. Matvejevo nuotr.

Sausio 19 d. nuo pat ryto kilo vis didesnė būtinybė išsijungus visus ryšius pabūti vienumoje. Įsidienojus – tarsi kažkas būtų išvedęs ilgam pasivaikščiojimui paneriu miškais Turniškių link. Nenumaldomai norėjosi tyloje ieškoti esminių būties sprendimų ar bent jau tylių atsakymų į neleidžiančius nurimti egzistencinius klausimus. Būtent tokiomis temomis, greta profesinės, į kurią neišvengiamai įsiterpdavo filosofiniai apmąstymai, diskutuodavome su profesoriumi Leopoldu Digriu, specialybei pasibaigus, o kartais ir vidury pamokos vargonų aspirantūroje, taip pat ir vėliau po studijų, susitikus pašnekesio.

 

Grįžus po pasivaikščiojimo ir įsijungus telefoną, pirma pasiekusi žinia – kad Mokytojas iškeliavo... Skaitydama užuojautos, jo mokinių liūdesio kupinas žinutes, išgirdau, lyg mintyse kažkas tyliai ištarė, o gal garsiai sušuko: „Tevargonuoja jis vėl Aukštybėse!“ Į užuojautos žinutes atsakyti „tesiilsi“ negalėjau, jam netiko šis žodis. Daugelis mūsų esame liudininkai, kaip Profesoriui, netekus regėjimo ir sveikatos, buvo sunku priverstinai ilsėtis. Jis visuomet, net kai būdavo paguldomas į ligoninę, išnaudodavo tokį priverstinės ramybės laiką ir ką nors svarbaus nuveikdavo. Taip „besiilsėdamas“ ligoninės palatoje jis parašė studiją „Kaip groti vargonais“ (1998), parengė ne vieną vargonų kūrinio redakciją, nesibrangindavo atsiliepti į telefono skambučius ir noriai diskutuodavo visomis pašnekovo pageidaujamomis temomis, neatsisakydavo duoti interviu. Jei niekas netrukdydavo, mokydavosi ar kartodavosi savo repertuarą, kurį visuomet su ypatinga energija ir tikslumu atlikdavo.

 

Turtinga ir įvairiapusė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, vargonų renesanso korifėjaus Leopoldo Digrio gyvenimo ir kūrybinio kelio istorija, įkvėpusi ne vieną siekti savo profesijos aukštumų, yra Lietuvos kultūrinio gyvenimo istorijos dalis. Digrys gimė 1934 m. rugsėjo 8 d. Kaune. Muzikos pradėjęs mokytis nuo penkerių metų, 1952 m. baigęs Vilniaus dešimtmetę muzikos mokyklą (dabar Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla), fortepijono studijas tęsė Maskvos konservatorijoje, profesoriaus Grigorijaus Ginzburgo klasėje. Studijų metu Digrys buvo labai vertinamas savo profesoriaus, dažnai neslėpusio susižavėjimo sparčiai augančiu ir bręstančiu mokiniu. Po 1955 m. vasario 2 d. Vilniaus filharmonijoje įvykusio tuomet trečiakursio Digrio debiuto bei vėlesnių rečitalių P. Čaikovskio konservatorijos salėje recenzentų atsiliepta į jo turtingą kūrybinę fantaziją, išskirtinę proto ir jausmo prisodrintą, tik jam vienam būdingą muzikinę iškalbą.

 

Paklaustas, kaip buvo pasirinktas vargonininko kelias, profesorius mėgo juokauti, kad vargonininku tapo atsitiktinai, „pasirinkęs vargonus iš mandagumo“, po pirmojo viešojo pasirodymo tuometiniam savo fortepijono profesoriui Ginzburgui pasiūlius šiek tiek pasimokyti vargonuoti. Nieko nelaukdamas, 1952-ųjų rudenį Digrys lygiagrečiai fortepijonui pradėjo mokytis Maskvos konservatorijos prof. A. Gedike’s vargonų klasėje. Šioje konservatorijoje 1960 m. jis baigė fortepijono (G. Ginzburgo kl.) ir 1961 m. vargonų (Leonido Roizmano kl.) aspirantūrą. Konservatorijoje baigęs dvi specialybes, dar ilgą laiką Digrys koncertavo ir vargonais, ir fortepijonu. Greta solinių koncertų skambino fortepijonu „Lietuviškajame trio“ su Pauliumi Juodišiumi (smuikas), Romualdu Kulikausku (violončelė). Tik po stažuočių 1969 ir 1976 m. Prahos muzikos akademijoje (pas Jiří Reinbergerį) pasirinkimo svarstykles galutinai nusvėrė vargonai.

 

Koncertuoti vargonais Digrys pradėjo dar studijuodamas, netrukus pasklido daugybė jo koncertų po visus didžiuosius tuometės sovietų sąjungos miestus, lydimų didžiulio pasisekimo. Po įspūdingo 1962 m. Rygos katedroje įvykusio Digrio ir Sauliaus Sondeckio vadovaujamo kamerinio orkestro pasirodymo latvių spaudoje buvo rašoma, kad ne visiems savo paslaptis atskleidžiantys nuostabaus skambesio Rygos katedros vargonai sulaukė gilaus menininko mąstytojo. Po Vilniaus filharmonijos vargonų atidarymo koncerto (1963 m.), kuriame Digrys atliko Bacho bei Francko kūrinius, vokiečių meistras Hansas Joachimas Schuke (šių vargonų autorius) pranašavo jaunajam vargonininkui garsaus menininko ateitį, o po 1969 m. Krokuvoje vykusio Tarptautinio vargonų muzikos festivalio Digrys tapo vienu geidžiamiausių atlikėjų tarptautinėje vargonų scenoje. Pasipylė premjeros ir Lietuvos vargonų salėse. Vienas ryškių įvykių – šveicarų kompozitoriaus ir vargonininko Guy Bovet Digriui dedikuoto Antrojo koncerto vargonams ir orkestrui premjera Vilniaus filharmonijoje 1971 m., dalyvaujant kūrinio autoriui (Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Juozas Domarkas).

 

Digriui, propagavusiam lietuvių kūrybą kitose šalyse, buvo išimtinai plojama bažnyčiose, o recenzijose gėrimasi įtaigia jo interpretacija, tobulu stiliaus suvokimu, preciziška technika bei dramatišku virtuoziškumu. Po koncertų Švedijoje jis buvo pavadintas „bažnyčios vargonų Paganini“, demonstruojančiu absoliučiai tobulą vargonų techniką, ir laikomas vienu geriausių vargonininkų Europoje. Atliekant Bacho kūrinius buvo pastebėtas būdingas jam didžiulis susikaupimas, stebuklinga ramybė ir visiška vidinė pusiausvyra, kuria pasižymi tik didieji Bacho interpretuotojai. Po eilės festivalių – Bacho Brėmene, Liucernos, „Sofijos pavasario“, Geteborgo ir daugybės kitų – 1979 m. Tarptautiniame vargonų muzikos festivalyje Briuselyje Digrys šventė jau 1000-ajį savo koncertą.

 

Maestro mėgo atlikti čekų kompozitorių vargonų muziką, kurios programų kulminacijoje skambėdavo Petro Ebeno kūryba, pasak profesoriaus, tapusi jam raktu į XX a. muzikinę mąstyseną. Jo mokinė, Prahos konservatorijos profesorė Giedrė Lukšaitė-Mrázková yra užsiminusi, kad labiausiai Digrio natūrą atitiko XX a. kompozitorių kūriniai, juos atliekant itin tiko jo nuolatinis veiklumas, nervingumas bei emocijų „apnuoginimas“.

 

Digriui nuolat bendradarbiaujant su lietuvių kompozitoriais, gimė pirmieji jo inspiruoti kūriniai vargonams: Teisučio Makačino Sonata vargonams (pirmas atlikimas 1965 m. filharmonijoje), Eduardo Balsio kantata sopranui, vargonams, chorui ir mušamiesiems, Vytauto Barkausko ciklas vargonams „Glorija urbi“, skirtas 650-osioms Vilniaus miesto įkūrimo metinėms (pastarieji  kūriniai sukurti 1972 m. Trečiajam, paties Digrio inicijuotam Vilniaus vargonų muzikos festivaliui), taip pat Eduardo Balsio Simfonija-koncertas vargonams ir orkestrui (Penktajam Vilniaus vargonų muzikos festivaliui 1977 m.). Pradėjus skelbti kamerinių kūrinių konkursus, gimė keletas Broniaus Kutavičius opusų vargonams: „Prutena“ vargonams, smuikui ir varpams (1977), oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978), „Reminiscensija“ smuikui, vargonams, klavesinui ir žemam vyriškam balsui (1981), Sonata vargonams solo „Ad Patres“ (1983). Lietuviškąjį vargonų muzikos repertuarą papildė Juliaus Juzeliūno Koncertas vargonams, smuikui ir styginių orkestrui (1963), Koncertas vargonams solo (1969, dedikuotas Digriui), Sonata sopranui ir vargonams „Melika“ (1973), Diptikas smuikui ir vargonams (1982), Simfonija vargonams (1984) ir kiti. Daugelis kūrinių buvo atlikti tuometėje Baroko salėje (dabar Bonifratrų, Šv. Kryžiaus bažnyčia), kurioje gyvavo ir naujametinių vargonų muzikos koncertų tradicija.

 

Nemažai vokalinių kūrinių buvo skirta Giedrės Kaukaitės ir Digrio duetui. Dainininkės gyvenime Digrys paliko itin ryškų pėdsaką. „Su Leopoldu Digriu koncertavome 30 metų... Vilniaus paveikslų galerija, Kauno Soboras, Klaipėdos fakultetų, Nidos ir Juodkrantės vargonai, Maskvos Didžioji konservatorijos salė, Sankt Peterburgo akademinė kapela, Rygos Domo katedra, Talino, Kijevo, Jerevano vargonai. Visi koncertai tokie skirtingi. Kiekvieni nauji vargonai – naujos repeticijos, ieškojimai, kartojimas, nauji registrai, kova dėl vieno ar kito tempo, pauzės, fermatos, garso, kvėpavimo kartu. Ir jau nepamiršti, kai Maestro beveik kaip ant sparnų leidžiasi paklausyti „kaip skamba iš apačios“ ir vėl kaip ant sparnų sugrįžta aukštyn, dar ką nors keičia, tikslina, kartoja. Magas. Kaip ir visi, kuriems teko laimė pabūti šalia Maestro, aš stebėjau menininko fanatiko preciziškumą ir didžiausią atsakomybę ruošiant koncertines programas, geležinį, minutėmis suskirstytą dienos tikslumą. Nuostabu, kad šios pedantiškos savybės puikiai dera su artistiškumu, turtinga fantazija, galingu interpretatoriaus užmoju, giliausiomis ir subtiliausiomis emocijomis. Tikslumas ir gaivališkumas. Digrys tuos kraštutinumus, būdingus tik didiesiems muzikams, puikiai suderina, o esantys šalia atlikėjai ar asistentai gauna brangiausią artisto gyvenimo pamoką ir nuorodą, kokio tikslo turėtų siekti. Tas tikslas – absoliutas. Nepasiekiamas? ...Čia ne pro šalį būtų pasiklausyti ir nepakartojamai autoironiškų, kupinų puikaus humoro Maestro replikų. Digrys – tikras savo profesijos karalius, kėlęs ir tebekeliantis sau aukščiausius reikalavimus, su Sizifo atkaklumu ir kantrybe juos vykdęs ir tebevykdąs. Digrys jam skirtą amžinybės mirksnį – gyvenimą – paaukojo vargonų meno atgimimui ir suklestėjimui Lietuvoje. Jis sugeba aplenkti laiką“ (iš Leopoldo Digrio absolventės Ernestos Semionovos pokalbio su Giedre Kaukaite, 2003 m.).

 

Greta aktyvios koncertinės veiklos Digrys nuolat dirbo pedagoginį darbą. 1960 m. pakviestas dėstyti fortepijoną Vilniaus konservatorijoje (dabartinėje LMTA), 1961 m. subūrė norinčius vargonuoti ir 1962 m. vasario 11 d. įsteigė vargonų klasę. Prasidėję jo studentų koncertai netrukus peržengė konservatorijos slenkstį. „Konservatorijoj tik stipriesiems pianistams buvo leista lankyti vargonų užsiėmimus ir grojimas vargonais buvo mūsų antroji specialybė. Dėstytojas pamokose dirbo maksimaliai, skirdamas daug daugiau laiko nei privalėjo, ir nors jau tuomet ant savo pečių nešė didelį krūvį – koncertai ir nenuilstamas organizacinis darbas, – pamokose to nejausdavome. Didžiulį įspūdį paliko pirmųjų Schuke’s (Potsdamas) vargonėlių montavimas 316 auditorijoje. Visa klasė (mus visus siejo be galo glaudūs ryšiai) saugojome dieną naktį vamzdžius, klausėmės pirmųjų teorinių paskaitų apie vargonus, jų literatūrą. Čia prasidėjo pirmieji vargonų muzikos ciklai, netrukus – Šv. Kazimiero koplyčioje Katedroje, filharmonijos Didžiojoje salėje... Tai buvo neįkainojami sceninės patirties kaupimo metai. Pianistai bei kiti instrumentininkai apie tai tegalėjo svajoti. Kiek nuveikta ir pasiekta šioje srityje, kokios sąlygos buvo sukurtos – ir visa tai vieno žmogaus pastangomis! Nežinau, iš kur jis semdavosi energijos... Savo gyvenime kito tokio neteko sutikti“ (iš Ernestos Semionovos pokalbio su Prahos Karališkosios muzikos akademijos profesore Giedre Lukšaite-Mrázková, 2003).

 

Digrio iniciatyva 1963 m. estų vargonų specialistai sutvarkė tuometės konservatorijos Didžiojoje salėje ilgą laiką neveikusius Wacławo Biernackio firmos vargonus, 1964 m. buvo pastatyti Alexanderio Schuke’s mokomieji vargonai auditorijoje, 1969 m. tos pačios firmos buvo restauruojami Juozapo Radavičiaus vargonai Vilniaus arkikatedroje (tuomet Paveikslų galerija). 7-ojo dešimtmečio pradžioje Digrys atvėrė vargonų meno erdves, kuriose koncertavo jo mokiniai, o to meto koncertiniai įvykiai liudijo prasidėjus vargonų aukso amžių Lietuvoje.

 

1976 m. išvakarėse prabilo vargonai Klaipėdos fakultetų salėje, 1977 m. – Mažojoje baroko salėje Vilniuje (pastarosiose „Rieger–Kloss“, čekų firmos instrumentai). Susigrąžinus Lietuvai nepriklausomybę, maestro įsteigė Religinės muzikos centrą (1991) Šv. Kazimiero bažnyčioje, o 2003 m. joje suskambo „Oberlinger Orgelbau“ firmos vargonai, prie kurių daugybę valandų praleisdavo ir pats Digrys. Profesorius tikėjo, kad muzika, skambanti bažnyčioje po Šv. Mišių, yra maldos pratęsimas. Muzika jam buvo universali Dievo kalba, žadinanti ir kelianti aukštyn mūsų sąmonę. Jis sakė: „Kai atliekame arba klausomės dvasingos muzikos, pakylame į aukštesnės sąmonės lygį. Atlikėjo misija yra išsižadėti savojo ego ir leisti aukštesniajai jėgai įkvėpti gyvybę užrašytiems ženklams popieriuje. Tuomet muzika byloja apie amžinybę ir žadina mūsų nemirtingąją esmę. Tačiau... pačioje jos viršūnėje skamba – TYLA.“

 

Užleidęs vargonų pultą jaunesniesiems, pastaraisiais metais Leopoldas Digrys išdidžiai ir kantriai tyliuose savo gyvenimo užkulisiuose laukė plačiai atsiveriant durų į didžiąją Aukštybių sceną, kurioje išlaisvinęs veržlią dvasią iš ribojančio kūno, varžiusio ir nebeleidusio reikštis jo esybei, vėl galės mums byloti kitais būdais, pavidalais ir atgarsiais.

Leopoldas Digrys. D. Matvejevo nuotr.
Leopoldas Digrys. D. Matvejevo nuotr.
Leopoldo Digrio vargonų klasė filharmonijoje. Iš kairės: Vida Prekerytė, Nijolė Dainienė, Leopoldas Digrys, Bernardas Vasiliauskas, Laisvė Paškevičiūtė, Giedrė Lukšaitė. L. Digrio asmenio archyvo nuotr.
Leopoldo Digrio vargonų klasė filharmonijoje. Iš kairės: Vida Prekerytė, Nijolė Dainienė, Leopoldas Digrys, Bernardas Vasiliauskas, Laisvė Paškevičiūtė, Giedrė Lukšaitė. L. Digrio asmenio archyvo nuotr.
Leopoldas Digrys. M. Raškovskio / LNF archyvo nuotr.
Leopoldas Digrys. M. Raškovskio / LNF archyvo nuotr.
Leopoldas Digrys. M. Raškovskio / LNF archyvo nuotr.
Leopoldas Digrys. M. Raškovskio / LNF archyvo nuotr.