Pianistas Rafałas Blechaczas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras
Sausio 15 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyko vienas tų koncertų, kurie suderina politinę reikšmę su programos turiniu. Vienos dalies renginys (organizuotas kartu su Lenkijos institutu Vilniuje ir Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvoje), skirtas Lenkijos pirmininkavimo ES Tarybai pradžiai, sulaukė ir aukštų valstybės pareigūnų, ir diplomatų, ir publikos dėmesio. Niekas neliko nuviltas, nes skambėjo kūriniai, priminę abiejų tautų kultūrinius ryšius ir istorines sąsajas. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Robertas Šervenikas, solo fortepijonu skambino 2005-ųjų tarptautinio Fryderyko Chopino konkurso laureatas Rafałas Blechaczas.
Stanisławas Moniuszko – lenkams labai svarbus romantizmo kompozitorius, Vilniuje praleidęs aštuoniolika metų: čia jis dirbo Šv. Jonų bažnyčios vargonininku, miesto teatro dirigentu, čia įvyko operos „Halka“ premjera. Jo fantastinė uvertiūra „Pasaka“ (1848) pirmą kartą atlikta taip pat Vilniuje. Šis muzikinis pėdsakas atveda į dabar tik įsivaizduojamą to meto puošnią ponų ir damų, karietų ir parkų Vilniaus aplinką, į verdančias būsimo sukilimo prieš caro represijas inteligentijos nuotaikas. Pakili mažorinė fantastinė uvertiūra koncerto pradžioje – pasakinė drobė – tarsi teatro uždanga atvėrė būsimą veiksmą į tarp dviejų XIX a. kūrinių įsiterpusį šiuolaikinį Myroslavo Skoryko „Diptiką“ styginių orkestrui (1993).
Vienas žinomiausių XX a. antrosios pusės Ukrainos kompozitorių parašė įdomios muzikinės kalbos, aiškios struktūros ir, išdėstant muzikinę medžiagą, laiko pojūčiu nepriekaištingai meistrišką kūrinį. „Diptikas“ susideda iš dviejų kontrastingų dalių. Pirmoji lyriška, sužadinanti jausmus šiuolaikinėmis raiškos priemonėmis, antroji – gyvo tempo. Joje charakteringa ritmine formule paremta išraiškinga tema pereina į gracingą šokinį epizodą – šviesius atsiminimus. Po tematinio pasikartojimo „Diptikas“ baigiamas tarsi nusilenkimu. Po šio skoningo muzikos opuso išgirdome Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“ (1874) įžangą.
„Lietuvius“ italų kompozitorius sukūrė Adomo Mickevičiaus istorinės poemos „Konradas Valenrodas“, parašytos 1828 m., motyvais. Žinia, po tokios intriguojančios įžangos taip ir norėjosi išgirsti bei pamatyti visą operą, kaip sakoma, čia ir dabar... Iki šiol būta tik koncertinių operos atlikimų. Džiugu, kad operą, vaizduojančią XIV a. Lietuvos kovas su kryžiuočiais bei iškilų lietuvių istorinį herojų Valterį ir jo žmoną Aldoną, galime netrukus išvysti pastatytą Nacionaliniame operos ir baleto teatre bei įtrauktą į repertuarą. Verta susimąstyti, kodėl svarbiausi istoriniai akcentai sudedami tik rečiausiomis progomis, o ne tampa nepriklausomos Lietuvos valstybės kertiniais akmenimis ir nuolatiniais reiškiniais. Manyčiau, pats metas būtų kultūros politiką nors pamažu keisti šia linkme.
Lenkų pianistas Rafałas Blechaczas, paskambinęs Fryderyko Chopino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, op. 21 (1829), dar kartą įtikinamai parodė, kad Chopino konkurse, be pagrindinio medalio, keturis specialiuosius ir publikos prizą laimėjo ne veltui. Vienas ryškiausių jo atlikimo bruožų yra mokėjimas muzikinį veiksmą scenoje priartinti prie klausytojų taip, kad jiems būtų aiški kiekviena detalė, įtraukti juos į procesą.
Pirmą dalį Maestoso pianistas išdėstė neskubėdamas, labai gražiai išjausdamas lyrines vietas, jas perteikė visiškai laisvai ir natūraliai naudodamas gausų rubato, o jas keičiančius virtuozinius epizodus taip pat vos vos išplėsdamas, dėl to visas dramos vaizdas tempo valdymo požiūriu buvo itin reljefiškas. Antrą dalį Larghetto, sakoma, perteikiančią Chopino meilę niekada nematytai dainininkei Konstancijai Gładkowskai, pianistas pradėjo nuo pirmų natų užburiančiu minkštu, dainingu garsu ir elegancija. Sulaikyta, taurių jausmų kupina muzika sklido lėtai, bet taip oriškai, kad stebėjausi to lengvo ir išpuoselėto „supimosi“ paveikumu: nepaviršutiniškas ir nenuobodus vedimas, lyg garsai sklęstų kitoje dimensijoje. Tolesnė sujaudinta taškuota melodija perteikė lyrinio subjekto lūkesčius ir baimes, ir nuskambėjo kaip išraiškingas kreipimasis į meilės šaltinį. Trečioje dalyje Allegro vivace, nugalėjus optimistiniam pradui, pianistas leido pasigėrėti nuostabiais harmoniniais posūkiais ir blizgančių pasažų „sūpynėmis“, techniškai dar sudėtingesnėmis, nes metras iš trijų.
Blechaczo buvimas muzikos „viduje“ sukūrė itin užbaigtą ir detalėmis, ir visuma Chopino Antrojo koncerto paveikslą. Sužavėta publika išreikalavo pagroti ką nors daugiau, tad pianistas paskambino Chopino Valsą cis-moll, op. 64 Nr. 2, padvelkusį tylutėle nostalgija, ir paskui, kaip gryniausią atsisveikinimą – šešiolikos taktų Preliudą A-dur.
Puikus lenkų pianistas Lietuvos publikai atvėrė daugybę Chopino muzikos subtilybių, kurias tarsi brangakmenius išdėliojo priešais auditoriją ant prabangaus purpurinio aksomo: blizgančių pasažų vėrinius, papuošimų sages ir kulminacijų žiedus bei kamelijas... Nuo pirmų taktų tapo akivaizdu, kad Blechaczas – patyręs orkestro partneris, todėl buvo nustatytas labai geras tempo ir garso santykis. Čia maestro Robertas Šervenikas su orkestru taip pat pademonstravo didelį patyrimą ir jautrią klausą bei mostą. Tarp tūkstančių kuo skirtingiausių Chopino interpretacijų – nuo šaltų ir majestotiškų iki visiškai intymių – Blechaczo skambinimą pavadinčiau pačiu stilistiškai suprantamiausiu geriausia prasme, nes tokį „savą“ Chopiną gali perteikti, matyt, tik lenkų kultūros žmogus iki kaulų smegenų.