Visada vidinio balso vedamas

Kompozitorius ir violončelininkas Arvydas Malcys užima unikalią vietą Lietuvos šiuolaikinės muzikos srityje. Sunku įvardinti kitą lietuvių muziką, kuris greta aktyvios koncertinės veiklos pasižymėtų ir kaip produktyvus kūrėjas, o jo kūriniai būtų atliekami prestižinėse pasaulio scenose. Neretai kuriantys atlikėjai ar koncertuojantys kompozitoriai sulaukia įvairių reakcijų iš akademinės muzikų bendruomenės. Išnyra tarytum instinktyvus noras apsaugoti savo profesijos integralumą. Kad ir kaip keista, tai praėjusio amžiaus antroje pusėje atsiradusi nuostata, kompozicijos menui neriantis iš ilgą laiką ją kausčiusių klasikinių ir romantinių įvaizdžių. Vakarų muzikos epochose atlikėjo gebėjimai buvo neatsiejama kompozitoriaus meistrystės sąlyga, kuri apima tiek teorinius, tiek praktinius kūrybos meno aspektus. Dažnai (bet ne visada) atlikėjas taip buvo priartinamas prie naujovėmis grįstos muzikinės raiškos per bendrai suprantamą muzikinę kalbą ir patirtį, leidžiant atlikėjams ją „prisijaukinti“. Ne veltui šių dienų kūrėjams dažnai kyla klausimas: kaip sumažinti atstumą tarp virš prarajos kybančio progreso ir tradicijos viršūnių? Arvydas Malcys atsakymą į šį ir kitus klausimus sau yra atradęs.

Jūsų muzikinė veikla geriausiai atsiskleidžia dviem kryptimis: esate kompozitorius, jūsų kūryba nuolat atliekama ir Lietuvos, ir užsienio koncertų salėse. Tikriausiai esate vienintelis šiais laikais rimtai simfonijos žanrą plėtojantis lietuvių kompozitorius. Taip pat esate Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro violončelininkas, o anksčiau buvote ir įvairių šiuolaikinę, klasikinę muziką atliekančių kolektyvų narys. Kaip atlikėjo patirtis paveikė jūsų kūrybos procesą?  

Manau, kad jos viena kitą papildo. Atlikėjo patirtis, be abejo, reikšminga mano muzikos estetikos ir asmeninio skonio formavimuisi. Rašant kūrinį ji praverčia norint geriau nujausti galimą jo struktūrą, plėtojimą, instrumentuotę. Kai kasdien groji ir klausaisi muzikos, į pasąmonę savaime įsismelkia kanonais virtę muzikiniai sprendimai, kriterijai, kitaip supranti orkestro galimybes. Kaip sakoma, jau daug metų esu neoficialus reziduojantis Lietuvos nacionalinės filharmonijos kompozitorius. Dirbdamas orkestre su dideliu susidomėjimu stebiu kūrinių „gimimą“, lyginu, kaip skirtingi dirigentai interpretuoja tuos pačius kūrinius. Tai leidžia iš arti matyti įvairiausius kitaip nepamatomus proceso niuansus: kaip išbandomi skirtingi tempo, dinaminiai variantai, kaip jie gludinimi ieškant geriausio skambėjimo rezultato, taip pat galima įvertinti, kiek gerai išpildomi kompozitorių sumanymai.

Atlikėjo patirtis lemia jūsų muzikoje pastebimą įvairių muzikinių stilių derinimą – nuo neoklasicizmo ir postminimalizmo iki sonorizmo ir impresionistinių tekstūrų. Kaip pavyksta rasti balansą šioje įvairovėje?

Man neįdomu kaskart rašyti tą patį kūrinį, pakeičiant tik pavadinimą ar atlikėjų sudėtį. Esu tas, kuris nesigėdija naudoti tonalią harmoniją, įprastas faktūras, „taisyklinga“ pulsacija pagrįstą ritmą. Kiekviename savo kūrinyje siekiu nuoseklios ir organiškos muzikinės visumos, kuri atspindėtų šių dienų dvasią. Manau, kiekvienas kūrinys, kad ir kokios būtų trukmės ar instrumentų sudėties, reikalauja savos formos ir savų stilistinių parametrų.

Galiausiai pasitikiu savo vidine klausa, kuri man atstoja algoritmus, nustatančius, kas tinka, o kas ne. Tikiu, kad sudėtingos ir racionaliai sukurtos kompozicinės sistemos naudingos tik tuo atveju, jei jos atsiskleidžia girdimame rezultate, o ne tik yra tam, kad gražiai atrodytų partitūroje. Man tai svarbu. Vis dėlto keista, kai kompozitorius, lyg kompleksuodamas dėl savo kūrybos, įtraukia neišgirstamas struktūras ir schemas. Manau, jei autorius tą patį gali pasakyti sudėtingomis ar paprastomis raiškos priemonėmis, visuomet rinkčiausi paprastesnį sprendimą. Tačiau kalbėdami apie muzikos sudėtingumą ar paprastumą patys save klaidiname. Juk didelį muzikos emocinį paveikumą galima pasiekti paprastomis priemonėmis. Ir priešingai – techniškai įmantri ir sudėtinga muzika nebūtinai bus emociškai paveiki.

Ryškios archetipinės būsenos, kaip groteskas ir ironija, sakralumas ir pastoralė, bei jų gretinimas – dažnai pasitaikantis jūsų kūrybos bruožas. Kodėl jums svarbus toks dėmuo? O gal laikui bėgant jis tampa vis retesnis?  

Archetipai „išplaukia“ iš kūrinio esmės galvojant apie tai, kad būtent jie gali geriausiai atskleisti jo idėją. Kūryboje svarbios individualios tiek kūrėjo, tiek klausytojų patirtys. Tas nuotaikos akcentų kasdieniškumas sukuria jas lydinčias asociacijas: paprastos melodijos, tonalūs harmoniniai sprendimai – visa tai žadina prisiminimus ar turėtas patirtis. Tikriausiai gyvenime tai kasdien patiriame. Tada, tarytum norėdamas pažvelgti iš tolo, visa tai paneigiu: sugriaunu prieš tai buvusią idilę. Manau, nuotaikų gretinimas, groteskas, teatrinė raiška padeda kūrinio tėkmei, prieštaravimai paryškina dramaturgiją ir joje atsirandančius charakterius. Toks gretinimas lydi daugelį mano opusų.

Jūsų muzika dažnai atliekama įvairiausiose pasaulio scenose. Kaip skirtingos auditorijos ją priima?

Esu laimingas, kai mano muzika atranda savo vietą kolektyvų ar pavienių atlikėjų repertuare. Man tai tarytum patikinimas, kad su ja viskas gerai. Klausytojas joje atranda tai, ką turi savyje, o kiekvienas kūrinys, nesvarbu, pavykęs ar ne, man yra žingsnis pirmyn.

Prisimenu, po keleto koncertų Armėnijoje, kur buvo atlikta mano kamerinių ir orkestrinių kūrinių, jais susidomėjo armėnų kompozitorius Michailas Kokžajevas. Jo paprašytas pasidalinau jį dominusiomis partitūromis, kurias išanalizavęs profesorius jas pristatydavo Jerevano konservatorijos kompozicijos studentams per šiuolaikinės muzikos analizės paskaitas. Taip bėgant metams jo paskaitų ciklas ir sukaupta medžiaga virto rusų kalba išleista knyga „Dešimt Arvydo Malcio kūrybos laiptelių“.

Kalbėjome apie nuotaikų archetipiškumą, bet taip pat norėčiau paklausti jūsų nuomonės apie emocionalumą muzikoje.

Kūryboje bandau įgyvendinti tai, ko kartais neįmanoma pasiekti tikrame gyvenime. Kiekvienas instrumentas man yra tarytum personažas, todėl rašydamas įsijaučiu į jo specifiką, tai taip pat padeda sukurti kūrinio naratyvų visumą. Emocijų ir jų spontaniškumo nereikia bijoti, bet manau, kad požiūrį į tai lemia skirtinga žmonių prigimtis: vieni tuo kliaujasi, kiti vengia, norėdami „tvarkingo“ kūrinio. 

Klausytojams neretai atrodo, kad mano muzikoje apstu emocionalumo, bet iš tiesų tai apgalvoto organizavimo, dubliavimo, gretinimo (arba kitaip – „montažo“) rezultatas. Ne veltui muzika vadinama kalba: reikia leisti jai skambėti ir mažiau kalbėti apie ją, nes ja išsakytų apmąstymų apie žmogaus būties prasmės, grožio ir pasaulio paslaptis įtaiga sumenksta vos pabandžius prabilti apie ją žodžiais. Dėl to emocinis lygmuo muzikai labai svarbus.

Kaip manote, kokie yra pagrindiniai nūdienos šiuolaikinės akademinės muzikos iššūkiai ir kaip reaguojate į esamas tendencijas?

Nereaguoju. Rašau, kaip suprantu ir kaip jaučiu. Modernizmas labai praplėtė meno raiškos galimybes. Menininkas gali rinktis, kokia technika, koks žodynas jam priimtiniausias, kaip sujungti senas ir naujas kūrybos technikas, kad kartu liktų ištikimas sau. Modernumas mene pats savaime yra abejotina vertybė. Šalia modernumo dar turi būti daugybė elementų, darančių meną menu. Šiais laikais kūrinio sukūrimas laikomas nebe kūrybiniu procesu, o „projektu“. Projektinio mąstymo įsigalėjimo akivaizdoje tapo nebemadinga kalbėti apie kūrinio estetinę vertę, formą, struktūrą. Svarbiausias klausimas – kaip tai išreklamuoti. Nors apie kompozitorių dažniausiai sprendžiama iš jo geriausių kūrinių, man įdomūs ir „antraeiliai“ kūriniai, kurie išsiskiria savo trūkumais, nesurastais sprendimais, nepavykusia formos plėtote, gal net paklydimais... Manau, kad bet kurio meno išmokti negalima, galima tik pramokti amato. Keistai atrodo, kai kompozitoriaus diplomas tampa lyg kokiu talento liudijimu.

Kažkada paklausiau Krzysztofo Pendereckio, kokia, jo manymu, šiuolaikinė muzika bus ateityje. Jis atsakė, kad tai bus tonali muzika. Kažką panašaus prognozavo ir Osvaldas Balakauskas.

Esate bendradarbiavęs su daugybe žymių muzikantų ir neeilinių asmenybių iš viso pasaulio. Kaip tokios patirtys paveikė jus ir jūsų požiūrį į kūrybą? Galbūt yra koks ypatingas kūrinys, kuris nebūtų atsiradęs be tokios muzikinės partnerystės?

Šilčiausi prisiminimai – iš bendravimo su Mstislavu Rostropovičiumi. Kadangi Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras su Rostropovičiumi nemažai koncertavo užsienyje, teko daug su juo bendrauti (jis buvo labai bendraujantis žmogus). Ši draugystė tęsėsi maždaug dešimt metų. Jo paprašytas parašiau kūrinį „Impetus“, kuris pagal idėją yra tarytum gidas po orkestrą, atsispiriant nuo Benjamino Britteno „The Young Person’s Guide to the Orchestra“. Po premjeros Ravenos festivalyje Italijoje Rostropovičius dar ilgai su manimi aptarinėjo šį kūrinį, rodydamas flomasteriais išmargintoje partitūroje jam patikusias vietas. „Impetus“ yra virtuozinis kūrinys, kurį atlikęs maestro Juozas Domarkas pasakė, kad jo daugiau niekada nediriguos, nes jam paralyžiuos rankas... Po „Impetus“ premjeros Rostropovičius paprašė kito kūrinio, visiškai priešingo – lėto, alsuojančio ramybe, su pabaigoje pasigirstančiu violončėlės solo. Taip gimė „Virš mūsų tik dangus“. Jį maestro planavo atlikti koncerto programos pabaigoje, o „Impetus“ – pradžioje. Manau, jis jautė artėjančią gyvenimo pabaigą. Deja, naujo kūrinio taip ir nespėjo padiriguoti... Po metų jį Rygoje atliko garsusis latvių dirigentas Andris Nelsonas su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru.

Kompozitorius dažnai yra priklausomas nuo atlikėjų: jų interpretacijos, profesionalumo, požiūrio į jo idėją. Juk nuo premjeros sėkmės priklauso tolesnis kūrinio gyvavimas.

Jūsų kūrybinėje biografijoje gausu koncertinio žanro opusų: fleitai, trombonui, fortepijonui, smuikui, violončelei... Ką jums reiškia šis žanras? Jei kalbėtume konvencionaliais įvaizdžiais, ar tai kova, kelionė, o gal tik atlikėjo meistrystės demonstravimas?  

Manau, tai viskas kartu ir daugiau. Koncerto žanras išsiskiria vienu svarbiu veiksniu – solistu, kuris yra ir formos, ir dramaturgijos varomoji jėga. Rašydamas koncertą turi pamilti instrumentą, kuriam rašai, su juo susigyventi: ar tai būtų fleita, ar trombonas, ar... Šiame žanre ypač svarbu laikytis kanoninių principų, paliekant erdvės solisto, kaip personažo, turinčio daug skirtingų veidų, daug kaukių, prisistatymui, atsiskleidimui. Solisto ir orkestro gretinimas – svarbiausias kompozicinis principas, bet tuo pat metu svarbus ir akompanimento preciziškumas, pritarimo skoningumas. Tai ir suteikia solistui sparnus.

Kalbant apie klasikinius žanrus, šiuo metu esate sukūręs šešias simfonijas. Ar idėjos kyla iš romantinio idealo, ar noro šį žanrą perprasminti savaip?

Simfonija man, kaip atlikėjui, kasdien dalyvaujančiam orkestro repeticijose, yra artimas ir suprantamas žanras. Manau, kad esu susipažinęs su beveik visa lietuvių kompozitorių kūryba simfoniniam orkestrui, pradedant Čiurlioniu, baigiant naujausiais kompozicijos studentų diplominiais darbais. Lietuvių kompozitorių kūryboje simfonijos žanras nėra toks reprezentatyvus, gausus ar ryškus, lyginant su kameriniais, choriniais kūriniais. Simfonijos žanro sėkmės pavyzdžių yra vienetai, o štai mūsų kaimynų – latvių, estų (ką jau kalbėti apie lenkus) – kompozitorių simfoniniai kūriniai nuolat atliekami prestižinėse pasaulio scenose.

Kai esi grojęs Abelio Klenickio, Boriso Borisovo, Vlado Švedo, Justino Bašinsko, Antano Račiūno, Antano Rekašiaus, Vytauto Barkausko ir daugelio kitų jaunesnių lietuvių simfonistų kūrinius, kyla natūralus noras ir pačiam bandyti parašyti simfoniją... Dėl ilgametės praktikos jau galiu pažvelgęs į partitūros lapą pasakyti, kas suskambės, o kas ne... Simfonijos žanre jaučiuosi patogiai, jame galiu geriausiai išreikšti savo mintis. Simfoninius opusus patikiu Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, kurio sukaupta patirtis atliekant šiuolaikinę muziką ir lankstumas, susiklausymas, intuicija leidžia profesionaliai įsigilinti į kompozitoriaus sumanymą.

Vartant jūsų kūrinių partitūras neretai galima pamatyti dalis arba padalas, kupinas sakralumo auros, kai greta tempo nuorodos yra prierašas „malda“ arba „in memoriam“. Ką tokiais dramaturginiais akcentais norite išreikšti?

Manau, kad vienas pamatinių meno tikslų – priminti žmogui apie jo laikinumą. Žmogus yra linkęs tai pamiršti. Kartais elgiamės taip, lyg gyventume amžinai. Tik mūsų laikinumo įsisąmoninimas padaro gyvenimą prasmingą. Mes skubame, esame prapuolę smulkmenose.  Retai kada leidžiame sau pasvajoti, būti sentimentalūs. Prierašai prie tempo nuorodų padeda atlikėjams atskleisti idėjos esmę. Minėtose vietose prisimenu susitikimus su sau brangiais, artimais žmonėmis ir jų netektis, prisimenu, kaip vis neturėdavau laiko pabūti su tėvais. Atmintyje suskamba tas paskutinis Rostropovičiaus bisas – Bacho Sarabanda... Stengiuosi, kad toje sakralumo auroje išliktų ir bent dalelė istorijos.

Prisimenu jūsų Sonatą violončelei ir fortepijonui, parašytą prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Lyginant su kai kuriais pastarojo meto jūsų kūriniais, ji kur kas eksperimentiškesnės ir avangardiškesnės dvasios. Kada ir kokiomis aplinkybėmis nustojote blaškytis akademiškumo labirintuose ir nusprendėte kurti taip, kaip kuriate dabar?  

Ši sonata sukurta prieš beveik keturiasdešimt metų, tvyrant gaivališkam modernizmo protrūkiui, laikais, kai gatvėje dar matydavai sovietinius paradus, o jaunatviškas maksimalizmas tarytum vertė kažką bandyti įrodyti. Šią sonatą teko pagroti su mano buvusiu nuolatiniu scenos partneriu pianistu Sergejumi Okruško Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos salėje. Man tas „modernizmo“ etapas natūraliai baigėsi. Prasidėjo Sąjūdis, pirmieji nepriklausomybės metai – man tai buvo nerašymo laikas. Tai buvo laisvės gūsis – mitingų, nuolatinių diskusijų apie valstybės raidą, jos istoriją laikas. Šešerius metus nieko nesukūriau. Tada man kūrinį užsakė festivalis „Jauna muzika“. Taip po ilgos pertraukos sugrįžau į kūrybos kelią, tačiau pasikeitęs.

Šiais laikais šiuolaikinė muzika gali būti pati įvairiausia, priklauso nuo to, kokios kam reikia.
Kaip ir gamtoje – ne visi medžiai vienodi. Aš pats rašau grynąją muziką, daugiausia akustiniams instrumentams, kuri, tikiuosi, atlikėjams ir klausytojams nepraras patrauklumo bei gilumo. Svarbu puoselėti muzikos įvairovę, nes taip kuriamas pažinimo džiaugsmas.

Kažkada viename interviu Osvaldas Balakauskas yra sakęs, kad „dabar kuriamas menas, jeigu jis kvalifikuojamas kaip „šiuolaikinis“, yra suprantamas ir vertinamas su nuolaida, esą jam negalima taikyti tų pačių kriterijų kaip klasikai, nes tai „visai kas kita“. Žinoma, dažniausiai tai nutylima, kad pritaikius kokius nors kriterijus tas „šiuolaikinis“ menas neišvengiamai praloštų, kad jis ir laikosi tik dėl minėtos nuolaidos. Taigi, kai dabar kuriamas menas nebebus išskiriamas kaip „šiuolaikinis“, o bus statomas greta klasikos, kai bus su ja palyginamas ir įvertinamas, štai tada galėsime sakyti, kad meno degradacija baigėsi.“

Nuo ko pradedate rašyti kūrinį?

Kiekvieną kartą pradedu nuo švaraus lapo. Kiekvienas kūrinys man yra nauja pradžia. Kad pradėčiau rašyti natas, turiu turėti formos idėją, struktūros planą. Impulsą kūrybos pradžiai duoda ir tam tikra instrumentų ar atlikėjų sudėtis, kokia nors proga ar erdvė... Viską, kas kompozitoriaus gyvenime atsitinka – meilė, nuopuolis, pakilimai, nušvitimai, klaidos, – galima nujausti jo kūriniuose. Jie nėra tik muzikine kalba išsakyta idėja ar tezė, tai kartu ir dokumentas, atspindintis kompozitoriaus amatą, estetiką, jo abejones, laimės ir baimės akimirkas, kūrybinių minčių pakilimus ir nesusipratimus. Man muzika yra ir gyvenimo būdas, atveriantis vis naujas gyvenimo ir mąstymo erdves. Aš nesiruošiu kam nors įrodinėti, primesti, tiesiog rašau taip, kaip girdžiu, kaip moku, kaip jaučiu...

Ar galite atskleisti savo artimiausius kūrybinius planus?

2025-ieji – mūsų tautos genijaus Čiurlionio 150-osios gimimo metinės. Paliksiu skaitytojams intrigą ir pasakysiu tik tiek, kad išgirsite ir operą, ir baletą, ir simfoniją...

Ačiū už pokalbį!