Kai barokas suartina žmones

Baigiantis 2024-iesiems, gruodžio 21 d. Nacionalinės filharmonijos salėje Antonio Vivaldi kūrybą plačiai pristatė ansamblis „La Lira di Orfeo“ iš Italijos (koncerto partneris – Italų kultūros institutas Vilniuje). Stilingai, įmantriai, teatrališkai žodžio ir muzikos sąsajas perteikė ansamblio meno vadovas, kontratenoras Raffaele Pe. Vivaldi muzika bene ryškiausiai atskleidžia baroko muzikos ypatumus – ne tik instrumentiniuose kūriniuose, bet ir operų fragmentuose, kantatose. Žavi koloratūros, dramatinės scenos ir kontrastuojanti tyli ramybės darna. Tai galimybė dainininkui parodyti savo muzikalumą, gebėjimus perteikti labai plačią jausmų gamą. Kontratenoras leido gėrėtis nostalgiška melodija, į padebesius nuvedančiomis triolinėmis slinktimis. Ryškiai, stilingai sonatą smuikui atliko Elisa Citterio, raiškiu garsu, puikiai solavo violončelininkas Francesco Galligioni, klavesinu, vargonėliais grojo Nicolò Pellizzari, renesansine arfa skambino Chiara Granata.

Vivaldi muzikos stilistiką kurianti visumos ir elementų darna atskleidė baroko muzikos prasmę. Sakytume, išryškino ir emociškai pagrindė šios stilistikos gramatinį konstruktą. Laukėme ansamblio tutti pasikartojimų, logiškai atsirandančio smuiko solo arba žmogaus balso gražbylysčių rečitacijose, skambant raiškiai artikuliuotai, netgi teatrališkai savitai dainininkui perteikiant atliekamų kantatų turinio prasmę. Vivaldi muzikos atlikėjai sužadino klausančiųjų emocijas, mintijimą, artikuliacijos tikslumas netgi išryškino kiekvieno kūrinio dramaturgijos seką. Puiku, nes taip ryškiai, stilistiškai tiksliai, pagaviai atlikta muzika formuoja klausytojų patirtis. 

Kolektyvas „La Lira di Orfeo“ – iškilus baroko meno reprezentantas, klausytojams leidžiantis gėrėtis muzikavimu, o specialistams suteikiantis akstiną pagalvoti apie baroko kultūros palikimo sklaidos galimybes 2025-aisiais. Koncertas reikšmingas, nes ne tik itin išryškino Vivaldi muzikos syvus, bet ir atvėrė visos baroko epochos savitą priešlapį. Juk 2025-ieji Lietuvoje paskelbti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus metais. Prieš 430 metų gimė, o prieš 385 metus mirė šis „Sarmatų Horacijumi“ vadintas XVII a. Lietuvos, Lenkijos, Europos, jėzuitų, krikščioniškajai kultūrai, baroko epochos humanizmui atstovaujantis poetas.

Apmąstydami savo valstybės istoriją galime džiaugtis Lietuvos pretenzijomis į Europos baroko kultūros kūrėjų ir jos interpretatorių XXI amžiuje kohortą. Šiandien kaip vedliai ryškėja kūrybines galias kaupiantys Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, ten vykstančių koncertų, edukacinių parodinių renginių iniciatoriai. Nebe pirmus metus Prancūzų institutas Lietuvoje ir Valdovų rūmai su partneriais rengia senosios muzikos festivalį „Baroko vakarai“, pamėgti Marco Scacchi senosios muzikos festivaliai. Klausytojų susidomėjimo sulaukė Didžiojoje Britanijoje gimęs smuikininkas Hugo Ticciati, vokiečių violončelininkas Julianas Arpas, pirmą kartą Lietuvoje atlikta Vivaldi opera „Ištikimoji nimfa“, Georgo Friedricho Händelio oratorija „Prisikėlimas“, vyksta kiti renginiai. Baroko muziką propaguoja tarptautinis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“, tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“. Vilniuje viešėjo įžymūs kontratenorai Philippe’as Jaroussky, Aloisas Mühlbacheris ir kiti baroko kultūrą pristatantys dainininkai, Vilniaus festivalyje bene kasmet apsilanko iškilūs užsienio senosios muzikos ansambliai. Viešose paskaitose geriau suvokti baroko muzikinės kultūros kontekstą padeda muzikologai dr. Jonas Vilimas, Aleksandra Pister ir daugiau populiarintojų. Te nepyksta nepaminėtieji kūrybingi pasišventėliai.

Reikšmingi tampa paskiri baroko muzikai skirti vakarai Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Su puikiu teatro smuikininkų ansambliu padirbėjęs Dimitris Karakantas jau sėkmingai rengia „Cappella Concertante Vilnense“ pasivadinusio ansamblio programas. Palaikytinos ir jaunimo pastangos kurti Vilniaus baroko operos teatrą. Juk Vilnius – baroko miestas.

Įvairių menų programos palaiko žavėjimosi šia epocha džiaugsmą ir turi klausytojus kryptingai sutelkiančią galią. Koncertuose dažnai skamba Vivaldi „Metų laikai“, bet kokiai klausytojų auditorijai visada teikiantys atpažinimo malonumą. Šiame amžiuje jį jau praplėtė įvairesnį baroko muzikos meną stilingai pateikiantys kūriniai ir atlikėjai. Tačiau atskiri opusai be platesnio kultūrinio konteksto nereprezentuoja epochos.

Todėl dabar gera proga šiuos metus skirti ne tik Sarbievijui atminti, bet ir baroko kultūrai plačiau eksponuoti. Juk ne tik muzikos, bet ir gausūs teatriniai renginiai Lietuvoje buvo novatoriški, imlūs baroko idėjoms. Sarbievijaus epochos Vilniaus akademijos teatro veiklą analizavęs Lodzės universiteto mokslininkas Janas Konas pabrėžė intensyvų teatrinį gyvenimą Vilniuje, procesijų, inscenizacijų, deklamacijų gausą, įvairovę. Vilniuje nuo 1634 m. veikė operos trupė, privačiuose didikų (Radvilų, Oginskių, Tyzenhauzų) teatruose, Vilniaus jėzuitų akademijoje, kolegijose (Kražių, Pašiaušės, Panevėžio ir kitose), dvaruose statytos Vakarų Europos (dažniausiai italų), vietos rašytojų dramos, operos. Spektakliuose vaidino mėgėjai, vietos ir užsienio profesionalių aktorių trupės, grojo solistai, orkestrai, kapelos. Tai patvirtina mūsų valstybę buvus Europos kultūros kontekste. O kur dar tokie šiandien, atrodytų, egzotiški vaizdai: „Festum Corporis“ procesijose dalyvaudavo triumfo vežimai su gyvaisiais paveikslais – Meilės, Gailestingumo, Teisingumo ir kitokiomis simbolinėmis figūromis. Vežimus lydėdavo raita ir pėsčia mokyklų jaunuomenė, apsirengusi angelais, riteriais.

Istorija kartais pokštauja. Kaip epocha suartina žmones, matyti iš fakto, kurį paminėjo Popiežiaus Grigaliaus universitetui Romoje atstovavęs teologas, istorikas, akademikas Paulius Rabikauskas, rašęs apie Sarbievijaus gyvenimą Romoje, jėzuitų veiklą Lietuvoje. Jo paminėtas faktas: Lietuvos provincijos jėzuitams „nuo 1618 metų birželio vadovavo italas Augustinas (Agostino) Vivaldi. [...] Nėra žinių, kokio nusistatymo lietuvių atžvilgiu laikėsi provincijolas Vivaldi [...].“ Tad kas jis?

1590 m. gimęs būsimo kompozitoriaus Antonio senelis Agostino Vivaldi turėjo ne tik sūnų Giovanni Battistą (Gianbattistą), Antonio Vivaldi tėvą, bet ir sūnų Agostino, Gianbattistos brolį. Gilesnės archyvų studijos gal patvirtintų įdomų faktą, kad kompozitoriaus Vivaldi dėdė buvo artimas Lietuvai, jam „be kita ko ypač rūpėjęs Vilniaus universiteto klestėjimas“ (P. Rabikauskas).

„Taigi, Mūza, prisiekiu, aš neatsimenu Ikaro...“ – rašė Sarbievijus. Šiais metais priminkime vertybių algoritmuose pasimetusiai visuomenei apie tolimoje baroko epochoje gyvenusius žmones, siekusius šviesos ir ją skleidusius.