Vaizduotės virsmas garsu

Koncertų salėse jau skamba šventine nuotaika dvelkiančios programos. Ne išimtis ir Nacionalinėje filharmonijoje gruodžio 14 d. vykęs Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo meno vadovo Modesto Pitrėno, ir saksofonų kvarteto iš Vokietijos „Signum“ koncertas „Vilniaus simfonija“. Koncertas pavadintas pagal Gedimino Rimkaus Rimkevičiaus naują kūrinį, tad į jo premjerą pirmiausia ir norisi atkreipti dėmesį, nors opusas pradėjo antrą vakaro dalį.

Rimkaus Rimkevičiaus „Vilniaus simfonija“ (2022) sukurta sostinės 700 metų jubiliejui. Puiku, kad šis koncertiškas ir efektingas kūrinys pagaliau suskambo scenoje, nors ir kiek vėliau, šįkart – kompozitoriaus 60-mečio sukakčiai pažymėti. Autoriaus žodžiais, jis siekęs nutiesti tiltą į istorinį lietuvybės židinį, karalių miestą, papasakoti Lietuvos sostinės klestėjimo ir dramatiškų nuopuolių istoriją. Šią idėją Rimkus Rimkevičius perteikia sodriais garsiniais potėpiais, ryškiomis dinaminėmis ir faktūros „tankio“ bangomis. Pasikartojantis grakštus šokinis ritmas, tarsi akompanuojantis medinių pučiamųjų melodikai ir styginių blyksniams, perauga į dramatinius epizodus, įtampą paryškinant aštriais varinių pučiamųjų rėžiais, bauginančiu fortissimo. Įdomu tai, kad nors muzikos tėkmė juda gana intensyviai, kartu jaučiama ir savotiška statika – iškyla tarytum didingumo dvasia dvelkiančio barokinio Vilniaus vaizdinys, perteikiamas įspūdingomis žemų tembrų linijomis, skoningai ir neprikišamai pasigirstančiais bažnyčių varpų skambesio aidais. Pagavus muzikos asociatyvumas pasiektas ne be atlikimo pagalbos – gero orkestro tembrinio ir dinaminio balanso, stilistikos pajautos.    

Kita vertus, tolesnėje plėtotėje iki antros pakilimo bangos pasigedau reikšmingesnės ritmikos ar melodinių segmentų kaitos, garsovaizdžio praturtinimo jau kitokiais reljefais ar konotacijomis. Norėjosi sulaukti ne tokių pat, o įvairesnių garsinių potyrių, juolab per muziką permąstant tokį įvairiabriaunį ir neišsemiamą reiškinį kaip Vilnius. Apskritai kūrinys padarė solidų įspūdį, tad sveikinu autorių savo orkestrinių, kamerinių, vokalinių kūrinių aruodą papildžius raiškia simfonine drobe, verta likti orkestro repertuare.  

Kitas kūrinys, kurį Lietuvoje išgirdome pirmą kartą, – vokiečių kompozitoriaus Christiano Josto simfoninė poema „Das Eismeer“ („Ledo jūra“, 2024) saksofonų kvartetui, vibrafonui ir styginių orkestrui, parašyta Meklenburgo-Pomeranijos festivalio ir Greifsvaldo miesto užsakymu pagal vokiečių tapytojo romantiko Kasparo Davido Friedricho paveikslą „Ledo jūra“, dailininko 250-ųjų gimimo metinių proga. Kūrinys beveik tiesiogine prasme iliustruoja lygiai prieš 200 metų (1824) nutapytą laivo katastrofą ledynuose. „Kaip tik tai, kas tinka, su savo šaltumu, kurį gali perteikti ir metalinis saksofonų skambesys. Kadangi mane domina vaizduotės virsmas garsu, norėjau šią istoriją papasakoti savo muzikoje“, – po Friedricho parodoje pamatyto paveikslo sakė Jostas. Trys dalys (pagal klasikinį principą greita – lėta – greita), prisodrintos ir šaltų sąskambių, ir tragedijos išgyvenimo skausmo, ir įsišėlstančios ritmikos, ir daugybės tembrinių efektų, sukėlė gana eklektiškos mozaikos įspūdį – įvykių ir spalvų šioje simfoninėje drobėje tikrai netrūksta. Sudėtingą, daugiasluoksnę medžiagą orkestro styginių grupė įveikė pagirtinai, turint omeny, kad opusas atliekamas pirmą kartą. Vis dėlto didžiausią įspūdį publikai darė solistai: artistiškieji „Signum“ – Blažas Kemperle (sopraninis saksofonas), Jacopo Taddei (altinis saksofonas), Alanas Lužaras (tenorinis saksofonas), Aramas Poghosyanas (baritoninis saksofonas) – ir mūsų orkestro narys Sigitas Gailius (vibrafonas). Jie visi tikrąja to žodžio prasme muzikavo, jautriai ieškojo niuansų (ypač Gailius), garso spalvų, kūrė nuotaiką, stilių. Bravo!

Ne pirmą kartą filharmonijos scenoje pasirodantis „Signum“ publikai padovanojo du bisus: vieną iš savo repertuaro „beprotiškų“ džiazinių miniatiūrų ir, kaip anonsavo patys atlikėjai, pasveikino mylimą Vilniaus publiką artėjančių šv. Kalėdų proga atlikdami melodingąją Johanneso Brahmso „Lopšinę“, kurią tik ką prieš koncertą susitarė pagroti bisui su vibrafonininku Sigitu Gailiumi.

Pradžioje užsiminusi apie šventišką kalėdinę aurą, omeny turėjau ne tik visada gerą nuotaiką skleidžiančius saksofonininkus, efektingai užbaigusius vakarą, bet ypač koncerto pirmąją pusę. Gausiai susirinkusią filharmonijoje nematytą publiką (puiku, kad solidžios firmos galbūt taip, kultūringoje aplinkoje, su kolektyvu palydi metus) į muzikos sūkurį iškart įtraukė Ericho Wolfgango Korngoldo Siuita iš muzikos dramai „Daug triukšmo dėl nieko“ ir į siutą įterpta „Straussiana“.

Sėkmingo operų ir muzikos filmams kūrėjo austro Korngoldo muzika 1920 m. Vienoje pastatytai Williamo Shakespeare’o dramai yra vienas žinomiausių jo kūrybos pavyzdžių. Nuotaikinga ir kupina vyksmo orkestrinė siuita – plačios melodikos, skriejanti it lengvo vėjo gūsis, primenanti jausmingų atodūsių Holivudo kiną – anaiptol ne iš lengvųjų atlikimo požiūriu. Pasiekti elegancijos ir skambesio grakštumo, charakteringumo, pagaliau, virtuoziškumo – sudėtinga užduotis, su kuria susidoroja tik didžiulį įdirbį ir stiliaus pajautą turintys orkestrai. Nacionalinis simfoninis, papildytas savitesniais tembrais – akordeonu (Laimonas Salijus), fortepijonu (Jonė Punytė-Svigarienė) bei arfa (Giedrė Tereškinė), – įsuko į nuostabų, stilingą, teatrišką siuitos sūkurį, kurio viduryje suskambusi elegantiškoji „Straussiana“ (Korngoldo parašyta pagal mažai žinomų Johanno Strausso kūrinių melodijas) leido ne tik mintimis nusikelti į Korngoldo jaunystės Vieną ar šurmuliuojantį Los Andželą, kuriame kompozitorius gyveno iki mirties, bet tarsi čia pat pajusti to paslaptingojo fin de siècle estetizmą ir simboliką. Taip pat išskirčiau siuitos dalį „Gedulinga muzika“, persmelkiančią maleriška filosofija ir skambesiu, bei nuostabų kamerinį „Intermezzo“ – kaip orkestro koncertmeisterės Rasos Vosyliūtės, violončelininko Edmundo Kulikausko, altininkės Dovilės Juozapaitienės, pianistės Jonės Punytės-Svigarienės jautrius, dainingus „pokalbius“.

Muzika, sklidusi iš Nacionalinės filharmonijos, tą vakarą prasmingai paskelbė atėjus šventinio stebuklo laukimo metui.