Muzika gali pasiekti kiekvieną

Lietuvių išeivijos muzikos koncertas – vis dar įvykis Lietuvos koncertiniame gyvenime. Pripažinkim – net pavienis išeivio kūrinys koncerte jau yra įvykis. Kaip ir tokios pjesės pasirodymas pedagoginiame ar konkursiniame kontekste. Tad Bruno Markaičio (1922–1998) kamerinės muzikos koncertai, įvykę Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose gruodžio 4 d. bei Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje gruodžio 6 d., tikiuosi, bus postūmis šiems kūriniams tapti įprasta mūsų repertuarų dalimi.

Bruno Markaičio muziką Lietuvoje pirmą kartą išgirdome japonų pianisto ir muzikologo Yusuke Ishii iniciatyva šių metų balandžio mėnesį M.K. Čiurlionio namuose Vilniuje ir gegužės mėnesį M. ir K. Petrauskų namuose, kur šalia išeivių Vlado Jakubėno ir Jono Švedo kūrinių suskambėjo Markaičio Sonata smuikui ir fortepijonui D-dur, kurią atliko Monika Vasiliauskaitė (smuikas) ir Andrius Vasiliauskas (fortepijonas), bei „Miražas“ fortepijonui.

Šiame vien Markaičio kūrybai skirtame koncerte girdėjome keturis pirmąkart Lietuvoje atliekamus kūrinius: tai „Largo religioso“ smuikui ir fortepijonui, Sonata fortepijonui As-dur, Variacijos violončelei ir fortepijonui bei vokalinis ciklas pagal Kazio Bradūno eiles „Sonatos ir fugos“. Kūrinius atliko Monika Vasiliauskaitė, Andrius Vasiliauskas, Norbertas Veršulis (violončelė), vokalinį ciklą „Sonatos ir fugos“ – tenoras Antanas Zakarauskas ir pianistas Linas Dužinskas. Koncertus vedė muzikologas dr. Darius Kučinskas.

Bruno Markaitis SJ, gimęs Lenkijos okupuotoje Lietuvoje, Valkininkų parapijos Čižiūnų kaime, Kaune baigė jėzuitų gimnaziją ir įstojo į Jėzuitų ordiną. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą išvyko į užsienį, studijavo Londono Heythrop koledže, Grigaliaus universitete Romoje. Muzikinį išsilavinimą įgijo Didžiojoje Britanijoje ir JAV, kur fortepijoną ir kompoziciją studijavo De Paulo universitete pas Aleksandrą Čerepniną ir Bernardą Dieterį. JAV nuo 1950 m. gyvenęs Markaitis aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje – bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, vadovavo lietuvių katalikų radijo valandėlei Čikagoje, 1961–1967 m. buvo jėzuitų provinciolas Amerikos šalims.

Tarp maždaug šimto keturiasdešimties Markaičio kūrinių – dainos balsui, chorui, kūriniai fortepijonui, smuikui, mišios, poemos, kantatos, daug religinės tematikos darbų. Muzikologas, kompozitorius ir pianistas Vladas Jakubėnas recenzijose gyrė jo dainą chorui „Karaliaus šuo“ (Jono Aisčio ž.), tapusią repertuarine Alice Stephens-Steponavičienės choro daina, dainos ir giesmės konkursą laimėjusią ir į 1956 m. išeivijos dainų šventės repertuarą įtrauktą dainą „Šilainė“ (J. Aisčio ž.), „Mišias jaunimui“ ir koncerte skambėjusią Sonatą smuikui ir fortepijonui D-dur – už autoriaus drąsą „neįsijungti į madingą dvylikos tonų atonalinę sistemą“ („Draugas“, 1960-12-17).

Markaitis kūrė lengvai ir drąsiai, neapsiribodamas, kaip gan įprasta lietuvių išeivijoje, kameriniais kūriniais. Jo kantata „Vilniaus varpai“ (atlikta 1965 m.) sukurta solistams, mišriam chorui, vargonams ir simfoniniam orkestrui (pagal Kazio Bradūno eiles), skirta 25 metų Lietuvos okupacijos sukakčiai ir žuvusiems už Lietuvos laisvę paminėti; oratorija „Šimtas saulių“ (atlikta 1970 m.) mišriam chorui, mišriam kvartetui, mergaičių nonetui, skaitovui, baletui, vargonams ir simfoniniam orkestrui skirta JAV jėzuitų Lojolos universiteto sukakčiai.  

„Moderuotas modernizmas su politonalizmo, neoklasicizmo ir neoromantizmo elementais, greičiausiai, būtų mano muzikinės krypties ir stiliaus apibūdinimas“, – taip apie savo kūrybą interviu Rūtai Klevai Vidžiūnienei 1979 m. straipsnyje „Pabiros mintys apie muziką“ kalbėjo Markaitis („Draugas“, 1979-09-15, priedas „Mokslas, menas, literatūra“).

Gali pasirodyti, kad vengiu aptarti koncertus Lietuvoje, tačiau juos vertinu ir kaip lietuvių muzikos įvykius, ir kaip kūrinių premjeras. Belieka žavėtis charizmatiškomis žinomų atlikėjų interpretacijomis ir drąsiai tikėtis, kad Markaičio muziką išgirsiu dar ne kartą – Zakarausko ir Dužinsko atliktas vokalinis ciklas „Sonatos ir fugos“, sujungiančios Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Bradūną ir Markaitį, tapo abiejų koncertų emocine viršūne.

Privalau paminėti, kad Markaitis sugrįžo ne tik skambesiu, bet ir natomis. Jau anksčiau leidyklos „Muzikos grafika“ išleistas Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 ir „Miražo“ fortepijonui gaidas papildė Andriaus Vasiliausko parengta Sonata fortepijonui As-dur.

„Per muziką gali subtiliausiu ir labiausiai jaudinančiu būdu pasiekti kiekvieną. Man muzika yra vienas svariausių šios civilizacijos dalykų. Ir kaip tik dabar mes bandome tai suprasti – muzika suartina žmones ir liepia užmiršti visus skirtumus. Mes visi tampame atviri grožiui“, – kalbėjo kunigas, kompozitorius ir dirigentas Bruno Markaitis prieš beveik šešiasdešimt metų. Galiausiai jis pasiekė ir Lietuvą.