Dalintis slapčiausiomis muzikos meno paslaptimis

Puošni Paliesiaus dvaro erdvė sulaukia muzikos pasiklausyti iš visur suvažiuojančios publikos. Jau nusistovėjo ir nuolatinis ratas jos gerbėjų, nepaisančių nei tamsių žiemos vakarų, nei slidaus kelio. Juos pasitinka įspūdingi po stiklo gaubtu stūksantys buvusios arklidės mūrai, iš vietinių ūkininkų gaunamų miltų kepama duona ir bandelės prie kavos, jaukus apšvietimas, o koncertų salėje „Pasaga“ –  puikūs „Stainway&Sons“ instrumentai bei reto gerumo akustika. Kaip tik akustika ir salės jaukumas, užtikrinantis abipusį glaudų ryšį tarp atlikėjo ir klausytojo, lėmė gruodžio 14 d. čia pirmą sykį koncertavusios šiuo metu Vokietijoje gyvenančios pianistės iš Sakartvelo Mariam Batsashvili pelnytus komplimentus ir kone tobulas garso trajektorijas.

Mariam Batsashvili kelias į pripažinimą prasidėjo Veimare, jai studijuojant aukštojoje Ferenco Liszto muzikos mokykloje pas profesorių Grigorijų Gruzmaną. 2011 m. ji laimėjo pirmą vietą III tarptautiniame Liszto jaunųjų pianistų konkurse Veimare, o 2014-aisiais – X tarptautiniame Liszto konkurse Utrechte. 2015 m. Batsashvili gavo prestižinį Arturo Benedetti Michelangeli apdovanojimą. 31 metų pianistė yra BBC Naujosios kartos, taip pat oficiali YAMAHA artistė, išleidusi dvi kompaktines plokšteles (įrašinėja išimtinai pas „Warner Classics Label“), plačiai koncertuojanti visame pasaulyje ir internetu vedanti meistriškumo pamokas.  

Pamokos jau sudomino arti 75 000 studentų, nuotoliniu būdu stebinčių kassavaitinius vienos–trijų minučių vaizdo įrašus Mariam jutubo asmeniniame kanale, rubrikoje „Atidžiau pažvelgus...“ („At a closer look...“). Čia pianistė pateikia asmenines įžvalgas interpretuodama sudėtingesnius kūrinių epizodus, atskleidžia naujas prasmes (pvz., Schuberto–Liszto Serenadą (Ständchen) galima skambinti „bendrai“, o galima įlieti konkretų įsimylėjusio žmogaus jausmą). Kaip šio straipsnio autorei teigė Mariam, pagrindus ir viską, kas svarbiausia, ji gavo iš savo pirmosios mokytojos Natalios Natsvlishvili. Tarp visų dovanų, kurias gauna tik savo guru visiškai atsidavęs mokinys, – nes fortepijono pãmokos sėkmės atveju yra viso gyvenimo mokykla ir „sielų apykaita“, – jai akivaizdžiai buvo įskiepyta meilė grojimui ir pedagogo gyslelė, todėl kiekvienas atlikimas yra tarsi nepastebimas kreipimasis į klausytoją kaip Mokytojos, kuri subtiliai atveria jo vidinius pasaulius.

Mariam Batsashvili – gimusi fortepijonui. Tokią vizitinę kortelę norėčiau suteikti jos amplua. Trapi ir kukli, bet valinga ir susikaupusi, švelni ir maloniai besišypsanti, o kartais – energijos vulkanas. Nepriekaištingai taisyklinga ir kartu sutelkta laikysena prie instrumento leidžia naudoti kūno aparatą maksimaliai kontaktuojant su klaviatūra ir išnaudojant visas šio kontakto fizines galimybes. Tuomet atsiveria absoliuti įvalda, lengvumas švariai ir tiksliai atliekant sunkiausius pasažus ir muzikavimo laisvė.

Gruodžio 14-osios vakarą Paliesiuje Batsashvili iš pradžių paskambino Wolfgango Amadeus Mozarto Sonatą Nr. 18 D-dur (KV 576). Čia žavėjo preciziška smulkia technika (tam ypač dėkinga trečioji dalis), gerai parinktais tempais; Mozartas, kuriame viskas aišku ir skaidru, buvo skambus, lengvas, stilingas. Toliau girdėjome Sigismondo Thalbergo „Grand caprise sur des motifs de „La Sonnambula“, op. 46. Šiuo kūriniu pianistė atskleidė pasakišką pirštų vikrumą ir kibumą: jos gamos – lyg iš atskirai girdimų apvalių spindinčių karoliukų suvertas vėrinys. Chromatinėmis gamomis, akordų ir oktavų girliandomis buvo išpuoštas didingas muzikinis kapriso rūmas.

Iš dviejų Ferenco Liszto vengriškų rapsodijų pirmoji (Nr. 14 S.244/14) f-moll atskleidė pavyzdinį pianizmą. Virtuozė visiškai laisvai „surenka“ į plaštaką repeticijas, tremolo, visus „skambaliukus“ vengriškų šokių motyvuose, ir atrodo, kad rankos pačios šoka! Čia tiksliais, apskaičiuotais judesiais visas techninis arsenalas surinktas daiktan taip, kad atrodo, jog groti labai lengva. Šią meistrystės magiją ji triuškinamai parodė ir Vengriškojoje rapsodijoje Nr. 2. Antra pusė su visa garsiąja akrobatika tiesiog stulbino subtilumu. Nė ženklo „darbo“, sunkiasvorio impozantiškumo, tik fenomenalūs nedidelės rankos duomenys ir labai jautri klausa, perteikiantys muzikinės medžiagos žėrėjimą kitu – meninio subtilumo – lygmeniu. Kitas pianistei tinkamas epitetas – žvilgančių, kibirkščiuojančių skambesių versmės burtininkė.

Ne veltui programoje atsirado ir Franzas Schubertas, Liszto labai mėgstamas kompozitorius. Keturi ekspromtai iš op. 42 neprailgo, nes muzika tekėjo labai natūraliai, gyvai vedant minties giją ir elegantiškai perteikiant Schuberto lyrikos bei charakteringų momentų perliukus. Pažymėtinas ir optimalus pedalizavimas, kai niekur niekas nesilieja, o faktūra aiškiai girdima.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad pažintis su garsia kartvelų virtuoze sužadino norą stebėti jos kelią ir semtis patirties. Man Mariam Batsashvili prieiga yra labai artima dėl profesinio sąžiningumo, moteriško intymumo bei dosnumo dalijantis muzikos grožiu – taip, kaip tik iškiliausių asmenybių fortepijono klasėje dalijamasi slapčiausiomis muzikos meno paslaptimis.