Realistinis triptikas. Post scriptum

Nusistovėjo nerašyta taisyklė recenzuoti operų premjeras, tolesnį spektaklių gyvenimą paliekant savieigai. Tačiau neretai būna, kad po kokių šešių ar dešimties atlikimų naujai pastatytas spektaklis susiguli ir įgyja naujos, geresnės kokybės. Nuosekliai sekti premjerų gyvenimo, dirigentų ir solistų kaitos kritikai, tiesą sakant, neįpareigoti, nebent patys įsipareigoja, paskirdami tam labai daug laiko. Praėjusiame numeryje paskelbtą recenziją apie Giacomo Puccini „Triptiko“ premjerą LNOBT parašiau išklausiusi du premjerinius spektaklius. Abu turėjo trūkumų (šiuokart turiu omeny tik muzikinę pusę), pirmasis vienokių, antrasis kitokių, tačiau abiejuose stigo darnaus orkestro ryšio su solistais ir natūralios Puccini muzikos tėkmės. Solistui dar nepravėrus burnos Puccini muzika jau praneša, apie ką personažas galvoja, kas jį kankina ar džiugina. Šio pastatymo muzikos vadovas, dirigentas Ričardas Šumila turėjo šiam muzikiniam pasakojimui vadovauti, suteikti gyvastį, išryškinti svarbiausius dramaturginius momentus. Tiesą sakant, tai sekėsi sunkokai, muzika judėjo keistai trūkčiodama, nekvėpuodama kartu su solistais, dargi stipriai juos goždama. Dėl to scenoje tvyrojo įtampa, trukdžiusi ne vien vaidybai, apie kurią recenzijoje minėjau, bet ir vokalui. Dalis solistų tiesiog neatskleidė savo meninių galių, jautėsi neužtikrintai.

Nusprendusi pasiklausyti „Triptiko“ dar kartą, pasirinkau septintąjį spektaklį, rodytą gruodžio 6 d., diriguotą šio pastatymo dirigento Martyno Staškaus. Ir ką gi, išgirdau kone kitą kūrinį, apie kurį nutylėti negaliu. Puccini muzika šįkart alsavo laisvai, emocingos melodijos tiesiog glostė ausį, solistai dainavo visu pajėgumu. Ypač reikšmingai pakito „Skraistė“, kurioje Andrejus Bondarenko, Kelly Glyptis ir Gregory Turay įtikinamai kūrė trijų nelaimingų asmenų dramą ir slegiančią neviltį. Glyptis duetai su Turay’umi ir su Bondarenko buvo atlikti aistringai, pasitelkus tinkamas vokalo priemones, dinamiką, tembrus. Labai jautriai ir išraiškingai Bondarenko perteikė atstumto, aistrų kamuojamo Mikelės dvejones, kulminaciją pasiekiančias paskutiniame monologe, kurį solistas atliko sukrečiamai. Šis ukrainiečių baritonas, dainavęs ir Džanį Skikį, pademonstravo puikią vokalinę techniką, balso grožį, jėgą, turtingas spalvas.

Antroje operoje „Sesuo Andželika“ atkreipiau dėmesį į judrumo įgavusią muziką, įtaigesnes mizanscenas, sceninio veiksmo pakeitimus. Choro artisčių atliekamos replikos skambėjo tiksliau, raiškiau. Gabrielė Bukinė, kaip ir pirmojoje premjeroje, padainavo labai sėkmingai, gerai suvaidino sceną su kunigaikštiene ir labai jautriai – finalą. Kas dėl režisieriaus sukurto „stebuklo“ (Mergelė Marija nusileidžia iš dangaus ir atiduoda Andželikai vaikelį), o iš tiesų – visiško kičo, tai jis manęs ne tik nesugraudino, ko publikai linkėjo režisierius, bet beveik prajuokino. O iš tiesų sugraudino Puccini muzika ir jos įtaigus atlikimas.