7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Imperijų saulėlydyje“

Pianisto Jurgio Karnavičiaus rečitalis „Organum“ salėje

Daiva Tamošaitytė
Nr. 41 (1533), 2024-12-13
Muzika
Jurgis Karnavičius. D. Tamošaitytės nuotr.
Jurgis Karnavičius. D. Tamošaitytės nuotr.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius ir ilgametis Fortepijono katedros vedėjas, tarptautinių konkursų laureatas pianistas Jurgis Karnavičius gruodžio 7 d. „Organum“ koncertų salėje pateikė išskirtinę programą. Skambėjo retai atliekami, o Lietuvoje daugeliui pirmą kartą girdimi George’o Enescu, Bélos Bartóko ir Karolio Szymanowskio fortepijoniniai opusai. Dėl šios priežasties profesorius prieš kiekvieną kūrinį papasakojo apie jo kontekstą ir charakteringus bruožus, kuriuos atskleidė kūrinius interpretuodamas akademiškai nuosekliai ir įkvėptai.

 

Pasak jo paties, tai nauja šiais metais parengta programa, apie kurią galvojo seniai, dar nuo aspirantūros stažuotės laikų. Viena iš priežasčių ją parengti buvo noras parodyti, kad fortepijono repertuaras yra turtingesnis nei tai, ką nuolat girdime koncertų salėse. Kita vertus, pasakojo profesorius, pasirinkti opusai priklauso nepopuliariųjų kategorijai, reikalaujančiai labiau išprususio klausytojo. Programa turi aiškią geografinę nuostatą: tai Rytų Europa prieš Pirmąjį pasaulinį karą – Rumunija, Vengrija ir Lenkija. Tuo metu, kai gimė autoriai, Lenkijos žemėlapyje nebuvo, Vengrija įėjo į Habsburgų imperijos sudėtį, ir tik Rumunija buvo daugmaž savarankiška valstybė. Taip gimė programos pavadinimas „Imperijų saulėlydyje“. Stebėjimas to, kas su šiomis šalimis vyksta dabar, taip pat paskatino imtis tokios geografijos. Po Pirmojo pasaulinio karo subyrėjo Rusijos, Habsburgų ir Osmanų imperijos, tad ši programa, sakė profesorius, esąs kuklus priminimas, kad visos imperijos turi pabaigą.

 

Kaip programos įžangą Karnavičius sumanė paskambinti dar visai jauno Szymanovskio Preliudą d-moll iš ciklo, op. 1. Prieš Enescu Siuitą Nr. 2, op. 10, „Skambantys varpai“ (1903) pianistas priminė, kad Enescu, galima sakyti, buvo pats ryškiausias Rumunijos muzikos meno atstovas: puikus smuikininkas, pianistas, kompozitorius, pedagogas, dirigentas, įvairiapusė asmenybė, vunderkindas, Pablo Casalso žodžiais, „pirmas po Mozarto“. Būdamas dvidešimties, Paryžiuje Enescu parašė Tokatą, po dvejų metų pridėjo dar tris dalis: Sarabandą, Pavaną ir Burė. Žurnalo „Musique“ kompozicijos konkurse Siuita laimėjo I premiją. Vertinimo komisiją sudarė visas muzikos žvaigždynas, tarp jų – žymusis pianistas Alfredas Cortot (akompanavęs Enescu kaip smuikininkui – D. T.).

 

Techniškai kūrinys sunkiausias atlikti iš skambėjusiųjų tą vakarą. Nors neoklasicistinis ir paveiktas prancūzų, ypač Claude’o Debussy, įtakos (labiausiai Sarabandoje), jis turi ir rumuniško prado (išsiskiriančio Pavanoje), apčiuopiamo ne tik melodikoje ir harmonijoje, bet ypač ritmikoje (Burė). Įvairios dvigubų natų, arpedžio, laužytų akordų, oktavų, trelių, staccato, marcato štrichų ir kitų gudrybių kombinacijos turi būti atliktos išlaikant vienodą tempą (išskyrus vieną šuolinį epizodą), nors natų grupių ritminė įvairovė visame kūrinyje ir galiausiai tiršta poliritmija paskutinėje siuitos dalyje šį uždavinį daro tikru galvosūkiu. Įveikus šią užduotį ir aprėpus visumą, siuita suskamba šventiniais varpais it kariljonas iki pat pergalingų mažorinių dūžių pabaigoje.

 

Bartóko „Dvi elegijos“, op. 8b. Sz.41 (1909), – visai kitokio plano kūrinys, parašytas dvidešimt šešerių metų asmeninę krizę išgyvenančio jaunuolio. Pasak Karnavičiaus, Bartóko ištakos – didžiojo Ferenco Liszto kūryboje. Sąsajas tarp Liszto „Sužadėtuvių“ pagal Raffaello Santi paveikslą iš „Klajonių metų“ Italijoje ir pirmosios elegijos Grave pianistas pats aptiko ir beveik tikslią citatą pademonstravo gyvai. „Tačiau tai, kas Liszto šviesu, pakylėta, optimistiška, Bartókas veda kita kryptimi – čia, priešingai, vyrauja kraupus bartokiškų disonansų grožis“, – sakė Karnavičius. Antrosios elegijos nuotaika, pasak pianisto, artima „Mirusiųjų godoms“ iš „Poetinių ir religinių harmonijų“. Nors prieš antrosios pjesės pabaigą įvykstąs nušvitimas ir muzika pakyla į tristaniškas aukštumas, motyvas grįžtąs ir viskas pakimba nežinioje...

 

Galbūt elegijų tragizmo gelmes galima pertekti tik išgyvenus ką nors panašaus? Jos sukrečia besiveržiančiomis į erdvę skriabiniškomis oktavų slinktimis, čia panardina į grumančias niūrias bangas, čia sustingsta vieniša čiurlioniško kolorito unisonine tema su akordų ledkalniais. Sudėtingumą lemia saikingas pedalo panaudojimas, ypač kairės rankos šešiasdešimt ketvirtinių epizoduose ar dešinės rankos chromatinėse gamose.

 

Koncerto pabaigoje Karnavičius pristatė Szymanovskio trijų dalių kūrinį „Metopai“, op. 29 (1915), grįstą „Odisėjo“ fragmentų įvaizdžiais. 1914 m. kompozitorius skubiai grįžo iš turiningos kelionės po Italiją, nes prasidedant karui Europos sienos ėmė užsiverti. Tuo metu, kai kūrė šį nuostabų ciklą, kitame Europos pakraštyje Jamesas Joyce’as rašė „Ulisą“, kuriame taip pat savitai perteikė Odisėjo klajones. Karnavičius supažindino publiką su trijuose „Metopų“ garsovaizdžiuose – „Sirenų sala“, „Kalipso“ ir „Nausikaja“ – įkūnytais mitologiniais moterų paveikslais.  

 

Šis iš tiesų spalvingas ciklas, kuriame kone junti besimainančias šiltas Viduržemio jūros bangas, regi saulės ir mėnulio atspindžius jos paviršiuje ir išgyveni siužeto įvykius, perteikiamus su kuo smulkiausiais „įgarsinimo“ niuansais, prašyte prašosi ypatingo prisilietimo, vibruojančio tono, skaidrumo. „Metopai“ nesugrojamas be atitinkamų virtuozinių įgūdžių; ypač „Nausikaja“ turi sužėrėti šokio grakštumu ir stulbinančiomis purslų keteromis kulminacijose. Iš tiesų rafinuotas kūrinys!

 

Pasibaigus koncertui sudominta publika, kurioje buvo gausu jaunimo, uždavė profesoriui įvairiausių klausimų. Nestokojantis humoro ir enciklopedinių žinių Karnavičius, be viso kito, kalbėjo ir apie tai, kuo vertinga tradicinė skambinimo mokykla ir kad mėginimas sekant mada beatodairiškai perdaryti kūrinio stilių veda į niekur. Tai man priminė šviesaus atminimo muzikologo Jono Bruverio mėgstamą posakį „nors ir nežmoniškai, bet kad tik kitoniškai“, nukreiptą į neskoningus mėginimus parodyti ką nors originalaus.

 

Mano akimis, pianistas Karnavičius yra klasikinis puikaus išsilavinimo, turtingo šeimos paveldo ir asmeninių pasiekimų pavyzdys. Paklaususi apie koncerto dienos ritualus, publika sužinojo dar vieną jo pasiekimą: kaip ir jo tėvas, jis yra ilgametis orientacininkas, įvairių pasaulio estafečių čempionas. Koncerto dieną Jurgis Karnavičius atidėjo visus kitus reikalus ir Vilniuje nubėgo šešis kilometrus!

Jurgis Karnavičius. D. Tamošaitytės nuotr.
Jurgis Karnavičius. D. Tamošaitytės nuotr.
Jurgis Karnavičius. D. Tamošaitytės nuotr.
Jurgis Karnavičius. D. Tamošaitytės nuotr.