7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Realistinis triptikas

Trijų Giacomo Puccini vienaveiksmių operų premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Živilė Ramoškaitė
Nr. 40 (1532), 2024-12-06
Muzika
Andrei Bondarenko, Kelly Glyptis operoje „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Andrei Bondarenko, Kelly Glyptis operoje „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.

Giacomo Puccini operos Lietuvoje statomos gal kiek rečiau nei Giuseppe’s Verdi, tačiau šie metai – išskirtiniai. Minimos šimtosios Puccini mirties metinės, tad net du Lietuvos teatrai kone tuo pačiu metu pakvietė į jo operų premjeras. Kauno valstybinis muzikinis prieš porą savaičių į „Bohemą“, o sostinės Nacionalinis operos ir baleto – į „Triptiką“. Vilniečiai pasistengė, kad premjera sutaptų su Puccini mirties diena – lapkričio 29-ąja. Tądien jis mirė Briuselyje, atsiųstas Italijos gydytojų gauti stebuklingų modernių spinduliuotės procedūrų kovai su sunkia gerklės liga. Kompozitoriui buvo tik šešiasdešimt penkeri.

 

„Triptikas“ („Il trittico“) – trijų skirtingų vienaveiksmių operų veikalas, kurį sudaro „Apsiaustas“, arba kitaip verčiama „Skraistė“ („Il tabarro“), „Sesuo Andželika“ („Suor Angelica“) ir „Džanis Skikis“ („Gianni Schicchi“). Jo premjera įvyko Niujorke, „Metropolitan opera“ teatre, 1918 m. gruodžio 14 d., Lietuvoje – 1933 m. sausio 13 d. tuometiniame Valstybės teatre Kaune, ir tai vienintelis pas mus visos sudėties „Triptiko“ pastatymas iki šiol. Lietuvoje kartkartėmis sceną išvysdavo dvi operos, antroji ir trečioji, įvairiai jas komponuojant su kitų autorių vienaveiksmėmis operomis. „Skraistė“ daugiau operos scenos neišvydo. Tiesa, kažkur radau užfiksuota, kad šią operą Lietuvos televizijoje buvo pastačiusi Vlada Mikštaitė, tai vienas pirmųjų režisūrinių jos darbų. Taigi didžiausias naujojo pastatymo privalumas, kad teatrą lankanti publika supažindinama su visu „Triptiku“.

 

Šįkart pastatymą kūrė amerikiečiai ir mūsiškiai: muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, dirigentas Martynas Staškus, režisierius Michaelis Capasso, scenografas Johnas Farrellas, kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė, šviesų dailininkas Levas Kleinas ir choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Vienu sakiniu įvardijant pastatymą – jis klasikinis, operos pasakojimą pristatantis daugmaž tuo laikotarpiu ir toje vietoje, kurią veikalo natose nurodė kompozitorius. Tiesa, „Džanio Skikio“ veiksmą statytojai šiek tiek pavėlino, viduramžius pakeitė ankstyvuoju Renesansu.

 

Iš pastarųjų dešimtmečių pavykusių ir nepavykusių klasikinių (plačiąja prasme) operų pastatymų žinome, kad autorių nuorodos gali būti traktuojamos labai laisvai, beje, net ir tais atvejais, kai jų iš tiesų laikomasi. Imkime kad ir Florencijos turtuolio Buozo Donačio menę operoje „Džanis Skikis“. Ją galima pavaizduoti pasitelkus vieną kitą Renesanso stiliui būdingą detalę, abstrakčiai, bet šiuo keliu scenografas neina. Farrellas į sceną įkelia tikrą pilies menę su renesansinėmis lubomis, sietynu, spintomis, skryniomis, įvairiais rakandais ir kitokiais epochai būdingais daiktais. Sakyčiau, natūralistinis sprendimas. Panašiai jis elgiasi ir kitose dviejose operose: tiksliai atkuria uždarą vienuolyno kiemelį su bažnyčios fasadu ir įvairių įrenginių prigrūstą nejaukų ir tamsų XX a. pradžios uostą Paryžiuje. Tiesą sakant, pertraukos po pirmos ir antros operos buvo pailgintos dėl šių gerokai griozdiškų dekoracijų montavimo ir išmontavimo.

 

Kostiumų dailininkė Jankutė taikėsi prie scenografijos. Ji sukūrė istoriškai teisingus kostiumus, atspindinčius prašmatnų renesansinio drabužio stilių, gausias juvelyriškai tikslias detales, įmantrius galvos apdangalus. Tai apie „Džanio Skikio“ drabužių kolekciją, spalvų ir formų derme atitinkančią ankstyvojo Renesanso tapybą. Kiekvienas operos personažas atrodo išlipęs iš kurio nors paveikslo. Nenuostabu, nes siekdama kostiumų ir scenografijos darnos Jankutė buvo specialiai nuvykusi į Florenciją, muziejuose tyrinėjo ankstyvojo Renesanso dailininkų darbus. Operoje „Sesuo Andželika“ kostiumų įvairovės nereikėjo, vienuolių abitai vienodi, skiriasi vos viena kita detale, jų stilius ir spalva dera su vienuolyno architektūra. Kontrastą sukėlė prašmatnus kunigaikštienės apdaras, atitinkantis XVII a. aristokratų aprangą, pasak pačios dailininkės, pasiskolintą iš Anthony van Dycko paveikslo. „Skraistės“ kostiumai atitinka veikėjų charakterius ir socialinę padėtį. Darbininkai aprengti kombinezonais, paprastomis kelnėmis ir marškiniais, Mikelė – juodu kostiumu ir apsiaustu, įsimylėjėliai Džordžeta ir Luidžis – šviesesnių spalvų drabužiais, dainų pardavėjas (regis, įsivaizduojamas Puccini) – baltu kostiumu.

 

Vieniems tokie scenografijos ir kostiumų sprendimai gali pasitarnauti kaip savotiška meno istorijos pamokėlė (dar turime teatrus lankančios publikos su šios srities žinių spragomis), kitiems atrodyti kaip erzinantis retrogradiškas žingsnis ir pretekstas ironizuoti apie žengimą pirmyn į praeitį. Jei kalbėsime apie režisierių Capasso ir scenografą, sunku pasakyti, kokia estetika ir koks požiūris į šiandienos operos teatrą jiems artimiausias: ar toks kaip šiame pastatyme, ar kaskart vis kitas. Nežinome, kokiais kriterijais jie remiasi, kurdami spektaklius įvairiuose JAV teatruose. Daug metų darbuodamasis Niujorko miesto operoje, Capasso siekia pritraukti kuo įvairesnės publikos, ypač jaunimo, ir suteikti šansą jauniems dainininkams pasirodyti scenoje. Programoje rašoma, kad režisierius yra pastatęs 250, scenografas – 90 įvairaus žanro kūrinių.

 

Nepaisant tokios įspūdingos kūrybinės biografijos, šis režisieriaus darbas paliko ne vieną klaustuką. Pirmojoje operoje veikėjai vaikštinėjo, tarsi nelabai žinotų, dėl ko, neperteikė ir muzikoje girdimos įtampos, išreiškiančios slepiamas mintis ir jausmus. Nesukuriamas meilės trikampyje įkalintų herojų vaizdinys. Kiti operos veikėjai atrodo tarsi užklydę netyčia: kažkaip dirbtinai susistumdo įkaušę krovikai, keistokai, tarsi apsimesdamas, Luidžis meilinasi Džordžetai. Nepajuntame ir Mikelės tramdomos aistros bei slepiamo įtūžio. Todėl Luidžio mirties scena tampa keista ir neįtikinama. Tikras nuobodulys užklumpa antroje operoje, žiūrint į statiškai išrikiuotas arba sugrupuotas vienuoles. Uždarame vienuolyno kiemelyje, stebint griežtai vyresniajai, ne ką tos seserys gali nuveikti, tačiau gyvesnės mizanscenos nebūtų sukliudžiusios. Tai, kuo norėta veiksmą pagyvinti – žaidimas su sviediniu, vaišinimas uogomis, džiaugimasis paaukotais produktais, – buvo daroma nenatūraliai, be vidinio įsitikinimo. Geriausiai režisūros požiūriu pavyko trečioji, komiškoji, opera „Džanis Skikis“.

 

Padėtį visuomet gelbsti Puccini muzika. Gerai, kad ji graži, kaip sakė sutikta operos mėgėja. Tačiau tinkamai parengti, padainuoti ir pagroti tris skirtingas operas – gana sunkus uždavinys. Klausiausi dviejų pirmųjų spektaklių vakarų ir iš karto pasakysiu – jie skyrėsi. Vieni dalykai geriau nuskambėjo pirmą, kiti – antrą vakarą, tačiau bendros tėkmės požiūriu gyvybingesnis buvo antrasis. Per pirmąją „Skraistės“ premjerą ypač sėkmingai dainavo ukrainiečių baritonas Andrejus Bondarenko, sužavėjęs sodriu balsu ir puikia vokaline technika. Jo sukurtas Mikelės vaidmuo buvo pagirtinas vokalo raiška, kurios nenustelbė per garsiai grojęs orkestras, kaip atsitiko šio vaidmens atlikėjui Yurijui Yurchukui, dainavusiam antrąjį spektaklį. Džordžetą sukūrė amerikietė Kelly Glyptis, pademonstravusi šiltą gražaus tembro sopraną, gerai skambėjusį atliekant išraiškingas replikas ir plataus diapazono duetus su Luidžiu ir Mikele. Sėkmė lydėjo ir antrąją Džordžetą – Sandrą Janušaitę, drąsiai įveikusią ilgas aukštos tesitūros viršūnes ir aktyviau už pirmąją atlikėją įsitraukusią į vaidmens kūrimą. Jos duetus su Luidžiu ir Mikele stipriai gožė orkestras, antrąjį vakarą, sakyčiau, tiesiog įsisiautėjęs. Luidžio partiją atliko du tenorai – amerikietis Gregory Turay’us ir Alexanderis Schulzas. Keistoką Žebenkšties personažą žaismingai padainavo mecosopranai Lisa Chavez ir Evelina Volodkovič. Krovikų Lyno ir Kurmio vaidmenis įtaigiai atliko Mindaugas Jankauskas ir Raimundas Juzuitis pirmąjį vakarą, Rafailas Karpis ir Mindaugas Tomas Miškinis – antrąjį. Prie spektaklio visumos prisidėjo dar ne vienas neišvardintas solistas, kaip antai įsimylėjėlių duetą atlikę Edmundas Seilius ir Monika Pleškytė bei antrąjį vakarą – Mindaugas Jankauskas ir Ugnė Matukaitytė.

 

Antroji opera iš tamsaus Paryžiaus priemiesčio nukelia į ramų, tylų vienuolyną, kuriame skamba malda Švenčiausiajai Mergelei. Pasirodžiusios vienuolės būriuojasi, klausosi vyresniosios nurodymų. Pirmoje šios operos pusėje vyksta trumpi vienuolių pokalbiai ir replikos, kuriuos per du vakarus atliko būrys jaunų dainininkių, tikrai daugiau kaip penkiolika. Neišvardinsiu visų, atkreipsiu dėmesį į sėkmingai padainavusias ir suvaidinusias seserį Dženovefą – Moniką Pleškytę ir Joaną Gedmintaitę, kurios jubiliejui buvo skirtas antrasis premjerinis vakaras. Solistės judesius ir balsą buvo lengva atpažinti tarp daugybės dar nepažįstamų jaunų atlikėjų. Kunigaikštienės vaidmenį įspūdingai atliko Lisa Chavez ir Jovita Vaškevičiūtė.

 

Svarbiausias šioje operoje Andželikos vaidmuo, jį sukūrė dvi solistės: pirmą vakarą Gabrielė Bukinė, antrąjį – Viktorija Miškūnaitė. Solisčių balsai skirtingi, kaip ir vaidyba. Bukinė ne pirmąsyk atkreipė dėmesį į išgaunamo garso grožį, skambumą, dainavimo kultūrą, tikslų intonavimą. Ilgas frazes ji išdainuoja gražiu legato, suteikdama reikiamą spalvą ir prasmę. Svarbiausią ariją „Senza mamma“ solistė padainavo pagirtinai tiksliai ir iš tiesų jaudinančiai. Paskutinė scena su „iš dangaus nusileidusiu sūnumi“ buvo labai jautri. Miškūnaitė nuo pat pradžių Andželikos vaidmeniui teikė labai daug emocinių atspalvių. Kiekvieną repliką atliko labai ekspresyviai, su staigiais crescendo, dėl to kai kurių frazių pabaigose girdėjome netiksliai intonuotus šiek tiek paaukštintus garsus. Arijai „Senza mamma“ ji suteikė tiek emocijų ir nuoširdumo, tarsi pati išgyventų Andželikos likimą.

 

Šios operos finale režisierius sukūrė, jo nuomone, visus turėsiantį sugraudinti stebuklą: skambant angelų chorui staiga prasiveria dangus ir spindulių apsupta Mergelė Marija siunčia mirštančiai Andželikai jos sūnų. Sėkmingai šį vaidmenį atliko du vaikai Natanas Kurliandčikas ir Faustina Perrin.

 

Trečioji opera po tragiškų pirmųjų dviejų tapo tikra atgaiva. Džanis Skikis – personažas, gudriai apgavęs gobšius mirusio turtuolio giminaičius, besitikinčius palikimo. Apie spalvingą šios operos personažų ansamblį minėjau pradžioje. Jų apsimestinėmis aimanomis „Povero Buoso“ prasideda nuotaikingas muzikinis pasakojimas, trykštantis nuostabiomis Puccini melodijomis. Pagrindinio veikėjo Skikio vaidmenį atliko du solistai: minėtas Bondarenko ir Liudas Mikalauskas, meistriškai susitvarkę su visomis užduotimis. Abu dainavo tiksliai, vaidino azartiškai, sukeldami daug nuoširdaus juoko. Retokai operos scenoje girdimas Mikalauskas yra puikios vokalinės formos. Lauretą dainavo Monika Pleškytė ir Austėja Zinkevičiūtė, sublizgėjusios gražiu populiariosios arijos „Mio babbino caro“ atlikimu. Duetuose su Rinučiu, kurio partiją abu vakarus atliko Oreste’as Cosimo, solistės buvo jautrios partnerės ir jausmingos aktorės. Puiki muzika su daugybe trumpų solinių replikų bei ansamblių buvo atlikta būrio gerai pasirengusių solistų. Tai Lisa Chavez, Jovita Vaškevičiūtė, Rafailas Karpis ir Mindaugas Jankauskas, Joana Gedmintaitė, Emilis Grižas ir Vincentas Spruogis, Raimundas Juzuitis ir Arūnas Malikėnas, Liudas Norvaišas ir Egidijus Dauskurdis bei kiti.

 

Abu vakarus griežė Operos ir baleto teatro orkestras, diriguojamas operos muzikos vadovo Ričardo Šumilos. Orkestrui atliekant instrumentinius intermezzo grožėjausi išraiškingu skambesiu. Tačiau ne viskas vyko taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Pirmosios premjeros „Sesuo Andželika“, kaip minėjau, vertė nuobodžiauti ne vien dėl režisūros, bet ir dėl orkestro pasyvumo, kai muzikos eiga neįgauna vienijančios energijos ir tėkmės. Ansamblyje su solistais dažnokai trūko tikslumo, darnaus sutapimo su solistų atliekama muzika. Susidarė įspūdis, kad orkestras kone visą laiką atsilieka kokia šešioliktine, įstoja per vėlai. Antrąjį vakarą dažnai grota tiesiog per garsiai, kai kuriuos solistus visiškai nustelbiant, kitus – gožiant. Sudėtinga orkestro partitūra parengta gerai, muzikantai savo partijas įvaldę, tad šie nesklandumai nesunkiai gali būti pataisyti.

Andrei Bondarenko, Kelly Glyptis operoje „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Andrei Bondarenko, Kelly Glyptis operoje „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Mindaugas Jankauskas, Kelly Glyptis operoje „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Mindaugas Jankauskas, Kelly Glyptis operoje „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Gregory Turay, Kelly Glyptis operoje „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Gregory Turay, Kelly Glyptis operoje „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Gabrielė Bukinė, Lisa Chavez operoje „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Gabrielė Bukinė, Lisa Chavez operoje „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Gabrielė Bukinė operoje „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Gabrielė Bukinė operoje „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Džanis Skikis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Džanis Skikis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Džanis Skikis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Džanis Skikis“. M. Aleksos nuotr.
Andrei Bondarenko, Monika Pleškytė, LiudasNorvaišas operoje „Džanis Skikis“. M. Aleksos nuotr.
Andrei Bondarenko, Monika Pleškytė, LiudasNorvaišas operoje „Džanis Skikis“. M. Aleksos nuotr.
Lisa Chavez, Evelina Volodkovič, Andrei Bondarenko, Joana Gedmintaitė operoje „Džanis Skikis“. M. Aleksos nuotr.
Lisa Chavez, Evelina Volodkovič, Andrei Bondarenko, Joana Gedmintaitė operoje „Džanis Skikis“. M. Aleksos nuotr.
Oreste Cosimo, Evelina Volodkovič, Mindaugas Miškinis operoje „Džanis Skikis“. M. Aleksos nuotr.
Oreste Cosimo, Evelina Volodkovič, Mindaugas Miškinis operoje „Džanis Skikis“. M. Aleksos nuotr.
Yurij Yurchuk, Sandra Janušaitė operoje „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Yurij Yurchuk, Sandra Janušaitė operoje „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Sandra Janušaitė, Alexander Schulz operoje „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Sandra Janušaitė, Alexander Schulz operoje „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Alexander Schulz, YuriyYurchuk operoje „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Alexander Schulz, YuriyYurchuk operoje „Skraistė“. M. Aleksos nuotr.
Joana Gedmintaitė operoje „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Joana Gedmintaitė operoje „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Jovita Vaškevičiūtė, Viktorija Miškūnaitė operoje „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Jovita Vaškevičiūtė, Viktorija Miškūnaitė operoje „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Sesuo Andželika“. M. Aleksos nuotr.
Jovita Vaškevičiūtė, Liudas Mikalauskas operoje „Džanis Skikis“. M. Aleksos nuotr.
Jovita Vaškevičiūtė, Liudas Mikalauskas operoje „Džanis Skikis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „DžanisSkikis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „DžanisSkikis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „DžanisSkikis“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „DžanisSkikis“. M. Aleksos nuotr.