Baigiamieji XII tarptautinio M.K. Čiurlionio festivalio koncertai
XII tarptautiniam M.K. Čiurlionio festivaliui persiritus į antrą pusę, scenoje pasirodė užsienio muzikantų plejada. Lapkričio 20 d. Valdovų rūmuose koncertavo violončelininkas iš Nyderlandų Pieteris Wispelwey, jam akompanavo Paolo Giacometti. Kritikai Wispelwey’ų giria už išsiskiriančias originalias kūrinių interpretacijas. Jis iš tikrųjų pademonstravo originalų, netgi, sakyčiau, ekscentrišką sceninį įvaizdį ir mąstymą, tačiau jo paties aranžuotos smuiko sonatos (skambėjo Franzo Schuberto Sonata A-dur (D 574) ir Johanneso Brahmso Scherzo iš sonatos smuikui ir fortepijonui „F-A-E“ bei bisui Adagio iš sonatos Nr. 3, op. 108) paliko daug klaustukų, nepaisant to, kad šių atlikėjų duetas yra pelnęs Brahmso apdovanojimą. Žemesni violončelės registrai ir matinis tembras neprasimušė pro tirštą fortepijono faktūrą, o smuiko partija originaliai skamba ryškiai; kaip tik todėl kompozitoriai ir rašė būtent smuikui, girdėdami kuriamos muzikos visumą. Taigi, ne visada aranžuotės būna pavykusios, kartais tai yra galbūt mėginimas pasiginčyti su kompozitoriumi ar praplėsti repertuarą. Klausantis visais atžvilgiais techniško ir profesionalaus violončelininko, ne tiek norėjosi panirti į muziką, kiek spręsti solisto atsakomybės ribų klausimą: kokiu mastu galima perinterpretuoti stilių ir pačią notaciją, pavyzdžiui, mintį, išreikštą legato, suskaldyti į daugybę punktyrinių segmentų? Kad ir Wispelwey’aus pagriežta Johanno Sebastiano Bacho siuita Nr. 2 d-moll (BWV 1008) violončelei solo paliko ekstravertiškai subjektyvaus požiūrio įspūdį.
Visai kitą įspūdį sudarė tuose pačiuose Valdovų rūmuose lapkričio 26 d. koncertavęs styginių kvartetas iš Prancūzijos „Akilone“: Magdalena Geka (I smuikas), Elise De-Bendelac (II smuikas), Lucie Mercat (violončelė), o motinystės atostogų išėjusią altininkę Perrine Guillemot gastrolėse po Baltijos šalis šiuo metu pavaduoja Karolis Rudokas. Savo kelią pradėjęs 2011-aisiais, kvartetas pelnė pagrindinį Didįjį prizą tarptautiniame styginių kvartetų konkurse Bordo 2016-aisiais ir, tęsdamas karjerą, nuolat pirmauja įvairiuose konkursuose. Pristatomas kaip jaučiantis didelę atsakomybę klausytojų atžvilgiu, vien moterų kolektyvas didelį dėmesį skiria regionams ir specialioms gyventojų grupėms. Lietuvių publikai jau antrą kartą čia viešintis kvartetas pagriežė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Styginių kvartetą Nr. 1, Claude’o Debussy Styginių kvartetą g-moll, op. 10, ir Antoníno Dvořáko Styginių kvintetą Nr. 3, op. 97, prie kurio prisijungė Julija Andersson (altas). Jaunoji muzikė iš Lietuvos – lygiavertė šio kolektyvo partnerė; šiuo metu Julija yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno doktorantė, be muzikinės, užsiima socialine veikla, griežia ansamblyje NIKO, o su pianistu Pauliumi Anderssonu, kaip ansamblis „Duo Andersson“, jau užkariauja Europos scenas.
Itin muzikali prancūzų primarijė lygiaverčius kolegas vedė užduodama toną muzikuoti lengvai, švelniai ir niuansuotai. Jų interpretuojamas Čiurlionis skambėjo pavasariškai gaiviai, Debussy – gyvastingai ir plevenančiai. Nostalgiškame Čiurlionio opuse muzikės tarsi nusimetė mums įprastus niūrius „lemties svarsčius“ ir tapė natūralų poetinį gamtos vaizdą, o Debussy nėrė į kunkuliuojantį jausminių spalvų verpetą nuo greitų ir sujaudintų iki lėtų ir apmirštančių. Retai gali išgirsti taip tiksliai išgvildentą Debussy, kai jo spalvos perregimai pinasi, sudarydamos kerintį paslaptingą nėrinį. Dvořáko kvintete buvo perteiktos laimingos autoriaus nuotaikos atostogaujant su šeima Amerikoje. Antrąją dalį teko net bisuoti. Man „Akilone“ turbūt ir tapo šio festivalio mieliausiu atradimu, nes atviras pasauliui ir vienas kitam bendraminčių ratelis aukščiausiu lygmeniu parodė, kaip reikia mylėti muziką ir būti jai atsidavusiam, nes tai yra muzikavimo prasmė ir pagrindas; tuomet atsiranda paprastas ir natūralus ryšys su publika, kuriai skleidžiami geri, šilti ir pakylėjantys fluidai. Taip muzikuoti, kad intymus skambesys įsismelktų, leistų pasinerti į skambantį grožį ir šviesą, šiais laikais sugeba nedaugelis net kamerinės muzikos profesionalų.
Lapkričio 27 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusį baigiamąjį XII tarptautinio M.K. Čiurlionio festivalio koncertą galima laikyti reikšmingu ne tik šio renginio, bet apskritai koncertinio sezono akcentu. Jis svarbus pirmiausia pianistams, nors pasiklausyti žymaus prancūzų virtuozo Roger Muraro susirinko labai specifinė muzikos pedagogų, studentų, muzikologų, kompozitorių ir gurmanų publika, ištikimai išsėdėjusi nuo septintos iki be dvidešimt minučių vienuoliktos valandos vakaro. Publika tinkamai įvertino titanišką Muraro triūsą per vieną vakarą su dviem pertraukom paskambinti visą didingą trijų dalių Ferenco Liszto ciklą „Klajonių metai“ („Années de pèlerinage“), kurį kompozitorius kūrė nuo jaunystės iki gyvenimo pabaigos.
Itin retas užmojis gyvai paskambinti visą ciklą svarbus tuo, kad galima išgirsti Liszto evoliuciją: ciklo dalys skirtingos ir galiausiai išgirstame visai kitokį Lisztą, panirusį į filosofines apmąstymų gelmes. Paskutinio opuso, Muraro pavadinto „keistu, tamsiu ir tyrinėjamu“, religingas nuotaikas, manytina, lėmė iki jo parašymo Liszto apsivilktas vienuolio abitas. Šiaip ar taip, pats kompozitorius „ciklu siekė atskleisti garso poeziją“, ir tai pianistui, regis, buvo pagrindinis akstinas: lyrika skambėjo kone nežemiškai, kartais lyg per rūką (trečios dalies „Rytinę maldą“ jis atliko fisharmonija), o drama per gamtos įvaizdžius atskleidė personifikuotą žmogaus vidinę sumaištį, pastangas ir pergalingus siekius, išsiverždama galingais forte skambesiais. Muraro jau išleido naują kompaktinę Liszto kūrinių plokštelę, kurioje ciklą, greta jau cituotų minčių, apibūna taip: „Années de pèlerinage“ yra universalaus intymumo veikalas, kurio stiprus romantiškumas ataidi kiekvieno iš mūsų sieloje.“
Šešiasdešimt penkerių sulaukęs Muraro ne tik pateikė pasiaukojamą savo gyvenimo triūso rezultatą, bet ir parodė kone religinį atsidavimą šio meno paslaptims. Legendinės Yvonne Loriod pamokos, patirtis ir charakterio taurumas išskiria jo Liszto traktavimą ne vien kaip nutrūktgalviško ir kartais sentimentalaus virtuozo, kuriam prilygti (kad ir švariai paskambinti visas natas) ir šiais laikais daugeliui tampa neįveikiamu iššūkiu. Kaip tik Muraro meistrystė, atskleidžiant Liszto sudėtingumą ir pasaulėjautos mastą, jo interpretaciją daro sunkiai pasiekiamą kitokio plano kompozitoriaus gerbėjams. Pritrenktiems klausytojams po koncerto nusilenkdamas jis pajuokavo, kad jaučiasi truputį pavargęs...
Dar ilgai šioje, nesuklysiu sakydama, muzikinėje misterijoje dalyvavę žmonės mėgins įminti mįslę, įvardyti įspūdžius. O man pirmiausia atėjusi mintis – apgailestavimas, kad kažkada pasibaigė nuostabus romantizmo metas, kai galėjai neskubiai keliauti po Šveicariją ir Italiją, gėrėtis švaria gamta, nesugadinta architektūra bei meno šedevrais ir gyvenimo kelionėse įspūdžius pasakoti per muziką. O gal romantizmo renesansas vis dėlto bus? Jei bus, tai tik tokių asmenybių kaip Muraro dėka.