Salve, „Polifonija“!

Įvažiavus į Šiaulius vaizdai nelepina – pilkos gatvės, apleistas „Elnio“ batų fabrikas, didesnė tikimybė sutikti ore skraidantį plastikinį maišelį nei gyvą asmenį... Tačiau mieste netrūksta aktyvaus kultūrinio gyvenimo: veikia muziejai, teatras, Šiaulių dailės galerija, žinoma dėl atviro žvilgsnio į šiuolaikinio meno procesus, netrūksta ir kitų pagirtinų reiškinių. Labiausiai, sakyčiau, išsiskiria Valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ veikla. Nedidelis senosios vokalinės muzikos ansamblis, 1974 m. įkurtas dirigento Sigito Vaičiulionio, evoliucionavo į valstybinio lygio kolektyvą ir skamba jau pusę šimto metų!

Drąsiai galima teigti, kad „Polifonija“ yra ryškus, profesionalus Šiaulių balsas ir geriausia muzikinė miesto reprezentacija. Joks kitas vietinis kolektyvas neprilygsta „Polifonijos“ įdirbiui bei profesionalumui. Tai muzikantų bendruomenė, atvira įvairiems žanrams, formoms, patirtims. Choro priešakyje – jaunas, veržlus ir mąslus meno vadovas bei vyriausiasis dirigentas dr. Linas Balandis, inicijavęs naujų raiškos formų, kartais keistų, nepatogių, tačiau konceptualiai patrauklių, paieškas. Ne kiekvienas akademinis Lietuvos choras į savo programas įsileis griaudžiančius mušamuosius, vaizdines projekcijas ar patį Michelį Foucault! Taip pat retas choras dirba su jaunais, eksperimentuojančiais vietiniais kūrėjais, priima juos į savo pasaulį ir meistriškai interpretuoja jų sumanymus. Taip atsiskleidžia toliaregiškas Lino Balandžio muzikinio horizonto matymas. Be visų „beprotiškų“ idėjų, dirigentas veda savo chorą ir į tarptautinę sėkmę – dalyvauja bei skina laurus tarptautiniuose konkursuose.

Balandis ne tik pasitelkia įvairias ryškias choro veiklos formas, bet ir siekia itin svarbaus dalyko – įprasmina choristo, kaip individualaus kūrėjo, vietą kolektyvo kontekste. Dirigentas sako: „Manau, kad bendruomenę kuria patys choristai. Bendruomenė gali būti labai įvairi, tai priklauso ir nuo choro vadovo. Vieni nori turėti labai konkurencingą bendruomenę, kiti nori kitokios. Mano tikslas – kad mūsų bendruomenės choristai vienas kitą palaikytų, skatintų ir stimuliuotų kurti dėl bendro kultūrinio gėrio. Chore stengiuosi matyti kiekvieną žmogų, žinoti jo stipriąsias bei silpnąsias puses ir, siekiant rezultato, darbo procese panaudoti visus privalumus. Kai žmonės patys nori prisidėti prie bendro tikslo, tada ir išgirstame tą geriausią kolektyvo versiją.“

Jubiliejiniam projektui pasitelkęs puikius menininkus – režisierių Kristijoną Dirsę, operatorius Jokūbą Miškinį, Nojų Drąsutį ir lenkų kompozitorę Zuzzaną Koziej, Balandis užsibrėžė tikslą ne tik paanalizuoti choro bendruomeninę idėją, bet ir pagvildenti individualumo kolektyve temą. Visa tai lėmė, kad žliaugiant lapkričio lietui klausytojai rinkosi į Šiaulių dramos teatrą patirti unikalaus koncerto-performanso „Polifonija 50!“.

Kaip teigiama spaudos pranešimuose, tai „kino ir muzikos simbiozė, įprasminanti choro penkiasdešimtmetį su dokumentikos ir garsų meno pagalba“. Kolektyvui tai dar neištirta tarpdisciplininio meno teritorija, kurioje kinas susilieja su choro gyvai atliekama muzika. Dokumentika pristato choristų asmeninį gyvenimą (tekstai – pačių choro narių refleksijos). Kokią reikšmę turi bendruomenė individo tapatybei? JAV fenomenologas Algis Mickūnas sako, kad sociologijos tyrinėjimai nurodo vieną principinį dalyką: bendruomenė susideda iš funkcijų, hierarchinių pozicijų, priklausančių įvairioms sritims, ir žmogus priimamas pagal jo bendruomenės funkciją, jo „rolę žaidime“: policininkas, mokytojas, valstietis, mokinys, vyras, žmona, nusikaltėlis, kareivis ir t.t. Sociologija leidžia teigti, kad tokios pozicijos ir yra žmogaus tapatybės sąlyga. Tačiau ji vis dėlto nėra pakankama, nes žmogus dažniausiai turi daugiau negu vieną „rolę“. Šios mintys taikliai įprasmina pagrindinį dokumentikos tikslą – perteikti individualius dainininkų gyvenimus, kupinus skirtingų, daugiaplanių „rolių“.

Dokumentiką pristatė įspūdingi aktualaus vizualiojo meno kūrėjai, veikiantys teatre, kine bei įvairiuose kituose žanruose. Net stebina jų veiklos amplitudė bei gebėjimas kaskart sugeneruoti naują meninį rezultatą. Ne išimtis ir „Polifonija 50!“. Tai subtilus žvilgsnis į individo vidinį pasaulį, perteikiant jį paprastomis priemonėmis, atskleidžiančiomis kiekvieno choristo unikalumą. Nors montažas susidėjo kone iš trisdešimties skirtingų pasaulių, filmo žiūrovus pagavo ir įtraukė nematoma siužeto srovė, vienijanti ir sujungianti skirtingus psichologinius portretus su visiškai nutolusiais kasdienybės niuansais. Nuo puodelių kolekcionavimo iki žvejybos, nuo intelektinių žaidimų iki veiksmo sporto klube. Šie trumpi siužetai apie kiekvieną choristą sukūrė labai pagavų vizualinį rezultatą.

Kino meno ir muzikos simbiozę leido patirti Zuzanna Koziej – jauna sėkmės lydima kompozitorė iš Lenkijos (sveikintinas „Polifonijos“ pasirinkimas projekto muziką atiduoti į moteriškas rankas!). Vis dėlto muzikoje pritrūko atidesnio, savitesnio žvilgsnio į pačią kompoziciją. Buvo justi per daug tiesioginių remarkų į matomą vaizdą ir tai sudarė gana deklaratyvaus iliustratyvumo įspūdį. Formos požiūriu paminėčiau per daug chaotiškumo ir neapgalvotų smulkių muzikinių segmentų, tai devalvavo pastarųjų svarbą ir disonavo su vaizdo montažu. Pati kompozicija akustiškai ir techniškai stipri, nenuneigiamas kompozitorės choro, kaip instrumento, perpratimas, tačiau šį kartą kūrybinis ieškojimas buvo estetiškai ir konceptualiai blankokas. Kita vertus, toks pasirinkimas gal padeda surinkti gausesnes klausytojų sales, o tai, švenčiant jubiliejų, būtų siekiamybė? Nepaisant klausimus kėlusių estetinių pasirinkimų, muzikinę dalį „Polifonija“ atliko labai gerai. Choras puikiai derėjo, dominavo geras balansas tarp balsų, įspūdingi plastiški dinaminiai niuansai džiugino ausį ir sielą.

Apibendrinant galima drąsiai teigti, kad projektas „Polifonija 50!“ – neeilinis meninis reginys ir įvykis, tiriantis bei pristatantis individualumo ir bendruomeniškumo santykį chorinės muzikos kontekste. Projektas atskleidė subtilius, bet kartu spalvingus choro dainininkų, kurie bendrame kolektyvo kontekste dažnai lieka tarsi nebylūs, psichologinius portretus.

Pabaigoje verta paminėti, kad be aktyvaus choro vadybininkių Vitos Butvilienės, Julijos Kot-Kazymirko bei idėjas palaikančios direktorės Nijolės Saimininkienės dalyvavimo darbas vyktų ne taip sklandžiai. Valio visam kolektyvui! Publika laukia naujų iššūkių! Salve, „Polifonija“!