Romantiškos dedikacijos

Lapkričio 22 d. „Organum“ koncertų salėje karaliavo romantiškoji Fryderyko Chopino ir Roberto Schumanno dvasia. Koncertas sudomino ir dėl to, kad latvių pianistai į Lietuvą atvyksta retai, o vakaro svečias – vienas ryškiausių Latvijos fortepijono mokyklos atstovų. Sergejus Osokinas ir jo sūnūs Andrejs ir Georgijs – tai trys vienos dinastijos pianistai, iš kurių anksčiau girdėjome Georgijaus muzikavimą. Šįkart buvo įdomu išgirsti visai kitokio plano jauną, bet spėjusį pasižymėti „Trijų Osokinų“ atstovą Andrejų – kasmetinio „Osokins Freedom Festival“ Latvijoje įkūrėją ir meno vadovą, Londono Karališkosios muzikos akademijos asocijuotą ir Londono Trejybės muzikos koledžo narį, tarptautinių Lidso, Rubinsteino, Long-Thibaud ir Karalienės Elžbietos konkursų laureatą, įkandin tėvo ir brolio pelniusį „Didįjį muzikos apdovanojimą“ – aukščiausią apdovanojimą Latvijos muzikos industrijoje.

Dedikacija dviem romantizmo grandams tapo dedikacija visai jų atvertai naujai epochai. Pasak Andrejaus, šioje muzikoje tiek daug tiesos, kad ji nenustoja būti svarbi ir mums. Paties pianisto prieiga akivaizdžiai demonstravo pastangą tą tiesą perteikti ne tik muzikos garsais, bet ir nuoširdžiomis žodinėmis impresijomis prieš kiekvieną kūrinį. Štai pirmiausia paskambintame Chopino Poloneze cis-moll, op. 26, Nr.1 jis įžvelgė lenkų kultūros grožį ir laisvę, poroje noktiurnų iš op. 9 – pasakojimą ne apie dabartį, o apie tai, kas yra labai toli, nes pati muzika liečia atsiminimus ir su ateitimi susijusias svajones. Fantazijos-ekspromto cis-moll, op. 66, pirmoji dalis, pasak jo, yra apie tai, ko negali suvaldyti, o antroji – apie laimę ir meilę artimiesiems...

Malonu buvo pastebėti, kad Osokinas atstovauja tai mokyklai, kuri vertina ir puoselėja klasikines fortepijono meno tradicijas. Jis išsitenka programos kūrinių stiliuje, o jo charizma ir turtinga raiškos priemonių paletė leidžia gėrėtis tokia muzika, kokia ji yra. Skambindamas jis akivaizdžiai mėgaujasi įvaldytu romantizmo pojūčiu. Ištikimybė tradicijai vertinga ir tuo, kad ugdo klausytojo skonį ir suteikia jam galimybę sugrįžti į harmonijos epochą. Grožis, žavesys, grakštumas – tai pianisto išorinė ir vidinė savastis, su atliekamais kūriniais sudaranti pasigėrėtiną darną.

Pianistas paskambino du Chopino etiudus, vieną po noktiurnų, kitą – pačioje pabaigoje, abu tos pačios tonacijos ir abu užbaigiančius skirtingų opusų etiudų ciklus (Nr.12 c-moll, op. 10, ir Nr. 12 c-moll, op. 25). Ferenco Liszto „revoliuciniu“ pakrikštytas etiudas, parašytas carinei Rusijai įsiveržus į Lenkiją, atlikėjui simbolizuoja dabartinio Rusijos karo prieš Ukrainą metą. Kitą, ne mažiau revoliucingą etiudą jis paskambino su ne mažesniu įkarščiu.

Antroje koncerto dalyje skambėjo Schumanno Fantazija C-dur, op. 17, kurią Osokinas pavadino ilgiausiu ir jausmingiausiu kada nors parašytu meilės laišku žmonai (Clarai Schumann), nors kompozitorius kūrė būdamas labai tragiškos nuotaikos. Ši nuotaika ir laiško turinys buvo perteikti nuoširdžiai bei sklandžiai, kaip ir dar vienas Chopino polonezas – As-dur, op. 53 („Herojiškasis“), – jame smagios gamutės į viršų, užvedantis kairės rankos oktavinis sukinys, geri kontrastai.

Galantiškai padėkojęs publikai už dėmesingumą ir tylą, pianistas paskambino stilistiškai vakaro nuotaikai labai tikusį latvių kompozitoriaus Emīlio Dārziņio „Melancholišką valsą“. Versiją fortepijonui solo parašė pats atlikėjas. Šiuo per stebuklą išlikusiu elegantišku kūrinėliu jaunasis latvių virtuozas baigė pirmąjį prisistatymą vilniečiams kartu su iškritusiu pirmuoju sniegu.