Meilės ir meno ilgesys

Nemažai laiko prabėgo nuo mano paskutinio apsilankymo Kauno muzikiniame teatre. Tai ne dėl kokio nors nusistatymo – tiesiog įtraukia gyvenimo ir įvykių verpetas, iš kurio išsiveržti ne visuomet pavyksta. Taip ir neišgirsti spektaklių, kurie tikriausiai sudomintų. Šį kartą palikti visus kitus reikalus paskatino žinia apie naujai statomos Giacomo Puccini „Bohemos“ premjerą. Pastatymą teatras skiria nemirtingojo italų kompozitoriaus 100-osioms mirties metinėms, kurias mini daugybė Europos teatrų. Nepamatyti ir neišgirsti dar vieno lietuvių pamėgtos operos pastatymo būtų tiesiog nusikaltimas. Kalbu, aišku, apie save. Visada malonu atvažiuoti į Kauną, ypač šį kartą, kai miestas šventiškai išpuoštas kalėdiniais atributais ir mirguliuojančiomis švieselėmis. Prie įėjimo į teatrą skambėjo muzika, būriavosi žmonės, fotografuodamiesi ant patiesto raudono kilimo.

Naujojo „Bohemos“ pastatymo kūrėjai – žinomi Lietuvos menininkai: muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius, režisierė ir choreografė Anželika Cholina, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų ir grimo dailininkė Olga Filatova-Kontrimienė, dirigentas Julius Geniušas, šviesų dailininkas Andrius Jankauskas ir chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė. Visi jie sukūrę ne po kelis, o po keliolika, netgi keliasdešimt spektaklių, taigi yra patyrę scenos meistrai.

Režisierė Cholina, pagarsėjusi aukštai įvertintais spektakliais savo įkurtame teatre, stato baletus, operas ir miuziklus kituose Lietuvos bei užsienio teatruose. Tad ši „Bohema“ jai ne pirmoji opera. Apie Rinkevičiaus puikius šios srities darbus žinoma labai plačiai, visko neišvardysi, vis dėlto jaučiu pareigą pabrėžti, kad įsiminusios ne tik naujesnių jo pastatymų interpretacijos, bet net prieš kelis dešimtmečius 1995 m. Nacionaliniame operos ir baleto teatre su Oskaru Koršunovu pastatytas Richardo Wagnerio „Skrajojantis olandas“! Naujausias darbas, nusipelnęs didžiausių pagyrimų, – su Dalia Ibelhauptaite naujojoje LVSO salėje pristatyta Richardo Strausso „Salomėja“.

Sukūręs scenografiją gausybei dramos ir baleto spektaklių, Jacovskis taip pat turi didelę patirtį operos srityje. Dirbo Kauno muzikiniame teatre, Vilniaus miesto operos teatre, o neseniai ypač sėkmingai įvaizdino Felikso Bajoro operą-baletą „Dievo avinėlis“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kostiumų dailininkė Filatova-Kontrimienė, žinoma stilistė ir mados dizainerė, daug įvairių projektų sukūrė Rygoje. Lietuvoje ji bendradarbiauja su Cholina, Kauno muzikiniu teatru ir kitais teatrais. Jos sukurti skoningi, kiekvieno artisto figūrai idealiai pritaikyti kostiumai „Bohemoje“ harmoningai derėjo su Jacovskio scenografijos stiliumi ir spalvomis. Pagrindinių veikėjų aprangoje vyravo juodi ir tamsiai pilki tonai, paįvairinami viena kita šviesesne detale: baltais marškiniais, ryškios spalvos skrybėlaite, švelnių atspalvių šaliku. Scenovaizdis atitiko operos libreto nuorodas: pirmame ir ketvirtame veiksme matėme šaltį skleidžiančią Paryžiaus Lotynų kvartalo palėpę, antrame – miesto aikštę su kavine, o trečiame – nepatrauklų stoties kvartalą prie muitinės, krintant sniegui.

Režisierės siekis buvo sukurti spektaklį, kuris nesugadintų muzikos. Sakyčiau, išmintingas sprendimas, kurį, mano galva, ji įvykdė išties sėkmingai. Spektaklis išėjo labai gyvas ir jaudinantis, pagrindinį toną jame iš tiesų uždavė Puccini muzika. Su ja derėjo herojų mizanscenos, smulkūs gestai bei veidų išraiška. Ypač jautriai režisuotos Rudolfo ir Mimi scenos, gimstanti meilė, švelnumas, jaunatviškas maksimalizmas. Nesiimsiu pasakoti visų pavykusių detalių, operos klausytojai ir žiūrovai tai pastebi be papildomų žodžių. Jei kuo nors suabejojau, tai sutirštintomis Miuzetės paveikslo spalvomis. Kodėl toji koketė tokia grubi, atsaini ir vulgari? Gal režisierė norėjo sukurti paralelių su šių dienų naktinių barų lankytojomis? Jų riksmus ir keiksmus savaitgalių paryčiais galima išgirsti senamiesčio gatvelėse. Dar viena abejotina režisūros detalė man buvo laipiojimas ant kėdžių ir taburečių. Nesuskaičiavau, bet spėju, kad tai vyko bent dešimt kartų... Gal būtų užtekę keleto?

Muzikinė spektaklio pusė verta pagyrimų. Maestro Rinkevičius „Bohemą“ puikiai padiriguotų ir prikeltas vidury nakties – šią muziką jis pažįsta iki smulkiausių detalių. Todėl visi spektaklį kūrę dalyviai jautėsi gerai, solistams dainuoti buvo dar ir, kaip sakoma, patogu. Gabrielė Bukinė Mimi padainavo ne tik gerai vokalo požiūriu, bet dar ir nepaprastai jaudinančiai, kiekvienai frazei suteikdama tinkamą emocinę raišką. Pirmo veiksmo arija ir scenos su Rudolfu bei gražusis paskutinis duetas su aukštąja do buvo atlikti be priekaištų. Atrodo, Mimi partija Gabrielės balsui ypač tinkama. Žavėjo subtili solistės vaidyba, jos siekis suteikti kuriamam Mimi portretui kuo švelnesnių bruožų, moteriškumo.

Pradžiugino Tomo Pavilionio dainavimas, rodantis didelę vokalinę pažangą. Rudolfo partija kiekvienam tenorui kelia sunkumų, tačiau Pavilionis juos įveikė be juntamų pastangų ir įtikinamai. Jo kuriamas personažas atspindėjo visus jausmų niuansus ir tragišką neviltį finale. Pirmo veiksmo garsioji arija „Che gelida manina“ („Kokia šalta rankelė“) buvo atlikta emocingai ir užtikrintai. Gyvą ir žmogiškai patrauklų Marčelo personažą įkūnijo Laimonas Pautienius. Šią partiją jis dainavo daug kartų, tad nenuostabu, kad jaučiasi kaip žuvis vandeny: jo dainavimas tikslus ir visuomet stabilus.

Miuzetės personažą, pradžioje itin ekscentrišką ir gerokai šaržuotą, sukūrė Marija Arutiunova. Jai buvo skirta gana daug sceniškai sunkių užduočių, kurias ji vykdė virtuoziškai. Daug kartų mėtė kojas ant stalo, aikštingai maivėsi, kraipėsi, šokinėjo ant kėdžių ir t.t. Visa tai jaunoji solistė atliko be jokio išgąsčio ir įtampos – priešingai, su didžiausiu azartu! Jos garsusis valsas padainuotas puikiai, su nesuvaidintu pasimėgavimu. Ketvirtame veiksme solistė atskleidė kitokią Miuzetę, jos slapstytus bruožus – jautrumą ir kilnią širdį.

Filosofą Koleną ir muzikantą Šonarą įkūnijo Žygimantas Galinis ir Ramūnas Urbietis, abu darniai papildę jaunųjų bohemiečių ansamblį. Atkreipsiu dėmesį į jautriai Galinio atliktą ariją, ketvirtame veiksme atsisveikinant su parduoti nešamu apsiaustu. Kiekviena muzikos frazė buvo artikuliuojama labai išraiškingai. Spektaklyje svarbų vaidmenį turi keli personažai, kuriems muzikos skirta nedaug, – Benua, Alčindoras, Parpinjolis. Jų ryškius paveikslus sukūrė Tomas Ladiga, Giedrius Prunskus ir Rokas Laureckis. Kitą vakarą spektaklyje pasirodė kitokios sudėties solistai, kurių negirdėjau.

Labai patraukliai atrodė gražiai ir stilingai aprengti vaikai, simpatijas kėlę linksmu dainavimu bei vaidyba. Tai Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ mokiniai. Darniai savo partiją atliko teatro choro artistai.

Liko paskutinis, kone svarbiausias spektaklio dalyvis – teatro simfoninis orkestras. Negaliu palyginti, kaip jis groja kituose šiuo metu rodomuose spektakliuose, tačiau šiame savo reikšmingą užduotį atliko pagirtinai. Vedamas energingo maestro Rinkevičiaus mosto, grojo dinamiškai lanksčiai, jautriai ir tiksliai. Dramatiškas finalas buvo tikrai jaudinantis.

Sveikinu teatrą premjeros proga, linkiu kauniečiams ir ypač jaunimui lankyti spektaklį, suteikiantį galimybę pajusti ir išgyventi meilės (ir meno) ilgesį.