Gimęs būti koncertmeisteriu

Lietuvos kamerinis orkestras ir būrelis Eugenijaus Urbono artimųjų lapkričio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje surengė koncertą, kurio programą sudarė smuikininko mėgstami kūriniai. Tai Antoníno Dvořáko Fortepijoninis kvintetas Nr. 2 A-dur, op. 81, Arnoldo Schönbergo „Pragiedrėjusi naktis“, op. 4 („Verklärte Nacht“), ir Gustavo Mahlerio Adagietto iš Simfonijos Nr. 5 cis-moll. Jautriai atlikta muzika be žodžių bylojo apie ją mėgusio asmens romantišką, emocingą asmenybę. Koncerto klausęsi Urbono bendramoksliai, draugai ir kolegos turėjo progą atidžiau pažvelgti į jo sielos gelmes, kurios nebūtinai atsiverdavo kasdieniame gyvenime.

Inteligentiškas, plataus muzikinio ir meninio akiračio, autoritetingas ilgametis Lietuvos kamerinio orkestro primarijus iš tiesų buvo kuklus, labai taktiškas ir gana uždaras. Regis, šie bruožai jau ryškėjo ankstyvoje jaunystėje, mokantis Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje. Jo klasės seniūnė pianistė Jūratė Šniukštaitė, dabar Kuodienė, prisimena Eugenijų kaip labai kultūringą ir kuklų jaunuolį, nemėgusį puikuotis savo išsilavinimu, gausiomis žiniomis ir tuo, kad buvo geriausias mokyklos smuikininkas. Studijų dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje kolegė altininkė Audronė Matulionytė, dabar Pšibilskienė, mini labai gerą jo muzikos pažinimą ir ypatingą muzikinę atmintį, stebinusią kartu su juo grojusius. Jis atpažindavo visus išgirstus kūrinius, tuoj nedvejodamas įvardindavo kompozitorių.  

1972 m. į Lietuvos kamerinį orkestrą Sauliaus Sondeckio pakviestas Urbonas jau nuo kitų metų iš savo profesoriaus Viktoro Radovičiaus perėmė garbingą koncertmeisterio vietą. Per keturiasdešimt šešerius darbo orkestre metus jis tapo nepakeičiamu primarijumi, pelniusiu kolegų meilę ir pagarbą. Regis, Eugenijus buvo gimęs būti koncertmeisteriu, mat skirtingais gyvenimo laikotarpiais visada jam tekdavo būtent šios pareigos: iš pradžių Kauno muzikos mokyklos orkestre, vėliau konservatorijoje, kai orkestrui vadovavo Jurgis Fledžinskas. Primarijus jis buvo ir styginių kvartete, kuriame griežė smuikininkė Liza Gordonaitė, altininkė Audronė Matulionytė ir violončelininkas Albertas Šivickis. Šis studentų kvartetas Rygoje laimėjo tarprespublikinį (dabar sakytume – tarptautinį) konkursą. Keliolika metų Urbonas griežė ir fortepijoniniame trio su pianiste Halina Radvilaite ir violončelininke Silvija Sondeckiene.  

Viename pokalbyje esu jo paklaususi, ką reiškia būti Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisteriu. Pirmiausia jis paminėjo didžiulę atsakomybę ir įtampą, paskui tęsė: „Koncertmeisterio pareigų kaip dešimt Mozės įsakymų man niekas nesurašė, tačiau orkestre buvo kitų grupių koncertmeisterių, su kuriais visada aptardavome bendrus reikalus. O kaip vesti repeticiją, turbūt žinome: būtina groti kartu, švariai ir t.t. Jei kūrinys naujas, reikia apgalvoti štrichus, aplikatūrą, frazuotę. Turiu savo sistemą, niekada nesistengiu vos gavęs natas pulti ir galutinai viską nustatyti. Pagroju vieną dieną, kitą, įsiklausau į muziką, tik tada imuosi šio darbo.“ Urbonas tuomet jau galvojo ir apie savo pamainą, minėjo, kad turi antrąjį koncertmeisterį Džeraldą Bidvą, kalbėjo apie vis daugiau energijos reikalaujantį darbą, įtampą, pasiekiančią tokį laipsnį, kad negali ramiai miegoti.

Išėjęs iš orkestro Eugenijus dažnai klausėsi koncertų, visada pozityviai juos vertino, buvo nepaprastai geranoriškas. Kai praeitų metų balandžio 15 d., šeštadienį, filharmonijoje su Nacionaliniu simfoniniu orkestru koncertavo smuikininkė iš Pietų Korėjos Bomsori Kim, susitikome per pertrauką. Atliekant Johanneso Brahmso Koncertą orkestro santykis su puikiai grojusia soliste man sukėlė abejonių, tad norėjosi apie tai padiskutuoti. Eugenijus į tą interpretaciją pažvelgė filosofiškai, sakydamas, kad stengiasi klausytis atlaidžiai, suprasti orkestro muzikantus. Prisimenu paskutinį jo sakinį: „Živile, muzikanto gyvenimas yra labai sunkus, tad aš stengiuosi grojančius scenoje palaikyti ir nekritikuoti.“ Pertrauka baigėsi, reikėjo grįžti į salę, todėl pokalbis nutrūko, tačiau kitą dieną, sekmadienį, jį pratęsėme telefonu, labai norėjau Eugenijų įtikinti, kad aš taip pat palaikau atlikėjus ir, kaip jis žino, suprantu, ką reiškia jais būti, bet kritiko priedermė reikalauja vadovautis aukštais meniškumo kriterijais ir sąžine. Jis tam, žinoma, pritarė. O štai pirmadienį, balandžio 17 d., skamba mobilusis telefonas, matau Eugenijaus numerį, tačiau girdžiu ne jo, bet žmonos Reginos balsą. Žinia, kurią išgirdau, buvo tokia pritrenkianti, kad praradau amą...   

Grįžtu prie atminimo koncerto. Dvořáko Fortepijoninį kvintetą atliko šiam koncertui susibūręs kvintetas, vadovaujamas Eugenijaus žento Boriso Brovtsyno. Tai pasaulyje gerai žinomas, plačiai koncertuojantis smuikininkas, neseniai laimėjęs dar vieną konkursą Didžiojoje Britanijoje. Neįsivaizduoju tobulesnio primarijaus: kiekviena jo įgarsinta melodija ir frazė buvo aukščiausios kokybės, juvelyriškai tiksli, raiški ir gyva. Jo instrumento balsas kūrė ypač kameriškai šiltą nuotaiką. Kiti kvinteto nariai meistriškumu neatsiliko – grojo skoningai, tiksliai, emocingai, ko ir reikalauja šis didžiulės apimties Dvořáko kūrinys. Antruoju smuiku, altu ir violončele pagirtinai griežė Monika Urbonaitė, Jurgis Juozapaitis ir Glebas Pyšniakas. Fortepijono partiją meistriškai su ypatingu polėkiu skambino Petras Geniušas, išgavęs sodrų, turtingą spalvų skambesį. Vienam koncertui susibūręs kvintetas pasirodė kaip brandus meistrų kolektyvas, suteikęs klausytojams tikrą atgaivą.

Antroje vakaro dalyje kvintetas sceną užleido maestro Roberto Šerveniko diriguojamam Lietuvos kameriniam orkestrui. Abu jo atlikti kūriniai bylojo apie meilę, jos atspalvius, aistras ir dramas. Grodamas Mahlerio Adagietto orkestras išryškino subtiliausius švelnumo atspalvius, nuo tylaus styginių šnabždesio, lydimo arfos garsų, iki patetiško jausmo proveržių. Schönbergo „Pragiedrėjusi naktis“ – ištisinė muzikinė drama apie meilę ir kliūtis, kurios įveikiamos per kančias, abejones, nerimą. Šį tik ketvirtuoju numeriu pažymėtą būsimojo dodekafonisto opusą įvardyčiau kaip postvagnerišką meilės poemą. Jos muzikinė kalba trykšta grožiu, netikėtomis alteruotų akordų jungtimis, staigiomis moduliacijomis, o siautėjančios dinaminės bangos primena audringą vandenyną. Tvirta ir jautri maestro Šerveniko ranka užtikrintai šią stichiją valdė ir vedė į finalinę šviesą...

Bravo visiems koncerto atlikėjams ir publikai, tarp kurios buvo daug Eugenijaus Urbono artimųjų, draugų ir pažįstamų.