Kūrėjas, sužadinantis empatiją

Minint Giacomo Puccini 100-ąsias mirties metines Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) lapkričio 23-iąją įvyks operos „Bohema“ (muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius, režisierė ir choreografė Anželika Cholina) premjera, o lapkričio 29-ąją Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pristatys vienaveiksmių operų „Skraistė“, „Sesuo Andželika“, „Džanis Skikis“ triptiką (muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, režisierius Michaelis Capasso). Leisdamiesi Puccini operų siužetų vingiais, beieškant idėjų ir vidinio girdėjimo prasmių, kalbiname KVMT ir LNOBT spektakliuose Mimi ir Sesers Andželikos vaidmenis kuriančią Gabrielę Bukinę.

Gabriele, lapkritis žada jums skambėti Puccini partitūrų garsais. Šiemet jo kūryba neatsitiktinai „kviečiama“ taip intensyviai gyvuoti ir gyventi scenoje. Bet net ir be ypatingų sukakčių Puccini veikalai išsiskiria neblėstančiu populiarumu. Pasidalinkite savuoju Puccini muzikos girdėjimu, jos pajauta.

Visų pirma ši muzika tiesiog užlieja savo grožio tėkme. Joje telpa viskas – Puccini meistriškai įpina pasakojimą, emocijas į melodijos vingius. Dažnai pati muzika padiktuoja, ką ir kaip turi daryti scenoje. Manau, tai ir lemia Puccini operų populiarumą – jos nepaprastai paveikios. Žinoma, iš solistų ši muzika reikalauja nemažai techninių vokalo savybių, patirties, bet ypač ji reikalauja... širdies.

Prisiminkite pirmąjį tiek kaip klausytojos, tiek kaip solistės Puccini muzikos patyrimą.

Pirmoji pažintis su Puccini įvyko, žinoma, man esant klausytojai. Prisiminimuose ryškiausiai iškyla, kaip meistriškai ir jautriai jo muziką atlikdavo mano profesorė Sabina Martinaitytė, – po Toskos ar Manon Lesko arijų salėje nelikdavo abejingų. Vėliau pati turėjau progų prisiliesti prie šios muzikos – išmėginti save paskaitose, vėliau ir konkursuose, koncertuose, ir jau tada pajaučiau, kad Puccini dažnai bus mano kelyje. Taip ir yra – retas didesnis koncertas ar perklausa įvyksta be Puccini muzikos. Mano balsas ir širdis tą kiekvieną kartą išgyvena tarsi šventę ar atostogas!

Opera „Bohema“ – žinoma ir atpažįstama, ko gero, daugeliui. Net ir ne operomanai yra girdėję žymiąsias jos arijas, duetus. Apibūdinkite, kas „Bohema“ yra jums.

Man ši opera pasakoja ne tik meilės istoriją jaunų menininkų nepritekliaus akivaizdoje. Po visa tuo slypi platus temų spektras, apimantis esminius žmogaus egzistencijos aspektus: laimės trapumą, gyvenimo laikinumą, žmogaus dvasinę stiprybę, pasiaukojimą ir ypač bendrystės bei tapatumo paieškas. Ši istorija, sakyčiau, labai akivaizdžiai primena, kad amžinosios vertybės itin išryškėja ne idealiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, o patiriant sunkumų.

Papasakokite apie savąją Mimi: kiek ji artima, kiek galbūt priešingai – tolima jūsų asmenybei? Kur ir kaip ieškote jos, kad scenoje išsipildytų personažo gyvasties tiesa, keliaujant siužeto linijos trajektorija?

Kai personažai yra paprasti, žemiški žmonės, į juos įsikūnyti nesudėtinga. Kai personažas toks populiarus ir iki skausmo žinomas kaip Mimi – nelengva atrasti ir suprasti, kokia ji iš tikrųjų. Su režisiere Anželika Cholina nuolat diskutuojame apie Mimi vidinius motyvus, stengiamės nenuslysti paviršiumi ar įsivaizdavimu, kaip elgtųsi bet kuris kitas žmogus arba aš, kaip Gabrielė, vienoje ar kitoje situacijoje. Ne, stengiuosi atrasti tai, kas yra tik Mimi, kaip būtent ji elgtųsi ir kodėl. Tad Mimi – ir artima, ir tolima. Tam tikra prasme tą atstumą tarp Mimi ir savęs pati stengiuosi išlaikyti.

Ko Mimi reikalauja, ką atveria jumyse?

Man Mimi yra puikus pavyzdys, kaip fiziškai silpname žmoguje gali glūdėti nepalaužiama emocinė, vertybinė stiprybė. Ji moko, kad moteriškumas gali būti ir švelnus, ir globėjiškas, ir su pasireiškiančia valia priimti laikinumą. Tai mane itin įkvepia.

LNOBT kviečia į Puccini operų triptiką. Jūs kuriate Sesers Andželikos vaidmenį jos vardu pavadintoje lyrinėje dramoje. Šis Puccini veikalas, ko gero, turėtų būti įvardijamas lyrine tragedija, nes siužete nestokojama tragizmo. Sesuo Andželika – jauna mergina, atiduota į vienuolyną dėl ne santuokoje susilaukto kūdikio. Nors šiais laikais tokios patirtys, tikėtina, jau praeityje, vis dėlto ankstyva motinystė bei nesantuokiniai ryšiai yra ir dabarties problema. Kaip jūs žvelgiate į operoje plėtojamą siužetą, konkrečiai – Seserį Andželiką, ją supančią aplinką?

Manau, „Sesers Andželikos“ siužetas, priešingai nei daugelio kitų Puccini operų siužetų, net peržengia tą žemiškąjį kančios lygmenį, juolab kad ši istorija persmelkta religijos. Mano akimis, tai vėlgi ne tik pasakojimas apie moters padėtį praėjusiais amžiais, bet veikiau stiprių emocijų ir aktualių, reikšmingų temų visuma, perteikiama itin koncentruotai – nuo motiniškos aukos, neteisybės, kaltės iki stiprybės, dvasinės kelionės ir nenutraukiamo ryšio fizinės izoliacijos akivaizdoje.

Sesers Andželikos vaidmuo sudėtingas tiek vaidybiniu, tiek vokaliniu požiūriu. Kas ir kokia ši veikėja jums, savyje ieškant Sesers Andželikos draminės patirties skambėjimo sielos stygomis?

Taip, tai išties sudėtingas vaidmuo. Jau vien jį perteikti per tokį trumpą laiką... Kadangi tai vienaveiksmė opera, įvykiai rutuliojasi labai greitai, emocijos keičia viena kitą akimirksniu. Vaidmens kūrimo procesus apsunkina ir tai, kad dėl nedidelės apimties reikšminga dalis informacijos yra nutylėta, neatskleista, o ji solistui reikalinga, norint plataus psichologinio personažo portreto. Labai padėjo režisieriaus Michaelio Capasso tikslus žinojimas, kaip galėjo nutikti, – aiškiai įsivardijome, kokios Sesers Andželikos vaikelio susilaukimo aplinkybės, kas ja pasinaudojo, kodėl šeima vaiko nenužudė, kodėl jį pasiliko; pasvarstėme, koks galėjo būti Andželikos sūnaus vardas. Kai mintyse turi konkrečius atsakymus, tai labai padeda ir daug ką paaiškina – tetos neapykantą, Andželikos vidinę stiprybę ir ryžtą. Visa tai skatina žvelgti į Seserį Andželiką ne tik kaip į tragišką dramatiškos istorijos figūrą. Ir vis dėlto, nors visas šis pasakojimas tiesiog paženklintas nuodėmės, skausmo, neteisybės ir išpirkimo, supranti, kad dėmesys krypsta į teigiamus aspektus: pasiaukojimą, meilę, nenutraukiamą motinos ir vaiko ryšį, kuris peržengia viską – skausmą, kančią, laiką, sienas, materiją, net mirtį.

Pokalbio pabaigoje – jūsų žodžiai belaukiantiems premjerų, juk Puccini kūrinių pasauliai, rodos, tokie artimi ir dabarties žmonių gyvenimo tikrovei. Kad išsipildytų scenoje ir paliestų kiekvieno sielos stygas.

Kaip jau minėjau, Puccini yra meistras, savo muzika gebantis sužadinti empatiją ir susiliejimą su istorija taip genialiai, kad retas lieka abejingas. Linkiu mums dar labiau džiaugtis akimirka, kai galime prie to liestis, o klausytojams – įsileisti visa tai atvira širdimi!

Dėkoju už pokalbį.