Klasika, premjeros, atradimai

Kaip teigė XII tarptautinio M.K. Čiurlionio festivalio, truksiančio nuo lapkričio 13 iki 27 dienos, meno vadovė Aleksandra Žvirblytė, jame kasmet pristatomi pasaulinio garso svečiai, jauni talentai ir koks nors įdomus projektas. Lapkričio 14 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusiame koncerte juo tapo Mindaugo Urbaičio kompozicija „Raigardo slėnis“ (pasaulinė premjera), kurią atliko Ole Edvardas Antonsenas (trimitas, Norvegija), Aleksandra Žvirblytė (fortepijonas) ir Gedimino Gelgoto vadovaujamas ansamblis NIKO – Augusta Zuokė (smuikas), Julija Andersson (smuikas, altas), Iveta Janulytė (smuikas), Agata Ursul (smuikas), Liudvikas Silickas (violončelė), Povilas Paukštė (violončelė) ir Augustinas Sokalskis (violončelė).

Pirmoje koncerto dalyje energingo ir nuolat naujų raiškos priemonių ieškančio meno vadovo diriguojamas NIKO pagriežė baroko ir šiuolaikinės muzikos kūrinių. Šalia originalų girdėjome perkomponuotus opusus, tokius kaip pirmą kartą Lietuvoje atlikta penkta dalis „Arija“ iš britų kompozitoriaus Johno Eccleso „The Mad Lover Suite“ ar Peterio Gregsono „1.1 Prelude“ iš ciklo „Bach Cello Suites Recomposed“. Savickas pagriežė Johanno Sebastiano Bacho Sarabandą iš Siuitos violončelei solo Nr. 1 (BWV 1007). Barokinę arką sudarė trimitininko Antonseno atlikta Arcangelo Corelli Sonata trimitui, dviem smuikams ir basso continuo bei Giuseppe’s Tartini Koncertas trimitui D-dur. Gražus bendras garsinis koloritas, idealus ansamblis, ryškus švarus piccolo trimito tonas, lengvai suskambusios virtuozinės ažūrinės vietos padarė gerą įspūdį. Pažymėtina, kad smuikininkė Julija Andersson griežė ir altu. Taip pat girdėjome Gelgoto pjeses „Sanctifaction“, „Trys ketvirtinės“ ir bisui „Transitory“.

Man viso koncerto pagrindiniu ir įdomiausiu įvykiu tapo Mindaugo Urbaičio naujas kūrinys, antrasis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tematika įkandin „Ramybės“ – „Raigardo slėnis“ visai ansamblio sudėčiai ir trimitui, kuriame, pasak kompozitoriaus, „Čiurlionis atpažįstamas“, kiek atsekiau, iš fortepijono partijoje girdimų tipiškų čiurlioniškų akordų, melodinių intervalų, bendros nuotaikos ir kolorito, styginiams sudarant jautrų „pamušalą“. Tai gana ilgas lyriškas kūrinys, trunkąs apie 17 minučių. Ilgi tonai pereina į nerimastingą judėjimą – lyg vidinis dialogas su pačiu savimi. Girdimi keli aiškūs perėjimai tarp skirtingos minties epizodų su Čiurlionio „inkliuzais“, paskutinis – aliuzija į „Tėve mūsų“. Pianistė Žvirblytė jautriai perteikė tą čiurlionišką ilgesį ir nuotaiką.

Koncerto pabaigoje atlikta vieno žymiausių nūdienos norvegų trimitininkų Ole Edvardo Antonseno kompozicija iš albumo „Landscapes“. Šis kūrinys, kuriuo, autoriaus žodžiais, jis siekė „sujudinti jausmus ir vaizduotę“, perkėlė iš Raigardo slėnio į vibruojančias, aidinčias Norvegijos sniego lygumas. Solistas pasitelkė net keturis skirtingus trimitus. Šis kūrinys yra skambėjęs daugelyje pasaulio scenų.

***

Lapkričio 16 d. festivalis pristatė programą „Beethoveno šedevras ir neatpažintas Moszkowskis“: Paulius Anderssonas paskambino Moritzo Moszkowskio Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 E-dur, op. 59, su LNSO, diriguojamu Vilmanto Kaliūno, antroje dalyje skambėjo Ludwigo van Beethoveno Simfonija Nr. 7, A-dur, op. 92.

Susidomėjimas buvo didžiulis – sausakimšoje salėje publika sėdėjo ir ant pristatomų kėdžių. Anderssono idėja pristatyti nepelnytai užmirštą virtuozo pianisto ir pedagogo, kuris daugiausia žinomas kaip etiudų autorius, Koncertą fortepijonui pasiteisino su kaupu. Visada džiugu, kai Nacionalinėje filharmonijoje suskamba puikūs istorijos verpetuose nugrimzdę kūriniai, sušvintantys aktualumu. Antrasis Koncertas, niekada neskambėjęs Lietuvoje, – vienas jų. Visus Moszkowskio koncertus paauglystėje girdėjęs jaunas pianistas panoro sugrąžinti jo nuostabią muziką klausytojams.

Iš tiesų šis Koncertas labai „pianistinis“ visomis prasmėmis: tirštos faktūros, su daugybe įvairiausių techninių užduočių ir kartu labai melodingas, malonus ausiai – tikrai dėmesio vertas koncertinis opusas. Pirma dalis Moderato gana greita, sujaudinta, čia daug žėrinčių iškilmingų akordinių epizodų, dvigubų natų, blizgių pasažų, rankų perkeitimo, šuolių ir pan. Antra dalis Andante – glostanti ausį, čia šokinė, išsiplečianti į legato platumas, čia lyrinė, tačiau taip pat labai virtuoziška, pereinanti į pakilų greitų pasažų etapą. Trečia ir ketvirta dalys – džiugios ir tęsiančios romantinės muzikinės kalbos tradiciją. Kadangi Koncertas sudėtingas ne tik virtuoziniais solistui keliamais uždaviniais, bet ir ansamblio su orkestru požiūriu, nuo pat pradžių dirigentas jautriai vedė orkestrą ir atsisukdavo į solistą, padrąsindamas šypsniu, o tai labai gerai nuteikė.

Pianisto Anderssono raiška – santūri, „šiaurietiška“. Jis puikiai aprėpė ir sustatė didelę medžiagą į vientisą kolosą, sujungė į koncentruotą bendrą kūrinio logiką, išraiškingai perteikė tematiką, bet ne pernelyg sureikšmindamas emocinius banguojančius teminius motyvus (pirmą kartą pristatant ritmo ir sutapties atžvilgiu sudėtingą kūrinį nebuvo kada savo partijoje ieškoti galbūt ryškesnio rubato ar skirtingesnio tušė), blizgančiais pasažais apaugino orkestre skambančią temą, o užtikrinta kadencija puikiai paruošė efektingą kūrinio finalą. Tiek Anderssonas, tiek Moszkowskis sulaukė pelnytų ovacijų atsistojus. Įvairiais aspektais pirmoji koncerto dalis tapo sveikintinu atradimu.

Atliekant Septintąją Beethoveno simfoniją, šį neprilygstamą šedevrą, man patiko Vilmanto Kaliūno artistiška, giedra, pakili laikysena, pastanga suteikti šventinę nuotaiką. Dirigentas, Veimare ir Hamburge įgijęs puikų išsilavinimą, meistriškai vedė orkestrą iki efektingo finalo Allegro con brio. Antroji dalis Allegretto man asocijuojasi su kadaise į Lietuvą atvykusio Maurice’o Bejart’o baleto gastrolėmis. Tai buvo įvykis to meto Sovietų Sąjungoje, neišdildomą įspūdį paliko Beethoveno simfonijos dieviškos lėtosios dalies perteikimas sceninės plastikos priemonėmis. Klausantis šiek tiek formalaus orkestro griežimo šie prisiminimai suteikė subjektyvų, švelninantį kontekstą, bet kitais atžvilgiais „vokiškas“ racionalumas buvo pakankamai pagrįstas.