„Melomano“ užrašai

Kiekvieną kartą, kai sėdėdamas koncertų salėje išgirstu žodį „melomanas“, giliai atsidūstu. Galva nusvyra, virš užmerktų akių trukteli antakiai, o dalį veido kelioms sekundėms sutraukia įsitempęs pusšypsnis. Spėju, tai sąlyginis refleksas, atsiradęs jau ne pirmus metus lankantis tarptautiniame aktualiosios muzikos festivalyje „Gaida“ ir beveik kiekvieno koncerto įžanginiame žodyje (ad nauseam) išgirstant kreipimąsi į mus, „melomanus“. Suprantu, žodis tariasi smagiai, kažkiek perteikia nuotaikos pakilumą, bet nuolatos kartojamas virsta eiline vartotojų grupę nusakančia etikete. Pakeliu akis ir laukiu šio vakaro žvaigždės pasirodymo.  

Palyginti su praėjusiais metais, „Gaidos“ dėmesio trupiniai lietuviškai muzikai šiemet jau įgijo puskepalio didumą – per trisdešimt ketverius festivalio „Gaida“ istorijos metus Justė Janulytė tapo antrąja kviestine lietuvių kompozitore, kurios kūryba portretiškai (in focus) pristatoma festivalyje (nuo 2003 m., kai pirmuoju in focus kompozitoriumi tapo italas Luca Francesconi, tik Algirdas Martinaitis 2010 m. sulaukė tokios garbės, ir nors paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo surengti du monografiniai Broniaus Kutavičiaus ir vienas Osvaldo Balakausko kūrybos koncertai, jie nebuvo pristatomi tokiu mastu). Sakyčiau, tai geriausias organizacinis šių metų sprendimas – pagaliau suteikti progą Lietuvos publikai patirti svetur kur kas dažniau skambančios Janulytės kūrybos įtaigą, kuri geriausiai atsiskleidžia būtent koncertų salėse. Festivalio „fokuse“ šiemet taip pat atsidūrė vienas svarbiausių šiuolaikinių vokiečių kompozitorių Enno Poppe, o tarytum visiškas kontrastas jam – gruodžio mėnesį koncertą kartu su perkusijos ansambliu „Sō Percussion“ surengsianti kompozitorė ir vokalistė Caroline Shaw iš JAV. Šių trijų kompozitorių kūrybos pristatymas leidžia kur kas geriau nei pernai susipažinti su įvairialypiu šiuolaikinės muzikos pasaulio kraštovaizdžiu.

Spalio 19 d. festivalį pradėjo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO), diriguojamo Peterio Rundelo, koncertas, vykęs šiemet po renovacijos duris atvėrusioje LVSO koncertų salėje. Enno Poppeֽ’s kūrinys „Keilschrift“ („Dantiraštis“), manau, daugeliui gali būti puikus pirmosios pažinties su šiuo kompozitoriumi pavyzdys. Iš paprasčiausių muzikinių motyvų – mažosios tercijos ir jos tembrinių, ritminių bei ornamentinių permutacijų – konstruojama skambesiu įtrauki simfoninė kompozicija. Opusas iš atlikėjų, ypač iš didžiulės (net šešių) perkusininkų grupės, reikalauja nepaprastos koncentracijos ir pastangų. LNSO atlikėjai, nors ir neišvengę menkų „nuslydimų“, susitvarkė su jiems skirta užduotimi. Dirigento Rundelo tikslumas leido atsiskleisti Poppe’s natūraliam muzikinės medžiagos plėtojimo amorfiškumui.

Išklausęs Janulytės „Recordare“, kuriam atlikti prisijungė valstybinis choras „Vilnius“, pasijutau sukrėstas tylaus šio kūrinio spinduliuojamo grožio. Mikropolifoninės tekstūros, subtilūs tembriniai įskaidrinimai ir nunykimai išvien su choro balsų įsiliejimu ir gyliu sukūrė kaustantį klausymosi potyrį. Galvodamas ir apie kitus autorės kūrybos pavyzdžius, kartais prisimenu rašytojos Clarice Lispector mintį, kad „tai, ką vadiname tyla, yra nepaliaujamas pasaulio alsavimas“, – lyg Janulytė savo muzika priartina mus prie šydo, perregimo tik per jautrumo pastangą, atskiriančio tai, kas žmogiška ir žemiška, nuo to, kas neaprėpiama. Tai apgaulingas paprastumas, kylantis iš milžiniškos pastangos. Šiems niuansams praskambėti itin padėjo LVSO koncertų salės akustika, prie kurios sugrįšiu aptardamas kitą kūrinį.

Minėto italų kompozitoriaus Lucos Francesconi koncertas smuikui ir orkestrui „Duende – The Dark Notes“ yra dramatiško charakterio ir nesureikšminto virtuoziškumo pavyzdys, įkvėptas sunkiai įvardijamos energijos ir demono, tapatinamo su flamenko stiliumi, įvaizdžio. Solo partiją griežė entuziastinga šiuolaikinės muzikos atlikėja iš Kanados Leila Josefowicz, kuriai Francesconi ir dedikavo šį kūrinį. Įtaiga, energija, savitumas – taip trumpai apibūdinčiau Josefowicz padarytą įspūdį. Atvirumo nestokojanti jos sąveika su orkestru ir dirigentu Rundelu buvo tai, kas sėkmingai „išnešė“ kūrinį. Nors žaviuosi Francesconi kūryba (ypač jo simfonine kompozicija „Cobalt, scarlet: Two colours of Dawn“), vis dėlto koncertas smuikui „Duende – The Dark Notes“ manęs asmeniškai nepakėlė iki žadėtų emocinių aukštumą (arba gylių). Tai privertė susimąstyti, o kiti koncertai tik patvirtino, kad LVSO koncertų salė yra, deja, nedėkinga solistams. Be papildomo įgarsinimo jie skęsta orkestro skambesy. Tai pasijuto ir vėliau festivalyje klausantis Pierre’o-Laurent’o Aimard’o atliekamo Bélos Bartóko Koncerto fortepijonui Nr. 2. Salės akustika puikiai išlygina bendrą orkestro skambesį, bet palieka aižėjančią akustinę duobę tam, kas turėtų nuskambėti ryškiausiai. Galbūt ir dėl to koncerte labiausiai sužavėjo būtent pirmoje dalyje atliktos orkestrinės kompozicijos.

***

Pasaulyje gerai žinomas ansamblis „Bang on a Can All-Stars“ pristatė pernai amžinybėn iškeliavusio japonų kompozitoriaus Ryuichi Sakamoto muzikos filmams programą. Retrospekcijos aura pasižymėjo ir sceninis poetinis-muzikinis performansas „Susitaikymai“ – rašytojo Rolando Rastausko rengtas, bet jo paties atminimo pagerbimu tapęs vakaras. Vieni ryškiausių džiazo ir improvizacinės muzikos atlikėjų Petras Vyšniauskas (saksofonai), Arkadijus Gotesmanas (perkusija), kompozitorius bei pianistas Tomas Kutavičius ir aktorius Darius Meškauskas (Aurelijos Maknytės videoprojekcijos) sukūrė jautrų, bet nesentimentalų paminklą, egzistuojantį tarsi paties Rastausko įvaldyto žanro ribose. Meškausko skaitomi tekstai, atlikėjų įprasminti apgalvotu muzikiniu naratyvu, užpildė tylą savo poetinės minties skvarba: skausmas virto nostalgija, ilgesiu, bet ne banaliu sentimentalumu. Pabaigoje nuskambėjusiu Rastausko eilėraščio „Eiti namo“ raginimu ir pakeltu Lietuvos nacionalinio dramos teatro šviesas atspindinčios taurės tostu publika buvo išlydėta eiti ta kryptimi, kurią „atpasakos tik knygos“, prisimenant vieną iš nepakeičiamųjų.

***

Spalio 24 d. LVSO koncertų salėje viešėjo Hamburgo simfoninis orkestras, diriguojamas ekspresyviojo, dėmesį prikaustančio Sylvaino Cambrelingo. Antroje vakaro dalyje pasirodė įžymusis pianistas Pierre’as-Laurent’as Aimard’as, su orkestru atlikęs vieno svarbiausių XX a. kompozitorių Bélos Bartóko Koncertą fortepijonui Nr. 2. Tiksli ir preciziška Aimard’o interpretacija, gaila, nublanko dėl prasto akustinio fortepijono ir orkestro balanso, kuris ne vienam klausytojui prašyte prašėsi būti išspręstas. Šis niuansas privertė atidžiau susitelkti į solisto techniškumą, kuris, palyginti su pernai viešėjusio Nicolaso Hodgeso atliktu kito vengrų kompozitoriaus György Ligeti koncertu fortepijonui, pasirodė itin konkretus ir efektyvus. Vis dėlto didžiausią įspūdį padarė Aimard’o bisas: nepriekaištingai ir lengvumo nestokojant solo paskambinta minėto Ligeti septintoji pjesė iš ciklo „Musica ricercata“. Pagalvojau, kodėl negalėjo būti daugiau Ligeti?.. (Tai didžiulis komplimentas, nes mane pažįstantys žino apie mano antipatiją šio kompozitoriaus kūrybai.)

Koncertą pradėjo iš Pietų Korėjos kilusios kompozitorės Unsuk Chin simfoninė preambulė „Subito con forza“ („Staiga su jėga“). Čia kompozitorė išmonės nestokojančiame savo orkestriniame stiliuje brėžia asociatyvias linijas su ją žavinčia Ludwigo van Beethoveno kūryba ir muzikine kalba.

Puikų įspūdį padarė šiemet mirusio garsaus vokiečių kompozitoriaus Wolfgango Rihmo kūrinys „Ernster Gesang“. Panašiai kaip pirmame festivalio koncerte girdėto Poppe’s „Keilschrift“ atveju, čia atsisakyta pusės orkestro styginių, paliekant tik žemuosius – altus, violončeles, kontrabosus. Tai sukūrė savitai prislopintą tembrinį kompozicijos atspalvį. Kūrinys, skirtas tėvo atminimui, išties priminė išgyventos netekties meditaciją, kurią rašydamas autorius prisipažino jautęsis tarytum „pilnas Johanneso Brahmso ir kartu tuščias nuo jo“, Brahmso muzikos intonacinius niuansus paversdamas savita virsmo formule.

Janulytės „Was there a Swan?“ („Ar tai buvo gulbė?“) klausytoją įtraukia nuo pirmųjų registrinio kismo užuominų. Estetiškai grynos ir emociškai nesukaustytos garso masių slinktys (tarytum egzistuojančios plotmėje, kurią įvardyčiau kaip „savisuvokties“) – vien jų klausantis, jos lieka neapčiuopiamos. Taip, Janulytės kūrybos nesupainiosi su niekieno kito.

***

Spalio 25 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas smuikininko ir dirigento Hugo Ticciati, pristatė nevienareikšmišką programą, kurioje greta gerai pažįstamų lietuvių kompozitorių Loretos Narvilaitės, Žibuoklės Martinaitytės ir Justės Janulytės kūrinių buvo atliktos Caroline Shaw ir Jonny Greenwoodo (jis geriau žinomas kaip grupės „Radiohead“ narys) kompozicijos.

Greenwoodo siuita iš Paulo Thomo Andersono filmo „There will be blood“ („Bus kraujo“) sėkmingai pralaužė ledus tarp publikos ir atlikėjų. Kinematografiška ir ekspresyvi įvairių skirtingų scenų muzikinė panorama skleidėsi kartu su atlikimo malonumu, kurį savo šypsenomis perteikė ir orkestro atlikėjai. Tarytum senosios muzikos ansamblių maniera smuikininkai ir altininkai griežė stovėdami kartu su maestro Ticciati, atliekančiu ir koncertmeisterio, ir dirigento vaidmenį. Tai teikė naujų energijos impulsų ir leido šiek tiek atsipalaiduoti patiems atlikėjams.

Narvilaitės „Kur veda kopų kelias“ smuikui ir styginių orkestrui įtraukė iškart, tarytum nuojauta, ištinkanti pradėjus skaityti knygą, kurios forma, supranti, bus nepriekaištinga (kaip Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“, Jameso Baldwino „Džiovanio kambarys“, Fernandos Melchor „Paradais“...). Panašiai ir Narvilaitės kompozicijoje atsispindi jos užbaigtumas, visuma neapkrauta dėl aiškiai atskleistų muzikinių idėjų. Taip pat manyčiau, kad kūrinio „Kur veda kopų kelias“ stiprybė – jo integralumas ir tikslingas nuotaikų niuansavimas. Buvo malonu klausytis. Kaip rašė pati kompozitorė, šis kūrinys „rodo atsiveriančius naujus kūrybinius horizontus“. To ir norisi palinkėti: galbūt ne tiek naujo kūrybinio puslapio, kiek naujo žvilgsnio į autentiškiausius savo braižo aspektus, leidžiant jiems skleistis išvien su tuo menamu horizontu. Skambesio lengvumas, kuriuo pasižymėjo ši kompozicija, indikuoja krypties teisingumą.

Janulytės „Confluere“ („Tekėti kartu“) kameriniam orkestrui sukurta atlikti prieš Wolfgango Amadeus Mozarto 40-ąją simfoniją. Pirmą kartą Lietuvoje skambėjusią kompoziciją apibūdinčiau kaip lėto kismo mirabilia. Galbūt sąsaja su minėta simfonija lėmė raiškesnės idėjos kryptingumo trūkumą, nors, be kita ko, tai dar vienas estetiškai grynas ir savitas Janulytės opusas.

Iš koncerte skambėjusių kūrinių labiausiai pakerėjo Martinaitytės penkių dalių „EKAGGATA“ smuikui ir kameriniam orkestrui. Pali kalba kūrinio pavadinimas reiškia budistinį terminą, nusakantį proto būseną absoliučioje ramybėje, tačiau nesusitelkiant į jokį konkretų dėmesio objektą. Kūrinys išsiskyrė įtaigia ekspresija, pamažu virstančia sunkiai nusakomos nuotaikos ramybe. Gal sielų bendrystė, gal muzikinės idėjos gylio sutapimas su atlikėjo vaizduote gražiai atsiskleidė Ticciati atliktoje solo smuiko partijoje. Savo įžanginiame žodyje Ticciati pasidalino, kad tiek jis, tiek autorė užsiima meditacija, ir jos įtaka jaučiama ne tik poetinėje idėjoje, bet ir organiškame pačios medžiagos plėtotės procese. Asmeniškai man viena gražiausių viso festivalio akimirkų nutiko būtent „EKAGGATA“ paskutiniame ketvirtyje, kai trumpam išnyrantis paprastutis trijų natų melodinis motyvas suskambo tyliai ir skaidriai: fa diez, sol, fa diez...

***

„Gaidos“ koncertuose įvyko ir daugiau lietuviškų premjerų (pasaulinių arba pirmą kartą surengtų Lietuvoje): tai Silvijos Miliūnaitės „Games of Time“, Janulytės „Sleeping Patterns“ (atliko Valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas Robertas Šervenikas), Rūtos Vitkauskaitės Koncertas smuikui ir orkestrui (atliko Nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Modestas Pitrėnas, solistė Dalia Kuznecovaitė), Ryčio Mažulio „Circulatio“ šešioms violončelėms, Janulytės „Unanime“ versija violončelėms (atliko „Cello Club“). Enno Poppe su ansambliu „Mosaik“ pristatė vieną įspūdingiausių savo kompozicijų – „Rundfunk“ devyniems sintezatoriams. Vilniuje viešėjo britų elektroninės muzikos atlikėjas Rival Consoles bei prancūzas Franckas Vigroux, savo audiovizualinius projektus pristatė lietuvių kūrėjų kolektyvas „El chico fuendre“, vokiečių menininkas Philippas Henkelis ir kiti. Reikėtų pridurti, kad apsilankyti visuose koncertuose yra misija neįmanoma, o ypač kai permainingi orai lemia ir permainingą sveikatą.

Prieš pradedant laukti, kol į Lietuvą atvyks Caroline Shaw ir ansamblis „Sō Percussion“, koncertinį festivalio maratoną užbaigė elektroninės muzikos legenda Jeffas Millsas, su klavišininku Jeanu-Philippe’u Dary bei perkusininku Prabhu Edouardu pristatęs programą „Tommorow comes the harvest“ („Rytoj prasidės pjūtis“). Jei atvirai, koncerto įspūdis nevienareikšmis: vintažiniai sintezatoriai ir būgnų mašinos, kuriantys senamadiško house ir techno stilių ritminį piešinį (kitaip tariant, beat’ą), visa tai derinant su džiazu ir indiškais tablos ritmais. Turėtų būti įdomu, bet ilgainiui, koncertui užsitęsus, prailgo įkyrokas repetityvumas ir nuspėjamos kompozicijų formos. Pats Millsas klausytojams sakė, kad tai, kas skamba, yra gryna improvizacija, kuriai atlikti iš anksto nebuvo priimta jokių sprendimų. Klausydamasis dažnai svarsčiau, kiek čia gali būti tiesos. Kas padarė geriausią įspūdį? Atlikėjų energija. Drįsčiau manyti, kad šokių muzika, nors ir prisotinta džiazo ar indiško kolorito, klausoma koncertų salėje netampa koncertinė, juo labiau – aktualesnė. Jei negali šokti, koncerto formatas gali pakenkti tokios muzikos patyrimui.

Turėčiau skaitytojo atsiprašyti už kategoriškumą. Bet mums, „melomanams“, leidžiama... O kaip tapti tuo melomanu? Labai paprasta: užtenka nusipirkti koncerto bilietą.